2000-2010 m. Lietuvos dokumentinis kinas – kaip iš gausybės rago

Kadras iš filmo „Viena“

2000-2010 m. laikotarpis pasižymėjo menku vaidybinių filmų derliumi. Tačiau dokumentinis kinas tuo metu klestėjo. Kūrė jau žinomi dokumentinio kino atstovai bei atsirado naujų. Į dokumentinį kiną atkeliauja naujos temos ir formos, fiksuojamos pirmojo XXI a. dešimtmečio realijos. Šie filmai vieni nuo kitų skiriasi tiek temomis, tiek kokybe. Tačiau yra tikrai daug vertos dėmesio dokumentikos. Nors ji nepasiekia plačios auditorijos, nes platinimo sistema, kaip ir anksčiau, stringa. Kai kurie filmai ir režisieriai dar ir dabar yra žinomi kino žiūrovų, kiti yra užmiršti ir nesulaukia tiek dėmesio. Tačiau tuo metu atsiranda valstybinė parama – aiškus finansinis mechanizmas – užtikrinantis šių filmų sukūrimą.

Dokumentinio kino finansavimas

Ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme šis laikotarpis buvo gausus dokumentinių filmų. Sonata Žalneravičiūtė pastebi, kad dokumentinis kinas XXI a. pirmajame dešimtmetyje buvo finansuojamas labai gerai, jei vertintume pagal tai, kiek buvo sukurta filmų per šį dešimtmetį. Tuo metu buvo ryškių autorių ir visi jie gavo finansavimą savo filmams.

Nuo 2002 m. valstybiniu lygmeniu už kino politikos formavimą ir įgyvendinimą buvo atsakinga Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. 2003 m. birželio 3 d. nutarimu įsteigta Filmų indeksavimo komisija, kuri veikė prie Kultūros ministerijos ir buvo jai atskaitinga. Netrukus po to 2003 m. liepos 15 d. nutarimu įsteigtas filmų registras. Taip pat tuo laikotarpiu nuo 2002 m. šalia Kultūros ministerijos jau veikė Kino taryba, kurios paskirtis analizuoti Lietuvos kino plėtros ir sklaidos klausimus, nagrinėti kino programas ir filmų gamybos projektus, pretenduojančius gauti valstybės finansavimą. 2007 m. įsteigiamas Kultūros rėmimo fondas, kuris atsakingas už paramą Lietuvos kultūrai ir finansuoja Lietuvos kino sritį. Taigi šiuo laikotarpiu kuriasi aiški kino politika, kino finansavimo ir rėmimo mechanizmas valstybiniu lygmeniu.

Televizija taip pat remdavo dokumentinius filmus, tačiau tai buvo televizinė dokumentika, kuri į kino teatrus nepatekdavo.

Reklama

Sonata Žalneravičiūtė

Lyginant su XX a. 10 dešimtmečiu, naujajame tūkstantmetyje ženkliai išauga techninė filmų kokybės reikšmė. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę nebuvo aukštų kokybės standartų, nes filmų kūrėjai neturėjo geros technikos bei apskritai tuo metu buvo reikšmingas pats filmų kūrimas laisvoje rinkoje. Tačiau XXI a. vizualinės kokybės standartai šokteli, o tai smarkiai padidina pinigų sąnaudas.

Tuo laikotarpiu dokumentika Lietuvoje buvo remiama valstybės. Visgi galima pastebėti, kad dokumentinis kinas tam tikra prasme buvo finansuojamas vaidybinio kino sąskaita, kurio tuo laikotarpiu buvo nedaug. Dėl nedidelio finansavimo filmavimo kūrybinė komanda būdavo nedidelė ir vienam žmogui tekdavo kelios pareigos. Tai ypač aktualu kuriant vaidybinį kiną, kuomet dažnai reikia ne tik didesnio biudžeto, bet ir didesnės komandos.

Nors dokumentinis kinas XXI a. pradžioje gyvavo neblogai, buvo remiamas, visgi finansavimas kino sričiai apskritai buvo labai mažas. Kaip pastebi režisierė Giedrė Beinoriūtė, tuo metu Lietuvos kino biudžetas buvo beveik šešis kartus mažesnis už Nacionalinio operos ir baleto teatro biudžetą.

