Apie Nidos kino festivalį, kuris jaukus savo neoficialumu. Pokalbis su Gyčiu Lukšu

Gytis Lukšas
Fotografė Monika Daužickaitė

Kai kurie dalykai, atrodo, nesikeičia – kasmet Nidoje rengiamas tarptautinis kino festivalis „Baltijos banga“ šiemet, kaip ir visuomet, prasidės Baltijos kelio dieną, rugpjūčio 23-iąją. Tačiau jūros bangas pažaboti nėra visai lengva. Festivalio vadovas, režisierius Gytis Lukšas atskleidė keblumus, su kuriais susiduria organizuodamas nekomercinį Baltijos šalių kino festivalį.

Gyti, ar prisimenate pirmąją „Baltijos bangą“? Kokie prisiminimai išliko?

Pirmasis festivalis nesivadino „Baltijos banga“. Tai buvo „Lietuviški kadrai Nidoje“. Festivalyje buvo tik lietuviškų filmų, sukurtų tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės laikais, programa. Iniciatorius buvo Neringos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“. Kartu bežiūrėdami filmus supratome, kad programa baigsis labai greitai, o kartoti filmų nenorėjome. Reikėjo sugalvoti ką nors naujo ir įdomaus. Stimulas atsirado visai netikėtai.

Kartą bepietaujant Nidoje restoraną apsupo daugybė juodų automobilių, išlipo apsauginiai ir aš pamačiau trijų Baltijos valstybių ministrus pirmininkus, kurie atvyko pietauti į tą patį restoraną. Tuo metu buvau artimai pažįstamas su Andriumi Kubiliumi. Nidoje jie kalbėjosi apie bendrus trijų valstybių reikalus ir pasirašė Baltijos deklaraciją.

Gytis Lukšas
Fotografė Monika Daužickaitė

Reklama

Tada pagalvojau, kad toje deklaracijoje galėtų būti ir kultūriniai aspektai – čia pat man kilo mintis, kodėl gi nepadarius Nidos mažyčio trijų Baltijos valstybių festivalio centru? Vieta labai graži, jos pavydėti galėtų daugelis Europos kino festivalių.

Gavę pritarimą, kartu su „Agila“ ėmėme ruoštis pirmam filmų rodymui. Bendradarbiaudami su Latvijos ir Estijos kinematografininkų sąjungomis, aptarėme koncepciją ir nusprendėm, kad, pirma, tai bus nekomercinis festivalis. Tai reiškia, kad visos filmų peržiūros visuomet bus nemokamos. Antra, festivalis visuomet prasidės rugpjūčio 23-ąją, Baltijos kelio dieną, kai Baltijos šalių piliečiai buvo susikibę už rankų, tegu kino bendruomenė būna susikibusi ir dabar. Nutarėm, kad tai bus kasmetinis bičiulių ir kolegų susitikimas, kuriame parodysime, kas naujo sukurta, šnekėsimės mums aktualiausiomis temomis. Todėl kasmet festivalyje organizuojame diskusiją tema, kurią iš anksto pasirenkame pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia.

Kadangi nusprendėme rodyti tik vaidybinius ir dokumentinius filmus, mūsų animacijos meistrai pasiūlė festivalio metu rengti animacijos mokyklą vaikams. Mūsų nuostabai, ji tapo neregėtai populiari. Vėliau sužinojom, kad daugelis tėvų savo atostogas planuoja taip, kad jų vaikai galėtų dalyvauti mokyklėlėje. Labai smagu. Pirmo gyvenime sukurto filmuko parodymas turbūt yra vienas iš pačių emocionaliausių festivalio momentų. Tėvai, seneliai ar giminės, suvažiavę ne tik iš Klaipėdos ar Nidos, bet iš Kauno ir Vilniaus, kitų Lietuvos miestų, džiaugiasi vaiko kūrinėliu.

Kaip festivalyje atsirado kitų šalių, o ne tik trijų Baltijos valstybių filmai?

Atėjo momentas, kai mes nusprendėme, kad reikia pasikviesti draugų. Taip svečių statusu programoje ėmė atsirasti kitos Baltijos jūros regiono šalys. Keletą kartų svečiavosi švedai, suomiai, lenkai, vokiečiai. Esame pakvietę beveik visus. Ypač didžiuojamės tuo, kad festivalio programoje jau trečią kartą dalyvaus vienas iš didžiausių pasaulio transliuotojų – vokiečių radijo ir televizijos kanalas „Deutsche Welle“. Įprastai filmų kino festivaliams jie neduoda, tačiau mums padarė išimtį – gal tai sentimentai, susiję su pačia Nida, kažkada buvusia vokiečių teritorija, su Thomu Mannu. Kaip bebūtų, ne tik filmai, bet ir jų atstovų dalyvavimas sukėlė tiek dalyvių, tiek Europos šalių žiniasklaidos susidomėjimą mūsų festivaliu.

Iš kokių dalių, programų sudarytas festivalis?

Festivalio pagrindą sudaro trijų Baltijos šalių nauji filmai, restauruota kino klasika, svečių filmai, t. y. Baltijos jūros regiono valstybių, animacijos mokyklėlė ir pokalbis aktualia tema.

