fbpx
Pokalbiai

Aktorė Ieva Andrejevaitė: „Kurdama Emilijos vaidmenį išmokau būti sąžininga prieš save“

Aktorė Ieva Andrejevaitė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Šiandien, vasario 16-ą dieną, įvyks Donato Ulvydo filmo „Emilija iš Laivės alėjos“ premjera. Likus keletui dienų iki filmo pasirodymo kalbėjomės su pagrindinį Emilijos vaidmenį filme sukūrusia aktore Ieva Andrejevaitė. Ji atskleidė, kaip jai sekėsi ruoštis šiai rolei, su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrė filmavimo metu, taip pat aktorė dalinosi ir savo ateities planais.

Ieva, koks būtų tavo svajonių vaidmuo?

Neturiu susikurto konkretaus svajonių vaidmens, tačiau žinau, kas man įdomu. Mane traukia psichologiškai ir fiziškai sudėtingi vaidmenys, norisi kurti roles, kuo labiau nutolusias nuo manęs pačios. Nors dažnai susimąstau, jog save tokį, koks esi iš tiesų, suvaidinti ir yra sudėtingiausia. Mano profesija žavinga tuo, kad dėl jos mes, aktoriai, galime išgyventi begalę skirtingų gyvenimų bei situacijų, pasinerti į mums nepažįstamas ir dažniausiai skaudžias savo personažo psichologines gelmes.

Tai skamba paradoksaliai – juk paprastai žmonės kuo greičiau bando užmiršti jiems skaudžius įvykius, prisiminimus, o mes, aktoriai, atvirkščiai, tragiškus jausmus branginame ir laikome juos uždarę tam tikruose „emocijų stalčiuose“, kuriuos reikiamu momentu atidarome ir vėl iškeliame į paviršių. Visos stiprios emocijos padeda mums įsijausti į kuriamus personažus, kai lyginame ir bandome pritaikyti vieną ar kitą jau išgyventą jausmą mums duotose aplinkybėse.

Dėl to, jog esu labai sportiška ir aktyvi, mane traukia fiziškai sudėtingi vaidmenys, ir, nors mano širdis dažniausiai linksta prie psichologinės dramos, man artimas ir veiksmo žanras, todėl visada sakau: duokite man aikštelėje pabėgioti ir pasimušti – padarysite mane laiminga. Taip pat žaviuosi istorinėmis dramomis, kurios suteikia aktoriui galimybę keliauti laiku ir pajausti šimtus metų atgal gyvenusių žmonių išgyvenimus.

Aktorė Ieva Andrejevaitė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Režisierius Donatas Ulvydas pasirinko tave vaidinti be jokių peržiūrų, nors aktorės šiam vaidmeniui ieškojo dvejus metus. Kaip manai, kodėl jis tave pasirinko? Ar vėliau sužinojai?

Tiesą sakant Donato taip niekada ir nepaklausiau, kodėl jis išsirinko būtent mane. Tačiau tikrai tikiu, kad tam įtakos turėjo mano nuoširdumas ir užsidegimas. Juk perskaičiusi scenarijų puoliau rašyti Donatui atviriausią laišką savo gyvenime. Mano emocijos buvo labai stiprios ir šviežios. Nesidrovėdama suguldžiau visus mane užplūdusius išgyvenimus, nepabijojau ir kritikos, buvau atvira ir sąžininga. Manau, kad šios savybės nebėra labai dažnas reiškinys mūsų kasdienybėje.

Filme netiesiogiai kalbama apie kompromisus, pasirinkimą, drąsą būti savimi. Kokios mintys sukosi tavo galvoje, ką iššaukė šis filmas? Galbūt kažką supratai ar nusprendei pakeisti savo gyvenime?

Šis filmas mano gyvenime daug ką apvertė aukštyn kojomis. Kaip tik mąsčiau apie tai, jog per dažnai ieškojau kompromisų, ne visada dariau tai, kas man patinka ar ką maniau esant teisinga. Todėl kurdama Emilijos vaidmenį iš jos išmokau būti sąžininga prieš save ir nebijoti reikšti nuomonės net žinodama, kad tave mažai kas palaikys. Būti drąsia – turbūt pagrindinė Emilijos savybė, kurios iš jos išmokau.