Dokumentinio kino sklaida

Šis laikotarpis nebuvo itin dėkingas kino sklaidai. Žiūrovams dokumentika nebuvo labai įdomi, tad kino teatruose šie filmai nebuvo dažnas svečias. Dažniausiai įvykdavo tik filmo premjera, o į repertuarą jie nepatekdavo, nes nebuvo paklausūs. Pasak S. Žalneravičiūtės, 2000 m. pradžia apskritai buvo sudėtinga lietuviškam kinui. Jis traukėsi į užmarštį, nes į kino teatrus pradėjo atkeliauti užsienio komercinė produkcija, labiau traukusi žiūrovo akį. Ne tik dokumentinis, bet ir vaidybinis lietuviškas kinas nebuvo žiūrimas, jo žmonės nelabai žinojo ir jis jiems nebuvo įdomus.

Tokią padėti nemažai nulėmė ir valstybinis finansavimo mechanizmas. Valstybiniu požiūriu svarbiausia buvo kino gamyba, o apie sklaidą ir platinimą nebuvo galvojama. Taigi susidarė situacija, kuomet kino kūrėjai, prodiuseriai nebuvo suinteresuoti filmo sklaida, jo viešinimu ir plačios auditorijos patraukimu, nes nebuvo už tai atskaitingi valstybei. Valstybinime kino finansavime neveikė verslo logika, kad filmas turėtų atsipirkti ir atnešti finansinės naudos. Tai buvo aktualu tik komerciniams projektams, kurie nebuvo remiami valstybės, o autorinio, dokumentinio kino atstovams finansinė sėkmė nebuvo jų tikslas.

Todėl iš esmės nebuvo susitelkta į filmų sklaidą. 2010 m. daug stiprių reakcijų sukėlė Edvino Pukštos pasisakymas žurnale „Valstybė“ apie tai, kad prodiuseriai gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų: „Nepriklausomos Lietuvos užaugintiems prodiuseriams filmų viešinimas tapo nesvarbiu trečiaeiliu dalyku. Kam stengtis, verstis kūlversčiais ir ką nors galvoti, kai visi industrijos dalyviai puikiai žino, kad mokesčių mokėtojų pinigais kino gamybos procesus finansuojanti LR kultūros ministerija nereikalauja rezultatų? Kultūros politiką kontroliuojantiems valstybės biurokratams pakanka įrodymų, kad filmas sukurtas per sutartyje numatytą terminą ir jo premjera įvyko kino teatruose. Mažai kam rūpi, ką kūrinys nuveikė, kiek pardavė bilietų, kur nukeliavo ir ką apie jį pagalvojo žiūrovai.“ Deja, aštrus kino kritiko pasisakymas nebuvo toli nuo tiesos. Daugumos filmų prodiuserių per daug nesistengė, kad jų filmai būtų rodomi kino teatruose.

Arūnas Matelis
Foto – arunasmatelis.com

Tačiau buvo ir kita pusė. Dokumentinis kinas nebuvo patrauklus plačiai auditorijai, todėl komerciniai kino teatrai net neplanavo jo įtraukti į savo repertuarus. Svarbiausia – komercinė sėkmė, kurios autorinis lietuviškas kinas garantuoti negali. Prie dokumentinio kino viešinimo šiek tiek prisidėjo nuo 2003 m. vykstantis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Tuo metu jame buvo konkursinė programa, į kurią buvo atrenkami geriausi dokumentiniai filmai iš trijų Baltijos valstybių. Tai buvo proga pasireikšti jauniesiems dokumentikos kūrėjams. Be to, nuo 2008 m. vyksta lietuviško kino apdovanojimai „Sidabrinė gervės“, kurie taip pat įtraukia dokumentinį kiną. Tačiau vienintelė nedidelė „Skalvijos“ kino teatro erdvė buvo per maža patraukti didesnei auditorijai. Be to, kaip pastebi S. Žalneravičiūtė, pati dokumentinio filmo trukmė yra nestandartinė, todėl dažniausiai žiūrovus patraukia tik tokiu atveju, jei filmas yra pilnametražis arba pati tema yra aktuali.

