Apgaulė ir blunkančios skirtys. Pokalbis apie šiaurietišką kiną ir „Scanoramą“

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Krentant lapams ir temperatūrai, o dienoms tamsėjant, kino teatrų repertuarai pasipildo filmais iš ten, kur šalčiau, – tradiciškai prasideda Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Nepaisant to, kad festivalyje nuo 2009-ųjų rodomi net Europos sienas peržengiantys kino delikatesai, tačiau nuo pat pradžių užklijuota skandinaviško kino etiketė išliko.

Kaip ir kasmet, festivalis suteikia galimybę pamatyti 100 filmų. Tad kol visi įnirtingai sudarinėja asmeninius sąrašus, tvarkaraščius, skaito rekomendacijas ar užsiima kita ypatingo susikaupimo reikalaujančia veikla, mes kalbamės su festivalio programos koordinatoriumi Dmitrijumi Gluščevskiu. Daugiausiai – apie Šiaurės kiną, kuris, pasirodo, gana apgaulingas – moka apsimesti kokybišku, taip pat šiek tiek apie renginio viešnia tapusią Slovėniją ir, žinoma, pridedame Dmitrijaus rekomendacijas.

15-ka metų rodote Šiaurės šalių regiono filmus. Kuo pasižymi šiaurietiškas kinas? Ar jo bruožai ryškūs?

Mano nuomone, jei kalbame apie autorinį kiną, tai jo dalinimas į Šiaurės, Europos ar Amerikos yra labai formalus. Daugelis filmų yra koprodukcijos – scenarijų rašo vienos šalies atstovas, vėliau vyksta filmuoti į kitą šalį, o režisierius yra, pavyzdžiui, iš Egipto. Panaši situacija yra viename iš šių metų filmų „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ (The Nile Hilton Incident, 2017). Taigi šia prasme skirtumas tarp Šiaurės ir ne Šiaurės kino yra gana sąlyginis. Industrijai globalėjant, talentai, produkcijos vietos, finansai juda, atsiranda lankstumas, maišosi stiliai.

Bent jau man sudaryti Šiaurės kino programą yra sunkiau dėl aukštos gamybos kokybės (angl. production value). Šiauriečiai yra išmokę kokybiškai filmuoti ir pasakoti istorijas. Dažnai dėl to, kad viskas atrodo labai gerai, susidaro klaidingas įspūdis, kad filmas yra fainas, nors, iš tikrųjų, būna vidutiniškas. Ribos tarp prasto, vidutiniško ir gero filmo tampa labai trapios. Tokiu atveju reikia lyginti, mat šiauriečių net televizinis kinas atrodo kaip festivalinis.

Reklama

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Scanoramos“ programoje šiemet yra tokių filmų, kurie 100 proc. skandinaviški. Pavyzdžiui, epiškas istorinis „Karaliaus ne“ (Kongens nei, 2016). Tai – gerai „sukalta“ skandinavų kostiuminė drama. Nesunku atpažinti, kad tai jų darbas. Iš tiesų, smagu turėti programą „Naujienos iš Šiaurės“, nes subūrus filmus kartu, išryškėja jų skirtumai. Per filmus, ko gero, atsiskleidžia regiono gyventojų mentalitetas. Žiūrint padrikai, kartu su europietiškais filmais iš įvairių šalių, skirtumai nublanksta.

Kuriant „Scanoramą“ viena iš Gražinos (festivalio direktorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė – KINFO) idėjų, mano supratimu, buvo, kad Šiaurės šalys turi stiprią kino mokyklą ir kad ji turės vis didesnę įtaka Europos kinui. Galbūt dabar nebematome skirtumų dėl to, kad daugelis Šiaurės kino elementų buvo integruota į Europos kiną. Šiauriečiai galėtų džiaugtis, kad šio regiono kino bruožų atsirado kitų šalių kine.

Ar regione laukiama naujojo Ingmaro Bergmano? Kurie dabartiniai kūrėjai yra ryškiausi?