Šių metų diskusijoje kalbėsime apie nacionalinių filmų rodymą kiekvienoje iš Baltijos valstybių. Ruošdamiesi festivaliui supratome, kad ir filmų gamybos, ir finansavimo, ir, žinoma, sklaidos situacijos yra skirtingos. Ar filmai parodomi tik premjeros metu, ar tik kokia kita ypatinga proga, tarkime, festivalyje? Kaip ir kur juos gali pamatyti trijų šalių gyventojai? Ar nacionalinių filmų sklaidoje dalyvauja televizija? Ar valstybė rūpinasi tuo? Ar finansiškai remia? Ar yra parengta kokia nors filmų sklaidos strategija?

Gytis Lukšas
Fotografė Monika Daužickaitė

Ruošdamasis šių metų pokalbiui, pasidomėjau ir netikėtai radau dokumentus iš Lietuvos tarpukario laikotarpio. Pirmoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vaidybinių filmų, žinoma, beveik nebuvo, bet net ir tada valdžia rėmė kino teatrus, kurie rodė lietuvišką dokumentiką.

Ar tai įmanoma dabar? Kaip yra Latvijoje ir Estijoje? Taigi susirinksime ir apie tai pasikalbėsime, pagalvosime, ko galime pasiekti visi kartu ar pasimokyti vieni iš kitų.

Gal galėtumėte pristatyti šių metų diskusijos dalyvius? Kaip suprantu, jūs pats pokalbiuose dalyvaujate?

Visuomet ne tik dalyvauju, bet įprastai ją moderuoju. Šios dienos pokalbio metu (liepos 18 d. – aut. past.) man sunku įvardinti ne tik diskusijos dalyvius, bet ir kūrėjus, prodiuserius, kurie dalyvaus festivalyje. Tai mes sužinome pačią paskutinę minutę, nes žmonės dirba svarbiausius savo darbus – kuria filmus. Paprastai didžioji dauguma žadėjusių atvažiuoja.

Šiuo metu žinau, kad pokalbyje bus mūsų kino centro atstovai, kad tikrai dalyvaus Latvijos kinematografininkų sąjungos pirmininkė Ieva Romanova, kuri yra viena iš tų, kuri buvo pačioje šio festivalio pradžioje. Dabar ji yra specialiai sukurtos darbo grupės, kuri rūpinasi nacionalinių filmų sklaida Latvijoje, narė. Kol kas nežinau, kas atstovaus Estijai. Ko gero, tai bus arba Estijos kinematografininkų sąjungos, arba kino instituto atstovai, kurie paprastai dalyvauja tokiose diskusijose ir būna gerai pasiruošę.

Gytis Lukšas
Fotografė Monika Daužickaitė

Ar yra aiškūs kino kūrėjai ar jų atstovai, kurie pristatys programos filmus?

Visuomet kiekvieną filmą pristato arba režisierius, arba prodiuseris, arba aktorius. Šiuo metu aišku, kad Audrius Stonys pristatys savo dokumentinį filmą „Moteris ir ledynas“, kad kas nors iš aktorių pristatys festivalio atidarymo filmą „Senekos diena“. Šį kūrinį parinkome atidarymui dėl to, kad tai pirmasis lietuviškas filmas, kuriame minimas Baltijos kelias ir net atkuriami kelio fragmentai. Be to, tai filmas, kurį kūrė trys Baltijos valstybės. Dar galiu paminėti, kad du dokumentinius filmus pristatys „Deutsche Welle“ skyriaus, kuris kuruoja Baltijos regioną ir Ukrainą, vadovas ponas Borisas Banchevsky. Daugiau pavardžių kol kas minėti nesiryžčiau.

Kadangi festivalis yra nemokamas, todėl bilietų į filmų seansus nėra. Įdomu, kaip jūs suskaičiuojate festivalio lankytojus? Kaip žinote, kad festivalis buvo sėkmingas?

Kasmet žiūrovų daugėja. Matyt, kad žinia sklinda – žmonės vieni kitiems papasakoja. Mane stebina tai, kad mūsų žiūrovai planuoja atostogas ne tik dėl animacijos mokyklos, o ir dėl to, kad jie galėtų pažiūrėti filmus, kurių kitur nėra galimybės pamatyti.

Gytis Lukšas
Fotografė Monika Daužickaitė

Kur Lietuvoje galima pamatyti estų arba latvių naujausius vaidybinius ar dokumentinius filmus? Niekur. Jie parodomi tik kokiame nors festivalyje. Viena vokiečių grupė prisipažino, kad jie planuoja savo poilsį Nidoje būtent festivalio metu. Sutikome italų, olandų, suomių, kurie prisipažino, kad norėjo „pataikyti“ į festivalį, kuris, kaip jie sakė, jaukus savo neoficialumu.

Kitais metais vyks jubiliejinis festivalis. Galbūt jau planuojate ar turite minčių, koks tai bus renginys?