Vienintelė išimtis – Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“ (2005), kuris buvo populiarus ne tik Lietuvoje. Jis buvo pripažintas ir tarptautinės auditorijos. Tačiau taip pat buvo stipriai „linksniuojamas“ ir Lietuvoje, buvo rodomos kino salėse, vežamas rodyti į mokyklas. Tai tik įrodo, kad temos patrauklumas pritraukė žiūrovą. Tačiau šis populiarumas neįvyko be paties kūrėjo pastangų.

Svarbu ne tik filmo gamybos procesas, tačiau ir jo viešinimas, atstovavimas festivaliuose, edukaciniai projektai. Kitu atveju tiesiog nėra užauginamas žiūrovas, jam nėra patrauklus sudėtingesnės formos ar turinio kūrinys, o blogiausiu atveju jis net nežino apie filmo egzistavimą.

Dokumentiniai filmai ir jų kūrėjai

Naujajame tūkstantmetyje atsiranda naujų veidų. Tačiau toliau kuria ir tokie žinomi kino kūrėjai kaip Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Juozas Matonis, Justinas Lingys, Saulius Beržinis, Romas Lileikis, Vytautas V. Landsbergis, Algimantas Maceina. Taip pat Janina Lapinskaitė, kuri anksčiau kūrė televizijoje, tačiau vėliau pradėjo kurti kino filmus. Jie pasirodydavo viename kitame festivalyje. A. Stonys sukurdavo vos ne po filmą kasmet, nors ir ne visi patekdavo į festivalių repertuarą.

Visgi šiuo laikotarpiu išryškėjo ir nauji kūrėjai. Su filmu „Upė“ (2009 m.) pasirodo Rimantas ir Julija Gruodžiai. Jis buvo įvertintas tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje arenoje. 2009 m. „Upė“ apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimu kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Be to, jis dalyvavo 2009-ųjų Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio nekonkursinėje programoje, o Florencijos festivalyje įvertintas specialiu žiūrovų prizu.

Režisisierė Agnė Marcinkevičiūtė „Vardas tamsoje“ filmavimo aikštelėje
Levo Žiriakovo nuotrauka

Taip pat išgirstami tokie vardai kaip Giedrė Beinoriūtė bei Agnė Marcinkevičiūtė, daugiausiai kūrusi garsių menininkų portretus ir žinoma iš filmų apie Justiną Marcinkevičių ir Raimondą Vabalą. Akiratyje pasirodo Oksana Buraja su žymiausiu savo filmu „Dienoraštis“ (2003 m.), Juratė Samulionytė su filmu „Šanxai Banzai“ (2010 m.), Mykolas Vildžiūnas ir jo filmas „Šarka 2“ (2010 n.) apie ekscentriškąjį menininką Beną Šarka, Giedrė Žickytė su filmu „Baras“ (2009 m.) apie menininką Artūrą Barysą. Šis filmas pelnė apdovanojimą už geriausią TV filmą 2009 m. „Sidabrinėse gervėse“ bei dalyvavo konkursinėje Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programoje. Domantas Vildžiūnas imasi naujų temų ir kuria filmus apie karus skirtingose vietose. Jo filmas „Tikras garsas valstybės atgimimo 1989-1993“ nominuotas 2010 m. apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

Šiuo laiku pamažu ryškėjo prodiuserių veikla, atsirado kino studijos, kuriami filmai kartu su užsienio kūrėjais. Rimantas ir Julija Gruodžiai įkuria studiją „Periferija“. Dėmesį patraukė Lietuvos ir Lenkijos bendras darbas „Vabzdžių dresuotojas“ (2008m.), už kurį filmo režisierių grupė: Donatas Ulvydas, Linas Augutis, Marek Skrobecki ir Rasa Miškinytė, kino ir televizijos filmų apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pelnė prizą už geriausią režisierių darbą. Tomas Tamošaitis filmą „Ispanų kalba suaugusiems“ (2008 m.) sukūrė bendradarbiaudamas su ispanų TVC, prancūzų ARTE, vokiečių ZDF ir suomių YLE. Be to, šis filmas tarptautiniame Liublino (Lenkija) kino festivalyje „Rozstaje Europy“ laimėjo Didįjį prizą trumpametražių filmų kategorijoje.