Manau, kad tai jaučiasi, nes šis regionas turėjo kelis stiprius režisierius, todėl dabar tarsi laukia naujosios kartos atėjimo, kuri ir vėl iškeltų vėliavą. Labai daug tikimasi iš Rubeno Östlundo (filmo „Kvadratas“ (The Square, 2017) autorius – KINFO), nes jis tampa vis ryškesnis ir savarankiškesnis. Palyginus su Skandinavijos šalių kinu, kuris pasižymi melancholiška intonacija, mėlynu filtru ir panašiai, jis yra laisvesnis ir kur kas gyvesnis. Kita vertus, filmo struktūra – jis yra sudarytas iš vinječių – primena Roy Anderssono filmus. R. Östlundo filme yra lengvo absurdo, situacijos susijusios tematiškai, tačiau nebūtinai susijungia į vientisą naratyvą.

Auksė Podolskytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šiaurės šalių kinas skamba gana apibendrintai. Pakalbėkime apie 5-ių šalių – Švedijos, Norvegijos, Islandijos, Danijos ir Suomijos – kiną atskirai. Ką galime pasakyti apie kiekvieną iš jų? Kurioje šalyje kino industrija auga sparčiausiai?

Mano įspūdžiu, švedai ir danai kiekybės prasme sukuria daugiausiai filmų. Be to, palyginus su kitomis skandinavų šalimis jie sukuria daugiausiai kokybiškų projektų. Islandija yra labai mažytė, todėl jei ten per metus pasirodo 2-3 kokybiški filmai, tai yra tikrai daug. Žinoma reikėtų būti geriau susipažinus su šios šalies kino industrija ir finansavimo mechanizmais. Pavyzdžiui, palyginus su Lietuva, kur finansavimą gauti sunku, ten sukuriama nemažai filmų. Susidaro įspūdis, kad islandams yra lengviau, tačiau kokybė nepastovi.

Suomijoje yra neblogų režisierių, tačiau jie stabiliai dėmesio vertų filmų nesukuria. Tuo metu keletą švedų kino premjerų rasime kiekviename kino festivalyje. Mūsų programoje šiemet yra du suomių filmai – „Majamis“ (Miami, 2017) ir „Migdytojas“ (Euthanizer, 2017). Greitu metu vyks dar dviejų suomių filmų premjeros. Abu istoriniai: „Amžinas kelias“ (Ikitie, 2017) (Talino kino festivalyje „Black Nights“ vyks tarptautinė filmo  premjera) ir Aku Louhimieso „Nežinomas kareivis“ (The Unknown Soldier, 2017). Šiemet taip pat buvo Akio Kaurismäkio filmo premjera, tačiau, A. Kaurismäkis yra grynuolis, negali sakyti, kad tai yra tipinis suomių kinas, jis yra labai savito stiliaus režisierius. Taip jau nutiko, kad jis yra suomis. Festivalyje šiemet turime lietuvių filmą „Stebuklas“, kurį daugelis lygina su A. Kaurismäkio filmais, tačiau nieks nesako, kad jis panašus į suomių kiną. A. Kaurismäkis yra kaip Woody Allenas – gali sukurti geresnį ar prastesnį filmą, tačiau nieko naujo neišranda.

Kuriuos filmus iš programos „Naujienos iš šiaurės“ išskirtum kaip būtinus pamatyti?

Labiausiai išsiskiria du filmai. Tai yra jau minėtas „Kvadratas“, kuris Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje buvo ryškiausias. Labai džiaugiausi, kad jį apdovanojo, nes, nors jis turi daugiau netobulumų nei, pavyzdžiui, A. Zviagincevo filmas „Nemeilė“ (Nelyubov, 2017), kur viskas be priekaištų, tačiau jo režisierius žengė didelį šuolį į priekį ir tai padarė labai ryškiai ir laisvai. „Kvadratas“ yra visoks – ir protingas, ir juokingas, ir absurdiškas, ir labai smagus.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Antrasis – Joachimo Triero „Telma“ (Thelma, 2017), kuriam, ko gero, dėl žanro šiemet nelabai pasisekė festivaliuose. Tai yra mistinis trileris, inspiruotas Briano De Palmos ekranizacijos „Kerė“ (Carrie, 1976). Tai filmas apie merginą, kuri turi antgamtinių galių, tačiau jų valdyti negali, todėl nutinka keisti ir gąsdinantys dalykai. Dėl to, kad tai yra žanrinis filmas tiek Kanuose, tiek Berlyne šis filmas nepritapo. Berlinalei reikia socialinių ir politinių temų, o Kanuose šiais metais apskritai buvo labai daug norinčių – festivalis minėjo jubiliejų, todėl rinkosi iš žymiausių pavardžių. Taigi galiausiai jis buvo pristatytas Toronte, kur nėra konkursinės programos. Šis festivalis, kaip ir Venecijos, balansuoja tarp meinstryminio ir ne meinstryminio kino, tad filmas ten labai tiko. Tai originaliausias J. Triero filmas – anksčiau režisierius prisiliesdavo prie socialinių aspektų.