Išmokau dar vieną labai svarbią pamoką – vertinti ir branginti tai, ką turi. Suvokti, kaip viskas mūsų gyvenime yra laikina ir trapu, ir kaip svarbu kitam žmogui parodyti dėmesį ir pasakyti, jog jis tau yra brangus. Vertinti ne tik tau brangius žmones, bet ir patį gyvenimą, jo atnešamus iššūkius ir išgyvenimus – tiek gerus, tiek blogus – vertinti laiką ir pamilti save patį.

Živilė Gallego, Donatas Ulvydas, Ieva Andrejevaitė ir Aistė Stonytė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Gal galėtum papasakoti, kaip ruošeisi vaidmeniui?

Iš karto supratau, jog patikėtas sukurti vaidmuo yra didžiulė atsakomybė, todėl jam ruošiausi labai atsakingai. Daugelį tikrų istorijų išgirdau iš savo ir savo draugų tėvų lūpų. Sužinojau daug įdomių istorijų apie tai, kaip žmonės ne tik buvo sukaustyti priespaudos, įbauginti ir nežinantys, kaip pasipriešinti, o atvirkščiai – tuo metu buvo labai daug meilės, troškimo būti savimi, būti laisvais, tokiais, kokie mes esame iš prigimties. Apie tai, jog žmonės mylėjo, krėtė šunybes, žinojo savo vertybes, įsitikinimus ir už juos kovojo. Žiūrėjau daug filmų ir serialų panašia tema, skaičiau grožinę literatūrą ir straipsnius apie tą laikotarpį, domėjausi tuometiniu Kauno dramos teatru ir ten dirbusiais aktoriais. Norėjosi kaip įmanoma arčiau priartėti prie to laikotarpio, pažinti jame gyvenusius žmones ir pajusti, kuo jie kvėpavo.

Režisierius D. Ulvydas minėjo, jog tavo vaidmuo buvo sudėtingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Iš tiesų, juk 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje negyvenai. Gal gali papasakoti plačiau, su kokiais sunkumais susidūrei? Ir kaip sekėsi juos įveikti?

Visame filme yra tik kelios šviesios scenos, visa kita daugiau mažiau sudėtingos, dramatiškos ir net tragiškos akimirkos iš Emilijos gyvenimo, todėl, žinoma, teisingai atlikti tokias scenas visada yra iššūkis. O kas yra teisinga? Norėjau, kad Emilija būtų daugiasluoksnis, gilus personažas, stengiausi padaryti ją „gyvą“ ir artimą žmonėms.

Kai kurios sunkios scenos priminė situacijas iš asmeninio gyvenimo, todėl vaidinti buvo psichologiškai sunku. Fiziškai sudėtingų momentų tikrai buvo. Ypač sudėtingos buvo smurto scenos, kuriose teko gintis ir kautis, tačiau jos man sunkumų nesukėlė, nes pati esu labai aktyvi ir sportiška. Kuo scena fiziškai sudėtingesnė, tuo ji man teikia didesnį malonumą. Pati daug sportuoju, mokausi rytų kovos meno, šiek tiek kaskadinių gudrybių. Pamenu, jog filmavimo aikštelėje kaskadininkų vis prašydavau sukurti kuo sudėtingesnę muštynių choreografiją.

Aktorė Ieva Andrejevaitė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kokia yra Emilija? Ką bendro radai tarp šio personažo ir savęs?

Tai – naivi, gėriu tikinti jauna mergina, kuriai per vieną dieną tenka suaugti ir suvokti, kad gyvenimas yra ne visai toks, koks jai atrodė. Ir nors jai tenka atremti ne savo jėgoms skirtus išbandymus, ji nė karto nepamina savo principų ir nesuabejoja savo tikima tiesa. Emilija nebijo ir tai, manau, yra jos stipriausia savybė, kuri suteikia jai jėgų priešintis ir kovoti už taip išsvajotą tiesą ir laisvę. Emiliją, turbūt, būtų galima apibūdinti kaip patį laisvės simbolį.

