28 Times Cinema: Filmo „Nizė: beprotybės širdis“ apžvalga

Kadras iš filmo „Nizė - beprotybės širdis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Nizė – beprotybės širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

“Nizė: beprotybės širdis” – tai aliuzija į neapsakomai atkaklios asmenybės troškimą ir pastangas nuoširdžiai įsigilinti į psichinių sutrikimų turinčių žmonių pasąmonę bei ieškoti būdų šių žmonių saviraiškai. FIlme vaizduojama tikrai faktais paremta istorija apie 1940 metais į Rio de Žaneiro psichiatrinę ligoninę atvykusią daktarę Nizę de Silveirą, kuri sugebėjo pasipriešinti itin griežtai ir nehumaniškai gydymo įstaigos sistemai.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šis meno kūrinys – feministinių idėjų propagavimo priemonė, tačiau iš tiesų jame slypi kur kas daugiau. Jautrus sutrikimą turinčių žmonių pasaulio suvokimo perteikimas, neapsakomai įtikinama aktorių vaidyba, negailestingas ir nežmoniškas daktarų požiūris į pacientus bei per didelis abejingumas jų poreikiams – visa tai sukuria išskirtinį, reiškmingą, jaudinantį ir sukrėčiantį daugybės emocijų kratinį. Rėkiančios, verkiančios, smurtą ir patyčias patiriančios, apsidergusios žmogiškos būtybės, neadekvatūs jų veiksmai ar išskerstų augintinių paveiktos jų sielos anksčiau ar vėliau neišvengiamai išmuša žiūrovą iš komforto zonos.

Kadras iš filmo „Nizė - beprotybės širdis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Nizė – beprotybės širdis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Be visų šių dalykų filmas pasižymi ir neapsakomu pozityvumu, kuris pasireiškia pagrindinės veikėjos – gydytojos Nizės – atkaklumu, užsispyrumu, mėginimu įsiklausyti į kiekvieno paciento išgyvenimus, mintis, nepalankiai susiklosčiusias jų gyvenimo istorijas bei pastangomis juos išgydyti. Psichiniais sutrikimais pasižyminčių individų šypsenos, atsidavimas menui kaip saviraiškos priemonei – iki šiol ligoninėje neegzistavęs fenomenas, kuris ir skatina gydytoją nepasiduoti net ir nuolat sulaukiant neigiamų bei skeptiškų ligoninės viršesniųjų daktarų replikų. Karlo Gustavo Jungo bei meno kritikų palaikymas ir susidomėjimas Nizės gydymo metodais galiausiai suteikia jai galimybę viešai pademonstruoti, jog pacientai gali būti neapsakomai talentingi ir unikalūs meninikai.

Šis filmas puikiai pademonstruoja nusistovėjusius stereotipus apie tam tikras žmonių grupes ir įrodo, jog sukaupus pakankamai drąsos galima pasipriešinti net ir didžiausiai neteisybei bei ją pakeisti. Tai sentimentalus, provokuojantis ir atkaklumu pulsuojantis šedevras.

Reklama
Elena Daukšaitė

Elena Daukšaitė

Elena Daukšaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*