„Baisi moteris“ (En frygtelig kvinde, 2017) – komedija su trupučiu įtampos, tinkanti žiūrėti porelėms. Laukiu, kol kuri nors žurnalistė pasipiktins, kad šis filmas šovinistinis, nes jis pasakoja apie poros santykius, kur gan greitai suprantame, kad mergina, su kuria susipažįsta pagrindinis veikėjas, yra stipri ir dominuojanti asmenybė ir tiesiog jį dusins: privers gražiai rengtis, apsikirpti, nesimatyti su draugais, žiūrėti tik tą kiną, kuris jai patinka, ir panašiai.

Filme pateikiama vaikino perspektyva – matome, kad jam bloga ir sekasi vis prasčiau.  Kai kurie gali interpretuoti, kad moterys yra kalės, kurios kartais dusina vyrus, tačiau, mano manymu, tai yra filmas apie galios santykius – kažkuris asmuo poroje gali dominuoti ir kitam dėl to gali būti sunkiau, jei nesugeba parodyti savo poreikių. Šis filmas ganėtinai kitoks. Praėjusiais metais šis režisierius pristatė savo debiutą „Tėvai“ (Forældre, 2016), kuris taip pat buvo gana keistas, su incesto užuominomis ir froidistine interpretacija. Tai yra filmas apie susituokusią porą, kuri sūnų išleidžia iš namų, iš naujo nusiperka mažytį butą, kuriame anksčiau gyveno, ir netgi faktiškai atjaunėja – vieną rytą atsibunda atrodydami kaip jaunystėje. Vėliau viskas pasisuka taip, kad motina įsimyli savo sūnų ir pradeda su juo gyventi. Taigi kontroversiškai pavaizduota nuvalkiota tema. Įdomu, ką šis režisierius sukurs toliau.

Na, ir rekomenduočiau filmą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“, kuris stipriai neišsiskiria savo tema, stilistika ar vaizduojama perspektyva, tačiau yra sukurtas neįtikėtinai kokybiškai – detektyvo elementų turintis neo noir stiliaus filmas nukelia į Šiaurės Afriką ir leidžia pažvelgti į Egipto politinę situaciją. Nuspėjamų trilerių yra sukuriama nemažai, tačiau šis yra kietai „sukaltas“.

Festivalis „Scanorama”
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Į kuriuos festivalius važiuojate ieškoti šiaurietiškų filmų?

Jei gerai prisimenu, Gražina važiuoja į Norvegiją, Haugesiundą, ir Švedijojoje vykstantį Geteborgo kino festivalį. Kitose festivaliuose konkrečiai orientuotų į Šiaurę programų beveik nėra. Toronte būna nemažai šiaurietiškų filmų premjerų, tačiau jie nebūna išskirti į atskirą programą. Tiesiog taip susiklosto. „Scanoramos“ programa „Naujienos iš Šiaurės“ suteikia unikalią galimybę pamatyti to regiono filmus vienoje vietoje, todėl ji galėtų dominti ir užsienio žiūrovus. Žinoma, programos stiprumas priklauso nuo to, kokie tie metai buvo kino industrijai.

Šiemet „Kino pavasaris“ rodė šiek tiek slovėnų filmų – trumpametražius animacinius Špela Čadež filmus, Žigos Virc dokumentinį „Hiustonai, mes turime problemą!“ (Houston We Have A Problem, 2016) ir šio autoriaus trumpametražį „Nauji namai“, trumpametražį Damjano Kozole filmą „Sienos“ (Borders, 2016). Pastarojo režisieriaus filmą „Naktinis gyvenimas“ (Nočno življenje, 2016) rodysite ir jūs. Gal papasakotum, kodėl nusprendėte pristatyti slovėnų kiną?

Slovėnų filmai šiemet nemažai keliavo po kino festivalius. Visai netikėtai su mumis susisiekė ir pasiūlė surengti šios šalies retrospektyvą. Slovėnų siūloma programa mums pasirodė įdomi. Nors tai yra tipiškas Rytų Europos kinas, t. y. socialiai orientuotas, tačiau, mano galva, šalies kūrėjų filmai išsiskiria agresyvumu, kelia aštrius klausimus. Dėl to ne visi jį mėgsta, kai kuriems jis per tamsus.