Socialiniai portretai

XXI a. ryškėja naujos dokumentinių filmų temos bei formos. Kaip ir anksčiau kuriami žymių menininkų portretai, tačiau į akiratį patenka ir mažiau matomi žmonės. Tačiau kitaip nei tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kūrėjai į dienos šviesą traukė socialinėje atskirtyje esančius žmones, piešė jų psichologinius portretus ir kino kamera stebėjo jų blaškymąsi po apleistas naujos santvarkos gatves, naujajame tūkstantmetyje kino šviesoje atsiduria visuomenė ar jos grupė ir jos problemos. Tai jau daugiau socialiniai, o ne psichologiniai atskirų individų portretai.

SUBTITRAI

Kadras iš filmo „Vabzdžių dresuotojas”

Skirianti „Upė“

Nedidelę užribyje esančią visuomenės grupę rodo R. ir J. Gruodžių filmas „Upė“. Režisieriai atskleidžia, kaip geografinė padėtis veikia socialinį ir ekonominį žmonių būvį. Netoli Ruklos įsikūręs Saleninkų kaimas, kurio pašonėje prieš 20 metų įvyko chemijos kombinato avarija. Kitoje Neries pusėje įsikūrę gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečiai čia ir liko.

Šie žmonės atskirti nuo likusio pasaulio antros pagal dydį Lietuvos upės – Neries. Kiekvieną dieną jie keliasi per upę nedidelėmis valtelėmis. Tai daro tiek suaugę, tiek vaikai, kuriems tenka keliauti 3 km. iki Rukloje esančios mokyklos. Todėl suaugę dažniausiai užsiima atsitiktiniais darbais arba gyvena iš pašalpų ar pensijų, nes Saleninkų kaimo gyventojams sudėtinga kiekvieną dieną keliauti po keliolika kilometrų į vieną ir į kitą pusę. Apribotas susisiekimas sukuria uždarą bendruomenę, kuri gyvena sunkiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis.

Ši gyvenvietė – tai maža uždara sala, kurios gyventojai nėra patenkinti esamu gyvenimu, dažniausiai jiems į pagalbą ateina alkoholis, o vaikai svajoja apie gyvenimą už šios bendruomenės ribų. „Upė“ – tai uždaros, paliktos ir užmirštos, bendruomenės, atribotos nuo likusios Lietuvos visuomenės, miniatiūra.

Gruodžių sprendimas upės vaizdus ir žmones rodyti atsietai nuo pasakojimo, kai kalbantysis kalba už kadro, toks beasmenis ir nesusijęs tiesiogiai su rodomu vaizdu, yra ne tik originalus, bet ir suteikia filmui savotiško objektyvumo ir bendrumo. Tarsi tai yra visos Lietuvos problemų atspindys. Be to, tokiu būdu šis pasakojimas neturi perdėto saldumo ar sentimentalumo bei jame nėra kaltinimo gaidos – tiesiog yra, kaip yra, šie žmonės gyvena sau skirtą gyvenimą.

„Šanxai Banzai“

Ironiškasis Vilniaus „Šanchajus“

Socialines problemas liečia ir Jūratė Samulionytė filme „Šanxai Banzai“. „Šanxai Banzai“ ironiškai pasakoja apie vadinamąjį Vilniaus Šanchajų, esantį Šnipiškių rajone, priešais Kalvarijų turgų. Saviti ir unikalūs personažai atsiskleidžia kasdienybės niuansuose su visomis savo silpnybėmis bei žavesiu. Režisierė skiria dėmesį aktualiai tuo metu problemai, nes, kaip dabar, taip ir anksčiau, apie šį rajoną buvo labai daug diskusijų ir gandų. Visiškai neatitinkantis Vilniaus kuriamos vizijos šis rajonas turėtų išnykti iš miesto žemėlapio, tačiau jame žmonės gyvena kaip gyvenę. Daugiatautė bendruomenė stumiama už visuomenės ribų paradoksaliai egzistuoja šalia naujai statomų dangoraižių ir jų skurdas tiek vizualiai, tiek socialiai disonuoja su moderniu ir švariu sostinės įvaizdžiu.

Vaikai tarp žemės ir rojaus

A. Matelis irgi paliečia socialiai jautrią temą. Filmas „Prieš parskrendant į žemę“ yra apie vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis, gulinčius Santariškių klinikose. Tačiau šis, rodos, liūdnas paveikslas turi savyje šviesos ir kasdieniško humoro. Tai veikia pagrindinių veikėjų – vaikų – pasirinkimas, gydytojai ir tėvai yra rodomi tiek, kiek jie susiję su šių vaikų gyvenimu. Kupinas simbolikos filmas visgi labiau primena psichologinį, o ne socialinį paveikslą. Tai tam tikras antropologinis stebėjimas, kaip gyvena sergantys vaikai, kai liga formuoja jų kasdienybę ir yra natūrali jų gyvenimo dalis.