Festivalis kitąmet įvyks, jeigu devintoji „banga“ nenušluos visko… Aš pusiau juokauju, nes gali būti, kad nebebus kur rodyti filmų. Jau keletą metų ruošiamasi griauti „Agilą“ ir vietoje jos pastatyti modernų kultūros centrą. Buvo paskelbtas konkursas, išrinktas nugalėtojas. Gali būti, kad šį rugsėjį pastatą pradės griauti.

Jau praėjusiais metais mes apie tai kalbėjomės, svarstėme, kur galima būtų perkelti „Baltijos bangą“. Tačiau Nidoje nelabai yra kur, o miesto tikrai nenorėtume keisti. Tai yra Nidos festivalis. Su meru svarstėme net ir tokią galimybę – pastatyti didžiulę palapinę, kaip dabar daug kur daroma. Kodėl gi ne?

Kadangi festivalis yra nekomercinis ir turi savitą veidą, kaip sekėsi devynerius metus išlaikyti nekomerciškumą? Kokia to kaina?

Tikrai nelengva – mes juk nieko neuždirbam. Daugybė žmonių padeda savanoriškai arba už simbolinį atlygį – jiems smagu prisidėti prie festivalio. Nors festivalio eilės numeris kasmet didėjo, tačiau festivalio finansavimas nuolat mažėjo. Prieš dvejus metus buvo skirta 24 tūkst. eurų, pernai – 20 tūkst., o šiais metais – 6 tūkst. eurų!

Buvo akivaizdu, kad festivalio už tokią sumą padaryti negalima. Susirinkę svarstėme, ką daryti. Esame dėkingi Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijai AVAKA, kuri keletą metų remia festivalį, Neringos savivaldybei, kuri paskyrė tiek pat pinigų kiek valstybė ir tai iš esmės išgelbėjo devintąją „Bangą“. Žinoma, negalime lygintis su tokiais festivaliais kaip „Kino pavasaris“ ar „Scanorama“. Tačiau manau, kad Lietuvai reikalingi visokie festivaliai.

Tad nemanote, kad Lietuvoje kino festivalių per daug?

Ne, nes kiekvienas iš jų turi savo specifiką. Visi jie tarnauja kinui, padeda žmonėms pamatyti filmus, o tai yra gerai, nes filmą reikia žiūrėti kino teatre. Bet kuris filmų kūrėjas, o ir aš kaip režisierius, visuomet norėsiu, kad mano filmą žiūrėtų kino ekrane – tik ten bus vaizdo ir garso kokybė, ten bus, galų gale, ypatinga atmosfera, susikaupimas tamsoje, daugybės žmonių kvėpavimas ir emocijos, kuriomis vieni kitus užkrečia. Bet tai jau atskira meno poveikio tyrimų tema.

Pokalbis su Gyčiu Lukšu
Fotografė Monika Daužickaitė

Kasmet festivalyje rodote kino klasikos filmus. Šį kartą rodysite Almanto Grikevičiaus filmą „Sadūto tūto“. Kodėl pasirinkote būtent jį?

Įdomu, kad tiek sovietmečiu, tiek per 27-erius nepriklausomybės metus beveik nebuvo sukurta filmų, kurie pasakotų apie kultūros žmogų, apie menininką. „Sadūto tūto“, kurį sukūrė A. Grikevičius pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų, prisiliečia prie kūrybos temos, filmo herojai yra kūrėjai.

Man pasirodė, kad šiuo metu tai turėtų būti įdomu visiems – tiek vyresnės, tiek jaunesniosios kartos kūrėjams. Gal tai paskatins atkreipti dėmesį, kad dabar kūrėjo situacija nėra paprasta, yra daugybė problemų. Be to, filme įdomūs personažai, jų gyvenimai, santykiai ir konfliktai. Kiekvienas tikras menininkas konfliktuoja su jį supančia aplinka, konfliktuoja su bet kuria valdžia. Tikras kūrėjas, nesvarbu, kur ir kada jis gyventų, kokioje meno šakoje bedirbtų, kuria pasaulį iš naujo.

Pastebėjau, kad buvusių festivalių filmai rudenį buvo rodomi Lietuvos kinematografijos sąjungoje. Ar tęsite šią tradiciją?

To reiktų paklausti naujojo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko Arūno Matelio. Siūlysiu tai daryti, nes tikrai pasiteisina. Mes negalime pakartoti visos festivalio programos, tačiau pakartotinai rodydavome tuos filmus, kuriuos mums leisdavo parodyti tiek latviai, tiek estai. Kinematografininkų sąjungoje, kaip ir festivalyje, filmus rodydavome nemokamai.

Tai – specifinė erdvė, kur filmai ne šiaip sau rodomi, bet yra pristatomi. Penkiasdešimties vietų salėje tekdavo papildomai pristatyti kėdžių, kad tilptų visi žiūrovai. Pridursiu, kad filmai buvo kartojami ne tik mūsų salėje – visuomet ir neatsitiktinai pasirinkdavome nedidelį Lietuvos miestelį. Taigi festivalio filmai dar „pakeliaudavo“, o žmonės turėdavo progą juos ten pamatyti. Žinoma, estai ir latviai savo nuožiūra „Baltijos bangos“ filmus rodydavo pas save.

Festivalio „Baltijos banga“ programą galite rasti čia.

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*