Slovėnų retrospektyva pateikia gana reprezentatyvų žvilgsnį, ten rasime kelių žymių režisierių filmus: naujai restauruota kopija gana svarbaus filmo „Taikos slėnis“ (Dolina miru, 1956), kurio aktorius Kanuose pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį. Tai – gana unikali galimybė pamatyti ankstyvesnį slovėnų kiną. Nors festivalio svečio idėja atsirado netikėtai, tačiau ji mums patiko, todėl tikimės, kad tai nebus vienetinis įvykis. Festivalis „Scanorama“ orientuotas pateikti retrospektyvinį žvilgsnį į kino industriją – mes nerengiame pasaulinių premjerų. Manau, kad tam tikros šalies pristatymas galėtų veikti kaip kino edukacijos dalis.

Dmitrijus Gluščevskis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kita vertus, šiek tiek baisu, kad žiūrovai neis į šiuos filmus. Norėtųsi šią programą akcentuoti ir pakviesti pasinaudoti galimybe pasikalbėti su filmo „Medis“ (Drevo, 2014) scenarijaus bendraautoriumi ir operatoriumi, nes filmas  vizualiai įspūdingas ir poetiškas, o už operatoriaus darbą daug kur buvo nominuotas ir apdovanotas.

Šioje specialioje programoje rodysite 5-is filmus. Minėjai, kad slovėnų kinui būdingas agresyvumas ir aštrios temos. Ar visi programos filmai tuo ir pasižymi?

Filmai gana įvairūs. „Medis“ labiau metafizinis, „Naktinis gyvenimas“ yra trileris, „Šiška Deluxe“ (Šiška Deluxe, 2015) yra tikrų tikriausia komedija, lengvas ir smagus filmas. „Taikos slėnis“ – istorinė drama, kurioje vyrauja kitokia kino kalba nei šiuolaikiniuose filmuose, todėl galima susidaryti bendrą įspūdį apie slovėnų kino raidą ar, kita vertus, sugriauti mitus.

Kai manęs klausia, ką pasirinkti ir kaip nenusivilti, tai atsakau: „Eikit ir nusivilkit. O gal ir nenusivilsit. Eikit į filmą, kuris yra labai prastas, ar jums atrodo, kad niekada tokio nežiūrėsit. Galiausiai galbūt susidomėsite to režisieriaus kūryba.“ Man tas pats būna dideliuose festivaliuose. Būtent tai ir yra festivalio patirtis. Mes visi labai norime to, ką apibrėžia pasitenkinimo akimirksniu (angl. instant gratification) sąvoka – susimoki pinigus ir gauni 100 proc. tai, ką nori. Tai saugu, tačiau tuomet gyvename tame pačiame burbule. Norėčiau, kad žmonės eksperimentuotų.

Ar nemanai, kad Eglės Vertelytės „Stebuklas“ užgožia kitas lietuvių premjeras – „Močiute, Guten Tag!“, „Drugelio miestas“ ir „Charmsas“?

Visada koks nors filmas gali užgožti kitus. Ką padarysi… Nors Toronto auditorijai jos filmas patiko, lietuviams gal nepatiks. Vienareikšmiškai negaliu pasakyti, kad jis yra stipriausias iš programos. Šiaip ar taip, jam labiausiai pasisekė, nes susilaukė daug dėmesio. Kita vertus, panašią situaciją turime ir kitose programose. Pavyzdžiui, R. Östlundo „Kvadratas“ dominuoja programoje „Naujienos iš Šiaurės“.

Galbūt norėtum atkreipti dėmesį į kažkurią iš lietuviškų premjerų? Turiu omenyje, atskleisti, kodėl kiti premjeriniai filmai, likę nuošalyje, taip pat verti dėmesio?

