28 Times Cinema: Q.Tarantino vesternas „Grėsmingasis aštuonetas“ – krauju trykštanti režisieriaus detektyvinė fantazija vesterno fone

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nedaug režisierių pasaulyje turi tokį  ištikimą gerbėjų “fan-klubą” kaip Q.Tarantino. Kievienas naujas Q.Tarantino filmas pasirodantis vidutiniškai kas trejus metus, šio režisieriaus gerbėjams nėra tiesiog filmas- tai yra renginys, šventė, mėgstamiausios grupės koncertinis turo koncertas jų miesto arenoje (šiuo atveju kino teatre). Ne išimtis ir šis naujas jo darbas-  „Grėsmingasis aštuonetas“(„The Hateful Eight“). Tai ilgos trukmės vesterno žanro filmas, turintis visus trademark’inius elementus dėl kurio šį kino kūrėją ir įsimylį žiūrovai. Tai yra ilgi, šmaikštūs, kandūs ir įtampos kupini dialogai, tai yra “didesni nei pasaulis” žiaurūs bei įvariapusiškai spalvingi kišenėje žodžio neieškantys personažai, puikus ikoniškas filmo garso takelis, bei žinoma kraujas, grotestiškas žiaurumas, bei…dar dar daugiau kraujo nei bet kada. O taip patikėkit- kraujo, šūvių, sprogstančių galvų šiame filme netrūksta, ir jei pažįsti šį režisierių – žinai jog tai ne spoiler’is. Na, o filmo žiūrovams, kurie dar nėra susipažinę su Q.Tarantino kūryba,aš nesiūlyčiau pradėti pažinties su jo filmografija būtent nuo šio filmo. Kodėl? Galbūt apie viską nuo pat pradžių.

Filmas mus nukelia į ispūdingą JAV Vajomingo valstijos kraštovaizdį, praėjus keliems metams po praūžusio pilietinio karo, tačiau neapsigaukite – šio kraštovaizdžio 2h 47 min trukmės filme jūs daug neišvysite. Rūstusis premijų medžiotojas Džonas Rutas  (akt.Kurt Russell) diližanu gabena savo grobį –  pašėlusią žudikę Deizę Domergiu (akt.Jennifer Jason Leigh) į Red Roko miestelį pakarti.  Džonas turi savo kodeksą- savo grobių nenušauna “jis korikas,jis juos pakars”. Pakeliui Džonas, Deizė ir diližano vairuotojas O.B. (akt. James Parks) sutinka du pakeleivius vienas paskui kitą-  majorą Markiza Voreną (akt.Samuel l. Jackson), bei  būsimu Red Roko šerifu prisistačiusį Chrisą Maniksą (akt. Walton Goggins). Kadangi Vajomingo kalnų papėdėje po truputį įsismarkauja siausti baisi sniego audra, tad sutikti įtartini pakeleiviai paprašo juos pavežėti iki minėto miestelio. Artėjanti audra tokia smarki, jog visi nusprendžia sustoti ir pasislėpti nuo jos gerai jiems pažįstamoje ,,Minės” galanterijoje- užeigoje kol negailestinga audra praeis. Ir taip atvykę į galanteriją jie sutinka 4 įtartinus tarpusavyje irgi mažai pažįstamus vyrus – “meksikietį” Bobą (akt. Demian Bichir), Red Roko “koriką” Osvaldo Mobrėjų (akt. Tim Roth), kaubojų Džo Geidžą (akt. Michael Madsen)  ir buvusį konfederatą Sendį Smitersą (akt. Bruce Dern). Džonas ir majoras Vorenas pradeda įtarinėti, jog kažkuris iš nelauktų sutiktų svečių ir pakeleivių dirba išvien su Deize, ir jog tas nepažįstamsis tik ir laukia tinkamos progos visus išžudyti ir išlaisvinti kalinę. Ir štai čia prasideda pats įdomumas, nuolatinė įtampa ir detektyvinė mįslė “kas kaltas, kas meluoja?”.

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Q.Tarantino ir jo ištikimasis operatorius R.Richardson (,,Aviatorius”,,Hugo”,,Volstryto Vilkas”) filme puikiai išnaudoja  mažą klaustrofobinę aplinką. Operatoriaus darbas filme išties įspūdingas, kadangi praktiškai 95% filmo  vyksta vienoje nedidelėje patalpoje, tačiau žiūrint šią kino juostą tu tikrai to nejauti, kitaip sakant, tai nesumažina vizualinio filmo grožio. Įspūdingus laukinių vakarų kraštovaizdžius, bei prerijų bizonus besiganančius lygumose leidžiantis saulei su kaupu kompensuoja personažų tarpusavio dialogai, bei jų sunerimusios arba įniršusios, kažką slepiančios veido išraškos stambiame kameros objektyvo plane. Labai panašioje situacijoje režisierius savo personažus buvo įmetetęs ir pirmame savo filme – ,,Pasiutę šunys“(ang. ,,Reservoir Dogs“), kai filmas vyko praktiškai irgi vienoje lokacijoje. Tačiau ,,Grėsmingasis Aštuonetas“ spinduliuoja didensiu techniniu ir vizualiniu meistriškumu, nei pirmasis jo darbas, kuris labiau primena ekspertinį indie tipo kino filmą.