Mano nuomone, laisvė, visų pirma, yra žinojimas, kas esi tu pats. Pažinodamas save ir būdamas sąžiningas su savimi pačiu, esi laisvas. Kitas laisvės sinonimas man yra ramybė, vidinis balansas. Tikiu, kad tik santarvėje su savimi ir aplinkiniu pasauliu gyvenantis žmogus gali vesti kitus žmones paskui save. Tokia yra ir Emilija, todėl ją supantys žmonės ja patikėjo ir tapo jos bendražygiais. Pažink save ir eik užkariauk pasaulį, o suklydęs ar parkritęs, atsistok ir vėl eik į priekį.

Taip pat man labai artimas Emilijos noras užstoti silpnesnį, padėti šalia esančiam, dalintis kuo turi. Visos šios savybės, manau, sieja mane ir Emiliją.

Filmo prodiuserė Živilė Gallego minėjo, jog atsisveikinant su paskutinėje scenoje besifilmuojančiu aktoriumi graudinosi net tik jis, bet ir kūrybinė grupė. Kiek supratau, filmavimo aikštelėje buvo sukurta ypatinga atmosfera. Kokia ta atmosfera? Gal gali papasakoti. Kiek laiko vyko filmavimas?

Kiekvieną dieną į filmavimo aikštelę eidavau kaip į didžiausią šventę, o jai pasibaigus visada stengdavausi dar bent truputį užsibūti. Komandos nariai visada buvo susikaupę, tačiau tuo pačiu metu savotiškai atsipalaidavę, niekada nejaučiau nereikalingos įtampos. Į bet kurį žmogų aikštelėje galėjai kreiptis pagalbos neabejodamas, jog tau bus atsakyta. Taip pat, nors ir beveik visos filmo scenos buvo sunkios ir skausmingos, kasdieną aikštelėje būdavo labai daug nuoširdaus juoko. Visa tai suvienijo ir mes tapome viena gražia didele šeima. Tiesą sakant, aš net naktimis sapnuodavau momentus iš filmavimų.

Aktorė Ieva Andrejevaitė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Donatas (režisierius Donatas Ulvydas – KINFO) – tai vidinę ramybę ir susikaupimą skleidžiantis žmogus, kuris visada žinojo, ko jis nori, ir visada rasdavo būdą, kaip tai paaiškinti kitam. Man Donatas aikštelėje buvo atrama ir tikras draugas. Gera jausti, jog su juo gali pasidalinti bet kokiomis abejonėmis ir užduoti net patį nepatogiausią klausimą. Savo užtikrintumu Donatas sugebėjo tuo užburti ir visus esančius aplinkui, labai greitai jo dėka tapome komanda. Jis mus visada vedė į priekį.

Nuo filmavimo prabėgo šiek tiek laiko. Ar jau matei galutinę filmo versiją? Koks įspūdis? Kaip pati vertini savo pasirodymą?

Filmo dar nesu mačiusi, todėl be galo jaudinuosi, tai – didelė atsakomybė. Esu perfekcionistė ir labai savikritiška, todėl žiūrėti savo darbus man būna sunku, visada pastebiu savo klaidas ir galvoju, jog galėjau padaryti dar geriau. Iš kitos pusės, stebėti savo sukurtus vaidmenis ir įžvelgti trūkumus yra tik pliusas. Toks yra natūralus mokymosi procesas, juk aktoriui meistriškumo galima ir reikia mokytis visą gyvenimą. Vertinti save man sunku, verčiau tai palikti žiūrovui.

Po studijų LMTA blaškeisi tarp Maskvos ir Londono. Kaip yra dabar? Ar liksi Lietuvoje? Kaip save įsivaizduoji po, tarkim, penkerių metų?