Reikia imti ir nueiti, nes visos premjeros vertos dėmesio. Man asmeniškai „Charmsas“ yra artimas, nes apie jį rašau disertaciją. Filme panaudoti įdomūs montažo sprendimai – pavyzdžiui, antras planas, kuris atrodo lyg projekcija. Manau, kad tokiu būdu siekiama atskleisti Charmso asmenybės absurdiškumą, jo polinkį konstruoti save. Retai kada jis būdavo tiesiog Daniilas Juvačiovas, dažniausiai vaidindavo kažkokį personažą. Filme daug nuorodų į Charmso kūrybą ir istorinį Leningradą, naudojami archyviniai kadrai. Ko gero, atgimęs susidomėjimas juo atsirado dėl mus supančio absurdo – nestabili politinė situacija, nerimo, politinio absurdo, pavyzdžiui, D. Trumpo nesąmonės… Tą absurdą norisi artikuliuoti, o jo tekstai tam padeda. Tai yra labai savalaikis filmas.

Tai, kad mes dabar žinome apie Charmsą, apskritai yra stebuklas. Jo bičiulis Jakovas Druskinas, kai Charmsas sėdėjo Leningrado kalėjime, nuėjo į rašytojo butą ir paėmė ne tik jo, bet ir kitų grupės narių tekstus, kurie niekada nebuvo publikuoti. Išspausdinti buvo tik tekstai vaikams, todėl juos visus žinojo kaip vaikų rašytojus. Taigi jis paėmė visą lagaminą su rankraščiais ir išvežė iš Rusijos. Iki 7-ojo dešimtmečio neatidarė lagamino, nes manė, kad Charmsas ir kiti autoriai atsiras ir atiduos, tačiau kai buvo paviešinta informacija apie Charmso mirtį, jis nusprendė archyvus atiduoti išleisti.

 10-imt subjektyvių Dmitrijaus rekomendacijų: 

  1. LIZDAS (COLO), Portugalija, 136 min.

„Nes tai vienas iš dviejų geriausių Berlinalės filmų, kurie kažkodėl nebuvo apdovanoti. Antrasis vadinasi „Have a Nice Day“, ir jo, veikiausiai, niekada neparodys Lietuvoje. „Lizdą“ parodys.“

  1. AŠ NESU RAGANA (I AM NOT A WITCH), Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, 90 min

„Nes mockumentary elementų turinti satyra apie mergaitę, apkaltintą raganavimu, neturėtų veikti, bet žiūrėk tu man.“

  1. ANTONIJUS 1, 2, 3 (ANTÓNIO UM DOIS TRÊS), Portugalija, Brazilija, 95 min.

„Nes jei jau žiūrėti filmą apie savęs ieškantį dvidešimt kelerių metų hipsterį, tai tik tokį, kuriame jis pats anoniminiu laišku praneša savo tėvui, kad nelanko paskaitų, kad šis išvarytų jį iš namų, o jis gautų progą atsibelsti pas savo buvusiąją.“

  1. KUR „ROKIS II“? (WHERE IS ROCKY II?), Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 93 min.

„Nes retai filmo turinys būna toks pat geras ir intriguojantis kaip ir jo pavadinimas.“

  1. NYNDORFO KARALIENĖ (QUEEN OF NIENDORF), Vokietija, 67 min.

„Nes nieko nebijančios, su vietiniais pasenusiais rokstarais tūsinančios pacankės kick ass.“

  1. NAKVIŠUMAI (SOMNILOQUIES), Prancūzija, 73 min.

„Nes įrašinėti sapnuose kalbantį kambarioką tikrame gyvenime yra creepy, o sukurti iš to filmą – menas.“

  1. GYVŪNAI (ANIMALS), Šveicarija, Austrija, Lenkija, 95 min.

„Nes yra meta-slasheriai ir yra, pasirodo, meta-mindfuckai. O šitas – dar ir juokingas.“

  1. VESTERNAS (WESTERN), Vokietija, Bulgarija, Austrija, 119 min.

„Nes sunku sukurti nuolat įtampoje laikantį trilerį, kuriame niekas (beveik) nemiršta.“

  1. NEPRIJAUKINTI (THE UNTAMED), Meksika, Danija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija, Šveicarija, 100 min.

„Nes filmų apie užslopintą seksualumą yra daug, bet tik keliuose jis įkūnijamas didelio atokioje miško trobelėje gyvenančio ateivio.“

  1. PAKVAIŠĘ ŽAIDIMAI (FUNNY GAMES), Austrija, 108 min.

„Nes būtent „Pakvaišę žaidimai“, o ne koks „Baltas kaspinas“ arba „Meilė“ yra Haneke opus magnum. Bet jei nepatinka – eikite į Visconti „Leopardą“: restauruota kopija, pirma salė, trys su puse valandos, kreizi šit.“

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*