Neabejotinai reikia pagirti mistišką – įtraukiančią filmo atmosferą, kuri tvyro nuo pirmųjų filmo sekundžių. Jos pagrindiniai kaltininkai – Ennio Morricone‘s (,,Geras, Blogas ir Bjaurus“ ,,Vieną Kartą Amerikoje“, ,,Bagsis“) įspūdingas garso takelis, kuris iš tiesų net neprimena vesterno filmo muzikos. Jis žymiai labiau primena 80-ųjų siaubo filmų garso takelį. Iš tikrųjų muzikos pasirinkimas šiame filme yra labai taiklus, unikalus bei autentiškas ir kiekvienų akordu kuriantis mistišką filmo atmosferą. Nuo pirmųjų natų kuomet prasideda filmas, tu jauti jog jis tave pačiupo ir prigavo ir tu prisidengęs primerktas akis delnu, šiek tiek praskėtęs pirštus sakai filmui “leisk man pamatyt kas bus toliau!”. Žinoma Q.Tarantino nebūtų Q.Tarantino jei šen bei ten retkračiais neįmestų ir kelių šiuolaikinės pop-kultūros dainų į savo kūrinį. Tačiau ir jos labai tinka, ir tikrai neatrodo atsidūrusios ne savo vietoje.
Kitas atmosferos kaltininkas yra pati filmo personažus persekiojanti sniego audra, kuri lyg tykojantis ir persekiojantis monstras prikausto, suparalyžuoja ir priverčia filmo veikėjus likti ir niekur neišeiti iš galanterijos. Tą sniego audrą būtų drąsiai galima įvardinti kaip 9-ąjį grėsmingosios kampanijos narį, kuris jei užeisi už durų tave pačiups ir be gailesčio sunaikins. Režisierius puikiai telepatiškai perteikia audros skleidžiamą šaltį – žiūrint šią juostą atrodo, jog netgi pačiam pasidaro šalta ir žvarbu, ir norisi atsigerti arbatos su medum bei taip sušilti. Visą filmą puikiai jaučiama ir matoma kokią neigiamą įtaką ši audra daro filmo personažams. ,,Grėsmingasis Aštuonetas” savo atmosfera labai primena J.Carpenter’io filmą ,,Padaras” (,,The Thing” 1982), kurio veiksmas irgi vyksta sniego audros metu, vidury negyvenamos laukymės, klaustrofobiškoje aplinkoje, kur personažai taipogi nepasitiki  vienas kitu. Minėtam filmui garso takelį taip pat kūrė Ennio Morricone, jame vaidino taip pat ir Kurt Russell’as. Įdomus faktas tas, jog viena nepanaudota E.Morriconnes daina filme ,,Padaras”, pagaliau suskamba filme ,,Grėsmingasis aštuonetas”.

Reklama
Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Kas liečia aktorių vaidybą, tai ji šiame filme yra nepriekaištinga. Šįkart Q.Tarantino pas save į komandą pasikvietė senus patyrusius, “pasiutusius” sau jau pažįstamus vilkus, su kuriais jau yra dirbęs ne kartą, tokius kaip – Michael Madsen, Tim Roth, Samuel l.Jackson, Kurt Russel ir t.t. Kiekvienas aktorius šiame filme pasirodo kaip A klasės meistras, bei pademonstruoja dėl ko būtent jis buvo pasirinktas šiam vaidmeniui. Labiausiai išskirčiau ilgametį ištikimą Q.Tarantino bendrakeleivį Samuel’į l. Jackson’ą, naujokę Q.Tarantino filmų visatoje Jennifer Jason Leigh, bei dažniausiai JAV televizijos serialuose besifilmuojantį Walton Goggins’ą. Jie mano manymu spindėjo labiausiai. Tačiau visi kiti aštuoneto ir ne tik aštuoneto nariai tikrai neatrodė skurdžiau. Tiesiog ne visi gavo vienodai laiko pasireikšti ir išvystyti bei pristatyti savo personažą plačiau, skirtingai nei prieštai minėti trys aktoriai. Iš tiesų kievienas personažas filme yra įdomus, bei savaip unikalia savo konkrečia savybe “nekenčiamas”. Visi personažai nėra tik kažkokie banalūs klišiniai tipinių filmo blogiukų archetipai. Susipažindamas su kiekvienu iš jų tau ištikrųjų yra įdomu ar jis sako tiesą, ar jis meluoja, ar juo galima pasitikėti. Tačiau žinoma yra sunku viename ilgo-metražo filme daugiau nei 8 personažus padaryti vienodai svarbius ir vienodai įtakingus filmo siužetui, tad kaikurie lieka truputį nuošalyje, kas šiek tiek yra liūdna.
Kaip ir kiekviename savo darbe Q.Tarantino meistriškai moka sukurti ir sulipdyti savo personažus taip, jog jie kad ir iš pažiūros atrodo paprasti, tiesiog gerai savo amatą išmanantys žmonės, bet režisieriaus pateiktoje visatoje jie stulbinamai tikroviškai atsispindi lyg  superherojai arba superherojų priešai. Lyg kokioje ,,Marvel” ar ,,DC” visatoje, tik šiu atveju Trantino visatoje. Ne išimtis ir šis filmas, tik čia superherojų nerasite nei su žiburiu. Ne, šiame filme režisierius jums duos dėl ko nekęsti kiekvieno iš aštuonių, kaikurie žodžiai skambantys iš personažų lupų dauguma žiūrovų tikrai privers pasijausti nepatogiai ir suabejoti veikėjų reputacija. Šio filmo viena iš išskirtinių savybių yra ta, jog filme nėra vieno aiškaus moralinio centro-personažo už kurio gali laikytis ir kuriuo gali pasitikėti. Priklausomai, kas bus tavo mėgstamiausias blogiukas, priklausys ir kaip tu žiūrėsi patį filmą.