Vis dar blaškausi tarp trijų šalių, bet nesiskundžiu. Man patinka, kad šiais laikais keliauti tapo pakankamai paprasta, o darbo galimybės atsiranda kitose šalyse. Be abejo, jos pačios neatsiranda, reikia ieškoti, o tai – ilgas ir varginantis kelias. Nemanau, kad liksiu Lietuvoje, tačiau čia man visada norisi grįžti. Tai padaryti pavyksta pakankamai dažnai – kartą per kelis mėnesius mane visada galima sutikti Vilniaus gatvėse. Labai norisi vaidinti savo gimtąja kalba ir dirbti tėvynėje.

Kas bus po penkerių metų, man sunku įsivaizduoti! Kadangi esu labai spontaniška, mano gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis net rytoj. Tačiau neabejoju dėl vieno – labai noriu ir toliau vaidinti kine, esu tikra, kad tai – mano kelias.

Ką veiki šiuo metu? Apie ką svajoji ir ką planuoji?

Kaip ir minėjau, planų yra labai daug, tačiau niekad nežinau, kaip pasisuks mano nenuspėjamas gyvenimas. Kol kas daugiausia laiko stengiuosi praleisti Londone, kur vaikštau į atrankas, į susitikimus su kino industrijos žmonėmis, tobulinu anglų kalbos žinias, kitaip tariant bandau „įsisukti“ į tarptautinę kino industriją. Dvasiškai ir fiziškai tobulinu save ir laukiu „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjeros! Daugiausia svajoju apie darbą, nes tai, ką darau, man labai labai patinka. Turiu minčių ir idėjų, jomis norisi dalintis su savo žiūrovais. Vis dar išgyvenu labai stiprų savęs pažinimo laikotarpį – bandau atrasti tikrąjį „aš“ ir vidinę ramybę. Jaučiu, kad man visai neblogai sekasi.

Filmo „Emilija iš Laivės alėjos“ kūrybinė komanda
Fotografė Kristina Sereikaitė

Viename interviu sakei, kad tokio vaidmens laukei visą savo gyvenimą. Tai pirmasis tavo debiutas. Ar neatrodo, kad būnant 28-erių metų tai kiek per drąsus pasakymas? Atrodo, tiek daug laukia priešakyje.

Taip, tai tikrai buvo mano svajonių vaidmuo, tačiau svajonių vaidmuo tuo gyvenimo laikotarpiu. Eina laikas, aš keičiuosi, o kartu keičiasi ir mano norai bei svajonės. Visada sakau, kad svajoti reikia daug ir drąsiai. Labai norėjau sukurti tokį stiprų vaidmenį kaip Emilijos ir gyvenimas man davė tokią galimybę. Aš tai padariau, verčiu naują puslapį, vėl judu pirmyn, svajoju apie naujus jaudinančius vaidmenis.

Ar pati žiūri lietuvišką kiną? Kokia tavo nuomonė?

Norisi, kad lietuviško kino būtų daugiau, kad jauni režisieriai ir aktoriai turėtų galimybę daugiau dirbti, nes tobulėti galima tik per praktiką. Lietuvių kinas turi senas tradicijas ir tikiu, kad viskas yra priešakyje. Turime daug užsispyrusių ir atkaklių kino kūrėjų, kurie, esu tikra, pasieks savo.

Kokie aktoriai tau yra pavyzdžiai, į kuriuos norėtum lygiuotis? Gal turi mėgstamą, kuris tave labiausiai įkvepia?

Aktoriuose labai vertinu discipliną ir ruošimąsi vaidmeniui. Tikiu, kad tik akylai išsinagrinėjęs laikotarpį, kuriame vyksta filmo veiksmas, nuodugniai pažinęs savo charakterį ir partnerius gali visiškai pasinerti į kūrybos procesą. Žinoma, labai daug atradimų nutinka filmavimo metu, tačiau tikiu, kad prieš pradėdamas aktorius privalo atlikti savo namų darbus. Nenorėčiau išskirti konkrečių pavardžių, nes turiu ilgiausią savo mėgstamų aktorių sąrašą, tačiau ypač žaviuosi Tildos Swinton, Cate Blanchett, Christiano Bale`o ir Danielio Day Lewiso atliktais vaidmenimis, stebiu juos ir mokausi iš jų atsidavimo aktorystei.

Komentarai
Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.