Aktorė Eglė Mikulionytė: „Kinas yra mąstymas – atviras ir gyvas“

Aktorė Eglė Mikuliontytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Debiutinis ilgametražis režisierės Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“, kuriame pasakojama apie pereinamąjį Lietuvai XX a. paskutinį dešimtmetį, laukinį kapitalizmą ir 1992 m. kiaulių fermą, jau sulaukė įvertinimų Toronto kino festivalyje. Pagrindinę veikėją Ireną, siekiančią išsaugoti kiaulių fermą, įkūnija žinoma teatro aktorė Eglė Mikulionytė. Ši aktorė pelniusi aukščiausią Lietuvoje teatro apdovanojimą Auksinį scenos kryžių, o tarptautiniuose festivaliuose ją lygino su suomių režisieriaus Aki Kaurismaki mūza Kati Outinen. Tačiau tai pirmas pagrindinis jos vaidmuo pilnametražiame filme.

Apie filmavimąsi „Stebukle“, patirtis festivaliuose, teatro ir kino panašumus bei skirtumus ir kalbamės su aktore Egle Mikulionyte.

aip sekėsi dirbti su režisiere Egle Vertelyte?

Buvo labai smagu. Ji yra jaunas žmogus, bet žino, ko nori. O tai žaviausia. Kiekviena detalė buvo iš anksto suplanuota. Kiekvieną sceną, kiekvieną gabaliuką repetavome metus laiko. Tuo metu kito scenarijus, dėl ko džiaugiausi ir aš, ir režisierė, nes aiškėjo scenarijaus linijos. Buvo nepaprastai įdomu. Viso procesu metu smegenys aktyviai dirbo ir neleido užsnūsti su viena ar kita scena, neleido praleisti nė vieno dalykėlio.

Esate dirbusi ir su teatro, ir su kino režisieriais. Ar yra koks nors skirtumas?

Reklama

Be abejo, teatro ir kino specifika labai skirtinga. Kine arba kamera myli, arba ne. Apskritai kine yra kitaip dėliojamos emocijos. Teatre viskas išdidinta, o čia to nereikia. Kine žmonės yra tokie, kokie yra, jie atskleidžia tai, ką turi.

Aktorė Eglė Mikuliontytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar besifilmuodama kine patyrėte kažką naujo?

Didelių naujovių nebuvo, aš tą patį darbą atlieku ir teatre. Ir kine, ir teatre reikia atlikti namų darbus, turėti antro plano mąstymą. Kinas yra mąstymas – atviras ir gyvas. Tą patį galima pasakyti ir apie teatrą. Aš studentus skatinu, kad jie mažiau vaidintų arba išvis, kad nevaidintų. Ir pati tuo remiuosi.

Ar vaidyba „Stebukle“ atvėrė naujus kelius? Ar atnešė ką nors naujo?

Labai įdomus momentas. Aš esu iš tų aktorių, vadinamųjų „no name“. Bevardis. Daug režisierių Lietuvoje mane žino. Ir jeigu reikia, jie mane kviečia. Tad, manau, dar bus tų pasiūlymų. Pati Eglė po filmavimo paklausė, ar dar norėčiau vaidinti kine. Tada aš atsakiau: „Žinai, kad nenorėčiau.“ Vėliau galvojau, kodėl taip pasakiau. Gal buvau pervargus. Dabar visai nesutikčiau su tuo. Tačiau smagu yra tuomet, kai patenka geras scenarijus, gera komanda – būtent šie dalykai žaviausi.

Kalbant apie komandą, kaip sekėsi dirbti su aktoriumi Vyto Ruginiu?

Mano atsakymas visada yra tas pats – jis yra profesionalus aktorius. Jis gaudo niuansus kaip žvėris. Todėl su tokiu profesionaliu aktoriumi labai paprasta būti vienoje vietoje.

Aktorė Eglė Mikuliontytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tai kažkaip padeda?

Taip, nes nesijauti nepatogiai, tavęs niekas netrikdo, o iš tikrųjų įgyvendini tai, ką režisierius paskiria. Būna momentų, kai tarp aktorių kažkas nesutampa, nesulimpa. Tada dar psichologiškai turi apdoroti ir save, ir kitą partnerį. Su Vyto taip nebuvo. Nors būna tokių momentų ir tada reikia dirbti ir su savimi pačiu, o ne tik stengtis, kad scena suskambėtų. Tokie momentai ir trukdo, ir jėgų reikalauja.

Kaip vertinate tai, kad Jus lygina su Kati Outinen?

 Tai labai įdomus momentas. Aš atvažiavau į Torontą, atverčiau programėlę, skaitau ir žiūriu, o ten mane su šia aktore lygina. Mane apėmė toks juokas. Aš iškart nufotografavau programėlę ir nusiunčiau į Lietuvą, nes Lietuvoje mano draugai, prieš išvykstant, tą patį man pasakė. Tad žiūrėjau į nuotrauką įdėmiau, nors esu mačiusi „Mergaitę iš degtukų fabriko“ ir apskritai Kati Qutinen man labai patinka. Žiūrėdama galvojau, kas gi ten tokio, gal kažkas vizualaus, o gal mūsų vidinis matymas ir mąstymas panašus. Nežinau, matyt, žmonės kažką įžvelgia, matyt, kažkas yra. Man pačiai sunku tai įvertinti.

Įdomu tai, kad ir pati „Stebuklą“ lygino su Aki Kaurismaki kūryba.

