28 Times Cinema: Tamsioji visuomenės pusė A. T. Jenseno filme „Vyrai ir Viščiukai“

Kadras iš filmo „Vyrai ir Viščiukai“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Vyrai ir Viščiukai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Balandžio mėnesį nemažai laiko praleidau mindžikuodama eilėse į festivalio „Kino Pavasaris“ filmus. Belaukdama viena ausimi klausydavau, kokiais įspūdžiais dalinasi aplinkiniai. Kaskart išgirdusi kalbant apie danų režisieriaus Anders Thomas Jensen filmą „Vyrai ir Viščiukai“ („Maend & Hons“, 2016), beveik visada susidurdavau su ta pačia reakcija: „Na.. toks (ilga pauzė) ..savotiškas“. Ir iš tiesų, A. T. Jensen jau ne pirmą kartą žiūrovus stebina satyriniais scenarijais ir tamsiomis temomis (kad ir 2005-tųjų filmas „Adomo obuoliai“). „Vyrai ir Viščiukai“ tarsi turėtų būti juodojo humoro komedija, bet pats humoras toks specifinis, kad jo neįsprausi į jokius rėmus.

Nors siužetas iš pat pradžių įtraukia netikėtais sprendimais, ilgainiui susvyruoja ir pasidaro nuobodus bei nuspėjamas. Filmą gelbsti neblogai išvystyti veikėjai, pasižymintys savais iškrypimais. Pavyzdžiui, Mads Mikkelsen šiame filme atlieka vaidmenį, gudriai parinktą visai ne pagal jo amplua. Jo veikėjas – nevykėlis Elijas, nuolatos nesėkmingai ieškantis merginų. Elijo kasdienybę užpildo tik jo brolis Gabrielis (David Dencik), kuris iš visų jėgų stengiasi išlaikyti „normalų“ gyvenimą bei santykius. Abu broliai turi savų trūkumų – Elijas negali ištverti nė valandos be savęs tenkinimo, o Gabrieliui kartas nuo karto pasireiškia žiauksėjimo refleksas. Šių brolių iš esmės niekas nesietų, jei ne šiokia tokia veido deformacija, vadinamoji „kiškio lūpa“.

Kadras iš filmo „Vyrai ir Viščiukai“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Vyrai ir Viščiukai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Mirus tėvui, iš jo paliktos kasetės broliai sužino, kad jų biologinis tėvas esąs mokslininkas ir gyvena nuošalioje Orko saloje. Vedami smalsumo, broliai išsiruošia į kelionę, supažindinsiančią juos su dar trimis visuomenės atstumtaisiais, kilusiais ne tik iš to paties tėvo, bet ir pasižyminčiais panašiomis veido deformacijomis bei keistenybėmis, kylančiomis iš atsiskyrėliško gyvenimo būdo.

Režisierius, pasitelkdamas įspūdingas lokacijas bei šaižų garso takelį, įtaigiai kuria nejaukią atmosferą, apgaubiančią nuošalią Danijos salą bei dar nuošalesnį namą. Šią atmosferą paaštrina skandinaviškam kinui būdingi egzistenciniai dialogai, kurie čia pat mainosi su brolių juokais apie santykius su kartu gyvenančiais fermos gyvūnais (taip, viščiukai ne be reikalo pabrėžiami pavadinime). Atmetus visus išankstinius nusistatymus, šį filmą verta pažiūrėti kartą, bet nepažadu, kad po jo nesinorės gerai nusišveisti prikibusio purvo. Vienaip ar kitaip, tai gana tiesmuka satyra apie išsikreipusią visuomenę bei socialinius santykius, kuri vietomis gali priminti širdį sušildančią istoriją apie brolišką meilę… kol negauni per galvą su gyvūno iškamša.

Reklama

Filmo anonsas:

Jūratė Šepetytė

Jūratė Šepetytė

Jūratė Šepetytė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*