„Prieš parskrendant į žemę“ sukurtas netikėtai, kai A. Matelis parodė jo scenarijų Vokietijos „Discovery“ kanalo redaktorei ir ši pasakė, kad tai geriausias scenarijus, kokį skaitė per porą metų. Įdomiausia tai, kad filmą montavo vokietė Katharina Schmidt, kuri visiškai nekalbėjo lietuviškai, tačiau sugebėjo išsaugoti filmo ritmiką.

Kadras iš filmo „Prieš Parskrendant į Žemę“
Studijos „Nominum“ archyvas

Šis filmas sulaukė reikšmingo įvertinimo ir tarptautiniu mastu. Jis apdovanotas bene reikšmingiausiu JAV kino industrijos prizu – Amerikos Režisierių Gildijos (angl. DGA) apdovanojimu už išskirtinius nuopelnus dokumentinio kino režisūrai. Be to, „Prieš parskrendant į Žemę“ pelnė daugiau nei 10 prestižinių kino apdovanojimų, iš kurių pagrindiniai prizai: IDFA/Amsterdamo, DOKLeipzig festivaliuose, Europos kino akademijos nominacija ir kt. Filmas taip pat įkvėpė dešimtis tūkstančių žmonių labdaros akcijoms visame pasaulyje.

G. Beinoriūtės geografija

G. Beinoriūtė visuose savo dokumentiniuose filmuose imasi socialinių temų. „Troleibusų žmonės“ (2002 m.) pasakoja apie kontrolierių darbą, tačiau į akiratį patenka ir jų sugauti žmonės, kurie dažniausiai būna asmenys, esantys visuomenės paribiuose. Filme fiksuojami pokalbiai apie Lietuvos valdžią, sudėtingą gyvenimą, pinigų nebuvimą ir „kaip išmaitinti vaikus“.

Tačiau įdomesnis G. Beinoriūtės kūrinys yra „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005 m.). Šio filmo pavadinimas jau nusako jo temą – kaip kaimo gyvenimas pasikeičia po tokio didžio įvykio, kaip kinas. Režisierė kalbino Vulkanovkos, nedidelės Ukrainos gyvenvietės, žmones po to, kai jame buvo nufilmuotas Šarūno Barto filmas „Septyni nematomi žmonės“.

Šiame filme jaučiama kino nostalgija, vulkanoviečiai jaučia ilgesį kinui, kuris išjudino jų kasdienybę ir nors trumpam pakeitė jų gyvenimą. Kinas yra kaip laikas, laikas iki kino ir po jo. Kiekvienas gyventojų buvo paliestas šio įvykio – vieni jų buvo tiesiog stebėtojai, kiti aktoriai, kiti maitino kūrybinę komandą arba įsileido juos į savo darbo vietą. Kinas apjungė visą gyvenvietę, jis buvo kaip socialinis veiksmas bei atnešė civilizaciją į kaimiško tipo vietovę.

Kadras iš filmo „Viena“

Poetinė A. Stonio dokumentika

A. Stonys seka senąsias tradicijas ir jam būdingi psichologiniai, o ne socialiniai portretai. Jis yra poetinės dokumentikos atstovas, Henriko Šablevičiaus mokinys. Šiam režisieriui būdingi metaforiški vaizdai, lėta kadrų slinktis, filosofinis krūvis, savitas žvilgsnis į kasdienybę išgyvenantį žmogų. A. Stonys tokiu būdu siekė atsiriboti nuo politinės dokumentikos, kuri užplūdo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

A. Stonio filmai yra kažkur tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Jis tikrovę interpretuoja savaip ir jo filmuose atsiskleidžia paties režisieriaus žvilgsnis, o ne siekis parodyti „kaip yra“. Vienas iš įdomiausių pavyzdžių yra A. Stonio filmas „Viena“ (2001 m.).

