Apie „Oskarus“, ir kodėl jums nereikėtų dėl jų jaudintis

Trey‘us Parkeris, Mattas Stone‘as ir Marcas Shaimanas „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje 2000 metais Šaltinis – washingtonpost.com

Trey‘us Parkeris, Mattas Stone‘as ir Marcas Shaimanas „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje 2000 metais
Šaltinis – washingtonpost.com

 

“I won three Golden Globes myself … one I keep by the bed to — it doesn’t matter why, it’s mine. I won it fair and square. It’s just the right shape and size, it’s nothing… yeah. To be clear: That was a joke about me shoving Golden Globes that I’ve won up my ass.” – Ricky Gervais

Šita citata ne apie „Oskarus“, o apie „Auksinius gaublius“. Tačiau koks iš tikrųjų skirtumas? Skirtumas apdovanojimo formoje. Iš esmės, tik joje.

Kokia „Oskarų“ paskirtis? Sakysite, kad apdovanoti metų geriausius filmus ir jų kūrėjus. Tačiau ar bent patys savimi tikite, melagiai? Jūs puikiai žinote (o jeigu nežinote, tai bent jau nujaučiate), kad „Oskarai“ turi vieną vienintelę misiją: suteikti galimybę Holivudo establishment’ui patapšnoti sau per petį. Viskas. Visi tie limuzinai, įspūdingos suknios, plojimai ir graudžios kalbos tam ir skirtos. Savęs pademonstravimui.

Aišku, visa tai yra labai paveiku. Juk visi mes norėtumėme būti tokie gražūs ir sulaukti tiek dėmesio. Kai matai trečdalį pasaulio fotografų intensyviai spaudinėjančių mygtukus, kol Jennifer Lawrence staiposi ant raudono kilimo, ir laukiančių, kol ši eilinį kartą nugrius ant žemės, visa tai atrodo labai svarbu.

Reklama

Ach, argi ne nuostabi ta Jennifer Lawrence! Tokia jauna, tokia awkward, o jau šitiek pasiekusi! Ir jau už save pakovoja. Štai šiemet ji garsiai pareikalavo, kad jai būtų mokami tokio pačio dydžio honorarai kaip ir jos kolegoms vyrams. Bravo. Kas daugiau pakovos už moterų teises, jei ne nepelnytai arogantiška 25-erių milijonierė aktorė? Niekas!

Holivudas labai mėgsta tokius personažus. Jie iškeliami ant pjedestalo ir rodomi pasauliui sakant: štai kur talentas, mylėkit jį/ją. Mylėkit! Tokios jau Holivudo taisyklės. Kino industrija juk yra verslas. Labai rimtas verslas. Holivude pardavinėjami filmai, o aktoriai yra viena iš žaliavų, iš kurios jie gaminami. Kuo labiau mylimi aktoriai, tuo lengviau parduoti filmus, kuriuose jie vaidina. „Oskarai“ tam ir reikalingi – pademonstravimui, ką reikia mylėti.

Nes, neduok Dieve, pasimesite ir susipainiosite. Dar imsite ir pradėsite galvoti, jog Tomas Hardy yra geresnis aktorius už Leo. Argi taip gali būti? Negali. Jūs tik pasižiūrėkit į tą Hardy. Į ką jis panašus? Kažkoks susišiaušęs, paniuręs, burbuliuoja kažką po nosimi. O štai Leo „išlaižytas“ ir nublizgintas. Bronzine oda ir pomada suteptais plaukais. Leo net ir kalba taisyklingai artikuliuodamas. Kai jis prabyla apie klimato kaitos problemą, salė iš pradžių nuščiūva, o tada pradeda garsiai ploti.

Niekas taip neįaudrina minios multi-milijardinėse korporacijose dirbančių milijonierių kaip gera kalba apie tai, kad korporacijos žlugdo pasaulį. Minia tokiais atvejais garsiai ploja katučių ir šaukia „Bravo!“, o po to važiuodami namo limuzinu dar sykį ilgai kontempliuoja tai, koks supuvęs šis pasaulis, ir kad jį reikia pakeisti. O kas dar tai padarys, jeigu ne būrys aktorių ir kitų filmų industrijos atstovų?