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Grėsmingasis aštuonetas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Apžvelgiant filmo struktūrą bei siužetą, būtų drąsiai galima teigti, jog ši kino juosta labai primena pagal pjesę pastatytą spektaklį. Juk ne be reikalo iš pat pradžių scenarijaus vystymo stadijoje Q.Tarantino šį projektą kūrė turėdamas omenyje, jog scenarijų būtų galima perdaryti į pjesę ir net nepublikuoti jo kino auditorijai, o tiesiog demontruoti ir statyti pjeses pagal šį kūrynį būtent tik teatre prieš gyvą auditoriją. Ir grįžtant į recenzijos pradžią kuomet minėjau, jog nesiūlyčiau pradėti pažinties su jo filmografija būtent nuo šio filmo, tai ir turėjau omenyje būtent šį aspektą. Kas domisi režisieriaus kūryba žino, kad Q. Tarantino filmų scenarijai visuomet turi stiprų literatūrinį- novelistinį atspalvį, ir kaip dauguma jo filmų (ne išimtis ir pastarasis) pats filmas (kaip knygos) netgi būna suskirstytas į atskirus skyrius, prologus ir epilogus. O ši kino juosta labai primena Agath’os Christie detektyvą su groteskiškom smurto scenom. Tik kaip dažniausiai detektyvų pradinėse scenose matome kaip įvykdomas nusikaltimas ir tuomet jo narpliojimą ir aiškinimąsi, tai čia viskas yra truputėlį kitaip – nuo pat pradžių mes nieko nežinome nei apie nusikaltimą, nei apie personažų sakomų žodžių autentiškumą, mes tik nežinomybės stebėtojai, žinantys tiek kiek režisierius nori kad mes žinotume. Šis filmas yra šio unikalaus kino kūrėjo detektyvas vesterno aplinkoje. Tačiau detektyvas tęsiasi ne tiek ir ilgai- kai apytiksliai ties filmo viduriu mes pagaliaus sužinome kas sakė tiesą, o kas ne – detektyvinis žanras padeda tašką ir prasideda žaidimas – “pas ką liko daugiau kulkų tas ir laimės”. Ir manau, jog daug žiūrovų pamačiūsių šį filmą gali pareikšti, jog jiems patiko filmas iki tam tikros vietos, kitaip sakant iki filmo vidurio. Ypač tie žiūrovai, kuriems tai bus pirmasis matytas šio kūrėjo filmas. Prieš pradedant žiūrėti šį filmą nereikia tikėtis “klasikinio” vesterno, ypatingai jaudinančių veiksmo scenų, kaubojų mėtančių kilpas ant laukinių mustangų. Čia to negausit.
Taipogi filmo personažų dialoguose stipriai atsispindi šiandienos diskutuojamos aktualijos, ypač kas susiję su rasizmo ir patriotizmo nagrinėjamais klausimais. Ir nors filmo pabaigoje tikrai nėra taip, jog juodaodžių ir baltaodžių rasės atstovai kartu susikabinę geria šampaną ir švenčia nugalėję rasizmą, tačiau režisierius meistriškai vidury kraujo tvenkinio sugeba į dienos šviesą ištraukti dalelę žmogiškumo ir taikos, tokioje situacijoje kur atrodo to neįmanoma rasti.

,,Grėsmingasis aštuonetas”- tai nėra režisieriaus Q.Tarantino geriausias darbas iki šiol, bet tikrai nėra ir silpniausias. Tai filmas, kurį verta pamatyti ir kuris yra grožis akims iš vizualinės pusės, simfonija ausims iš muzikinės pusės. Tai lėtai po mažu užviriantis pragaras nuostabių kalnų papėdėje esančiame namelyje. Tai filmas, kuris privers nematogiai jaustis dėl to, jog juokeisi iš tokių vietų, kuriuose “negalima” juoktis, ir tai filmas, kuris tikrai ras savo vietą pasaulio filmografijoje ir laikui bėgant tikrai neliks užmirštas. Šio režisieriaus meilė filmams yra tiesiog užkrečiama.

Arnas Malašinskas

Arnas Malašinskas

Teksto autorius: Arnas Malašinskas

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*