„Viena“ sujungia du žanrus. Tai yra pasakojimas apie tai, kaip mergaitė važiuoja aplankyti mamos į kalėjimą, tačiau kartu tai yra pasakojimas, kaip buvo konstruojama ši istorija. Šis filmas yra kinas apie kiną. Jis kvestionuoja dokumentiką, kaip realybės atspindį, ir atskleidžia, kokia reliatyvi yra kino tikrovė. „Viena“ griauna iliuziją, kad kinu galima rekonstruoti tiesą.

Kitas A. Stonio filmas „Ūkų ūkai“ galėtų būti propaguojantis sveiką gyvenimo būdą, nes jis yra apie sveikuolius. Tačiau ne sportas yra šio filmo akcentas, o šių žmonių būtis, jų kova su laiku.

Šis režisierius turi gebėjimą pažvelgti į visuomenę kitu kampu ir pateikti savo filmuojamą objektą išėjęs už ribų. Taip jis suabejoja pačiu dokumentikos žanru, kaip gebančiu parodyti tikrovę. Viskas pagal A. Stonį yra reliatyvų ir interpretuojama.

Filmas „Gyveno senelis ir bobutė“

Naujos formos

Šio laikotarpio dokumentikoje atsiranda įdomių formos sprendimų. Kaip jau minėtame „Upė“, kur vaizdai rodomi atsietai nuo kalbančiojo. „Šanxai Banzai“ įterpiamos Tarybų Lietuvos kronikos, siekiant atskleisti, kaip atrodė vadinamasis Šanchajus sovietmečiu. Taip pat kronikos bei senos fotografijos būdingos A. Marcinkevičiūtės filmams.

G. Beinoriūtė filme „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.) naudoja ne tik animaciją, dokumentinę kino kroniką, tačiau šio filmo pagrindu tampa fotografija, kuri rekonstruoja praėjusį laiką ir sukuria autentišką santykį su vaizduojamais veikėjais. Animacija šią istoriją tarsi pateikia vaiko akimis. Todėl filme nėra ideologinės potekstės, kuri dažnai apipina tremtinių temą. Šis filmas, pasitelkęs animaciją, įgauna žaismingumo ir tam tikro vaikiško naivumo. Skaudi senelių istorija matoma vaiko akimis ir todėl tarsi tampa kiekvieno buvusio vaiko istorija. Šiuo filmu kuriamas empatiškas santykis ir viskas, kas rodoma tampa labai asmeniška.Matelis filme „Prieš parskrendant į žemę“ vaizdo kamerą įdavė ir patiems vaikams, dėl to pavyko sukurti asmeniškesnį paveikslą. Tai leido geriau atskleisti kasdienius niuansus, bendravimą su kitais bei užmegzti ryšį su vaikais, atrasti lengvesnį priėjimą prie jų. Vaikai žaidė su šiomis kameromis ir įprasmino jomis savo kasdienį buvimą. Operatorius Audrius Kemežys taip pat stengėsi filmuoti iš žemiau – lyg pats būtų vaikas. „Prieš parskrendant į žemę“ jungia profesionalų nufilmuotus kadrus, vaikų filmuotą medžiagą, fotografijas, interviu – tarsi naudojant klasikinio reportažo formą. Tačiau šalia to matome daug meninių sprendimų, kai vaizdai kalba kino kalba.

Formos sprendimais labai savotiškas yra „Vabzdžių dresuotojas“ apie pirmąjį Lietuvos kinematografininką ir lėlinės animacijos žanro pradininką Vladislovą Starevičių. Jame pasitelkiama lėlinė animacija, įtraukiant į filmą du personažus – Vabalą ir Liūtę. Šiame filme naudojama archyvuose rasta faktinė medžiaga, V. Starevičiaus sukurtų filmų ištraukos, ekspertų komentarai, vaidybinis ir animacinis metodai.

XXI a. Lietuvos kine prasidėjo tarsi su aiškesniu finansiniu mechanizmu ir aiškesnėmis valstybinėmis struktūromis, tačiau kartu žmonių abejingumas lietuviškam kinui buvo kaip niekada ryškus. Reikėjo pokyčių ir jie pamažu įvyko, tačiau tik ne platinimo sistemoje. Visgi į dokumentinį kiną atėjo jaunų kūrėjų, kurie savo filmais išryškino socialines problemas ir kartais visai įdomiai ir aktualiai sugebėjo papasakoti istorijas.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*