Tikrai ne Jūs. Be kino žvaigždžių Jūs juk net kairės nuo dešinės neatskirtumėte. Nežinotumėte kaip reikia madingai rengtis, ir apie ką madingai kalbėtis madinguose vakarėliuose.

Štai, pavyzdžiui, korporacijų grėsmė šiuo metu yra itin populiari tema. Elitas, valdantis 99 proc. (Kodėl ne 98,4 proc.? Taip juk daug moksliškiau atrodytų.) pasaulio turto, ir jo spaudžiamas, niekinamas likęs procentas yra baisiai „seksuali“ koncepcija. Protestas, pasipriešinimas, revoliucija – visada buvo labai „seksualūs“ žodžiai. O Holivudui tiesiog gyvybiškai svarbu būti „seksualiu“. Todėl pastaraisiais metais ir „prisiveisė“ tiek daug filmų bei serialų apie kapitalizmo siaubus. Tik štai kokia bėda. Davidas Fosteris Wallace’as kažkada labai teisingai pastebėjo, kad „seksualios“ idėjos šiaip jau beveik niekada pasaulio į gerąją pusę nepakeičia. Pokytis ateina iš lėto, metodiškai, tyliai darant tai, ką reikia daryti. Tapšnojimas sau per petį nėra vienas iš tų veiksmų. Nieko nepadarysi.

Štai Jums dar viena „seksuali“ idėja: socialinis atsakingumas. Kaip gera pasijausti socialiai atsakingam! Bėda tik ta, kad ta riba tarp buvimo socialiai atsakingam ir buvimo full of shit yra itin plonytė. Labai smagu apdovanoti filmą apie kunigų pedofilijos skandalą ir ploti sau už tai, kad prisidėjai prie kovos su šiuo reiškiniu. Tačiau ar tikrai prisidėjai? Aišku, kad neprisidėjai. Ir to sterilaus, specialiai „Oskarams“ sukurto filmo po penkių metų niekas net neprisimins. Ir gerai. Bus proga dar vieną panašų susukti.

Lygiai taip pat niekas neprisimins ir „Danų merginos“. Dar vienos „oskarinės“ istorijos apie translytės moters sudėtingą gyvenimą. Akademija, ko gero, labai didžiavosi savimi dėl to, kad suteikė nominaciją tokiai istorijai. Koks progresyvumas.

Lygiai ta pati progresyvioji akademija savimi didžiavosi ir šiemet vos antrą kartą istorijoje nominavusi translytę atlikėją. Anohni pernai sukūrė dainą pavadinimu „Manta Ray“, kurią net lyginti su ant kičo ribos balansuojančia Samo Smitho banalybe yra kažkaip nepatogu. Nieko keisto, kad Anohni net pasirodyti ant scenos nebuvo pakviesta. Holivudas demonstratyviai toleruoja daugybę dalykų, bet kitoniškumo negali pakęsti. Visų pirma, idėjų kitoniškumo. Šiukštu negalima autentiškų idėjų turinčių ir tokias dainas kuriančių žmonių leisti ant scenos. Kaip šalia jų tada atrodys sterilūs, plastikiniai žmonės, kurie, ko gero, net Turingo testo neišlaikytų?

Kadangi jau prakalbome apie Turingo testą. Štai jums pokštas. Alicia Vikander laimėjo „Oskarą“ už geriausią antro plano aktorės vaidmenį. Už „Danų merginą“. Filmą, kurio po metų kitų Jūs net neatsiminsite. Panelė Alicia pernai sukūrė ir dar vieną, nepalyginamai geresnį vaidmenį, nepalyginamai geresniame filme „Ex Machina“, kuris (paminėsite mano žodį) po kokių 5–10 metų bus laikomas mokslinės fantastikos klasika, tačiau nominacijos už tą pasirodymą ji nesulaukė. Žodžiu, gavosi taip, kad aktorė per metus nuveikė du darbus ir buvo apdovanota už prasčiau atliktą. Kaip čia taip gavosi?