Tikrai to yra. Eglės scenarijus, požiūris į medžiagą, pats kampas yra tarp absurdo-realybės, tarp komizmo-tragizmo. Svarstoma, kas ta realybė. Filme yra savita egzistencinė linija. Žvelgiant dabar, iš šios dienos, į tą laikotarpį, tai viskas atrodo kaip koks kosmosas. Ne tai, kad atrodo, kaip praėjęs laikas, ne tai. Aš pacituosiu vieno žmogaus, jauno žmogaus, pasakymą – jis net nepažinęs laikotarpio, pasakė „kaip iš kosmoso“. Tai įdomu.

Aktorė Eglė Mikuliontytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pamenu, kai skaičiau apie „Mergaitę iš degtukų fabriko“ iš vakariečių perspektyvos, šie siekė aprašyti Suomijos kontekstą ir atrodė lyg jie kalbėtų apie Lietuvą. Tai gal čia kažkas panašaus į tai, kad vakariečiai mato Lietuvą ir Suomiją kaip egzotišką ir vientisą kraštą?

Gali būti. Tai atšiaurūs kraštai. Mes pažįstame Suomijos paletę ir skalę. Jų žvilgsnis kine tampa įdomus ir patrauklus vakariečiams. Netgi Toronte gatvėje užkalbino žmogus, kuris mus atpažino. Tai buvo labai smagu. Pasveikino ir klausia: „Lietuvoje dabar jūs irgi taip gyvenat?“

Kaip filmą įvertino tarptautiniuose festivaliuose už Lietuvos ribų? Kaip Jums patiko publika juose?

Pabūti tokiame festivalyje yra dovana. Pajauti tikrąjį ore tvyrantį kino džiaugsmą. Jautiesi pilnavertis. Po filmo žmonės stovėjo eilutėje, norėdami paspausti ranką, padėkoti. Jie tokie atviri, o mes tokie užspausti, mes mažiau dėkojame. Ten tiesiog kalba, sveikina, dėkoja. Atsistoję po filmo šaukia „bravo“. Jie nelaiko savyje šių emocijų, o Lietuvoje žiūrovai sėdėtų ir tylėtų. Mes tai žinome, esame prie to pripratę.  Aš net pasijaučiau truputį nepatogiai. Galvojau, kaip man dabar elgtis. Pradėjau kažkokius anekdotus pasakoti ir jiems patiko. (Juokiasi.) Jie stebėjosi matydami mane gyvai, nes aš atrodau kitaip nei ekrane, nei Irenos personaže, ir žmonės prie to nepripratę. „Neįtikėtina“ sako. Man šis įvertinimas buvo labai malonus.

Aktorė Eglė Mikuliontytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip vertinate savo veikėją Ireną?

Aš labai bijojau žiūrėti filmą, nes, kaip visada, esame labai savikritiški. Tačiau vienu metu, kai pradėjau žiūrėti filmą, save pamiršau. Manau, kad čia Eglės ir operatoriaus, ir visų kitų indėlis, kad užsimiršau žiūrėdama į save. Taip man nutiko pirmą kartą. Anksčiau, kai žiūrėdavau į save, niekada negalėdavau žiūrėti.

O kaip jūs pati prisimenate 10-tą dešimtmetį?

Buvome studentai. Kaip tik tuo metu labai karšti, pats kursas buvo labai karštas. Tas laikotarpis mums buvo kaip atrakcija – tiktai duokite naujovių. Džiaugėmės, kad galėsime būti savo žodžio kalvėje, sakyti tai, ką mąstom. Mes buvome labai karštai priimantys naujoves ir už jas besikaunantys.

O sunkumo, vadinamu laukiniu kapitalizmu, pereinamuoju laikotarpiu nejautėte?

Labai įdomus momentas. Aš apie tai negalvojau, nes mes džiaugėmės. Tačiau šalia mūsų jaunimo vyresnės kartos žmonės iš tikrųjų pergyveno. Ir dabar sutinkame žmonių, kurie sako „mes geriau gyvenom prie tos sistemos“. Išmokti gyventi pasaulyje, į kurį mes įžengėme, irgi reikia mokėti. Reikia išmanyti, ką darai. Jeigu imiesi verslo, reikia tai išmanyti ir jį daryti. O kiek buvo nesėkmių. Žmonės buvo kaip vaikai, viskas byrėjo iš rankų, nemokėjome apčiuopti, kiek klaidų buvo pridaryta. Vien iš entuziazmo nenuveiksi didelių darbų. Tai toks buvo pereinamasis laikotarpis.

Man to nesijuto, nes mes džiaugėmės, kad galėsime siekti to, ko tada norėjome. Niekam juk ne paslaptis, kad pirkdavome vakarietiškos muzikos kompaktines plokšteles turguje, visi ten pirko. Jei išvažiuodavome, tai visus pinigus išleisdavome, ar tai kompaktinėms plokštelėms, ar kitiems pomėgiams. Mes žinojome, ko norim, buvome tokie truputį hipiai.

O kaip manote, ar režisierei pavyko perteikti 10-tą dešimtmetį?

Aš, pažiūrėjusi filmą, manau, kad pavyko. Filme puikiai parinktos filmavimo vietos, netgi įdėta dokumentinės medžiagos. Eglė ją gerai surinko. Aišku, yra ir lengvesnių vietų, kurios perteikia filmo tempą, kurį reikia išlaikyti. Visko kine neišrodysi – yra pagrindinė linija, kurią reikia perteikti. Gal tai ir priminė A. Kaurismaki filmus, nes jie greiti, dinamiški ir labai aiškiai perduoda tą pirkimo-pardavimo mintį. Negali sustoti ties smulkiomis scenomis ar labai išsiplėsti. Kinas yra taupus, skaičiuoja laiką. Laikas pinigai. (Juokiasi.) 

Ačiū labai už interviu.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*