Viskas labai paprasta. Akademija nemėgsta mokslinės fantastikos. Ir nors tu ką. Nieko keisto. Mokslinė fantastika yra baisiai „neseksualus“ dalykas. Moksline fantastika juk įprastai domisi moksliukai apvalainais pilvukais ir riebaluotais plaukais. Gal šiais laikais ir madinga pasisakyti, kad esi moksliukas, bet juo iš tikrųjų būti niekada nebuvo ir nebus patrauklu. Ir gerai. Nėra čia ko tokiems po Holivudą šmirinėti. Dar veislę sugadins.

Aišku, net ir „Ex Machinai“ buvo numestas kaulas. Nominacijos už geriausią originalų scenarijų (dirbtinio intelekto, žmonijos evoliucijos ir feminizmo temos šiaip jau yra labai nepatrauklios, tad nieko keisto, kad laimėti nepavyko) ir apdovanojimo už geriausius vaizdo efektus (!) pavidalu. Na ir kas, kad vaizdo efektų ten beveik nebuvo. Viskas čia logiška. Tam filmui tiesiog reikėjo kažką duoti. Štai, prašom priimti šį nelabai reikšmingą apdovanojimą. Dabar galite eiti iš čia. Lauk. Greičiau tiktai. Nebesugrįžkite.

Tačiau žinote ką? Jie sugrįš. Jie visada sugrįžta. Jie – tai keisti žmonės su savo keistomis idėjomis, kurios yra tokios paveikios, kad jų neįmanoma ignoruoti. Aišku, bandoma. Tačiau Tėvas Laikas padaro savo ir, galų gale, parodo, kas yra kas. Spėkite, kiek „Oskarų“ per savo karjerą susižėrė Stanley Kubrickas. Penkis? Dešimt? Dvidešimt? Iš tikrųjų tai vieną. Tačiau labai vertingą. Už „Kosminės odisėjos“ vaizdo efektus. Panašiai ir su Alfredu Hitchcocku. Savo „Oskarą“ jis gavo jau gyvenimo pabaigoje, už viso jo nuopelnus. Abu šie veikėjai kažkada akademikams nelabai tiko ir patiko. Ir ką? Ir nieko.

Koks po galais skirtumas? Nieko baisaus, kad geriausias metų filmas „Kambarys“ nelaimėjo „Oskaro“. Jeigu po kokio dešimtmečio žmonės vis dar jį prisimins ir žiūrės, tai bus pats didžiausias jo įvertinimas. Jokia auksu žvilganti statulėlė jo negali atstoti.

Kai kitą kartą galvosite apie „Oskarus“ ir ruošitės juos rimtai vertinti, prisiminkite vieną labai paprastą tiesą (ją ne aš sugalvojau, bet pasirašau po kiekvienu žodžiu): tai yra privačios industrijos apdovanojimai dalijami savo nariams. Tokių pilna visame pasaulyje. Tik mastelis ir dėmesys jiems šiek tiek kitoks. Štai Lietuvos pramoninkų konfederacija kiekvienais metais išdalija „Metų gaminio“ apdovanojimus. Paskelbia konkursą savo internetiniame puslapyje ir laukia paraiškų, kurių pateikimas šiaip jau nemažus pinigus kainuoja. Po to surengia sau ceremoniją. Jos metu išdalina paauksuotus medalionus, kuriuos laimėtojai gali su pasididžiavimu užsiklijuoti ant savo sūrelio ar jogurto pakuotės.

Tik ar tas paveikslėlis jogurtui pridės skonio? Ar dabar jau neginčijama tiesa, kad Leo yra geras aktorius? Ar kunigai reaguodami į „Sensacijos“ sėkmę susikuklins ir nustos prievartauti vaikus? Ar toms korporacijoms, žalojančioms Žemės planetą, pagaliau išmuš tiesos valanda? Taip. Tikriausiai.

 

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*