Kino teatro „Pasaka“ archyvas
„Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.“
Kurtas Vonegutas
Rudenį studijuodama Taline nuėjau į ten vykusią specialią „Apsimetėlių“ peržiūrą, kurioje dalyvavo režisierius. Universiteto kino salė tuomet buvo sausakimša. Tačiau nuo rudens iki dabar praėjo daug laiko, todėl einu žiūrėti dar kartą čia, Vilniuje. Šįkart – pustuštėje salėje. Vasara, pagalvoju.
Santykiai yra neišsemiama tema. Jie gali būti destruktyvūs („Mano karalius“, Mon Roi, 2015), kasdieniškai teatrališki („Guoba ir žuvėdra“, Olmo and the Seagull, 2015), „nepatogūs žiūrėti“, paremti aukos ir prievartautojo rolėmis („Ji“, Elle, 2016)… Baltijos šalių bendrame projekte „Apsimetėliai“ vaizduojami santykiai jau yra subyrėję, jų nebėra. Pavadinimas „Apsimetėliai“ nurodo, jog du į skirtingas puses žiūrintys žmonės dangstosi kaukėmis prieš save ir kitus. Tačiau jauna pora, Juhanas (Priit Voigemast) ir Ana (Mirtel Pohla), atrodo, susipranta tik išvykę atostogų į prabangią draugų vilą prie jūros. Nors, Anos žodžiais tariant, jie kartu jau visą amžinybę. Tvyrančią įtampą ir šalčiu dvelkiantį bendravimą nesunku pastebėti nuo pat filmo pradžios.
Kartu keliauti arba išvykti atostogų yra senas ir geras būdas patikrinti tiek draugus, tiek partnerius. Buvimas tik dviese, spendimų priėmimas ar stresinės situacijos, kurių beveik visuomet iškyla, be vargo atidengia tikruosius žmonių veidus. Atostogų tema kine nėra nauja (prisiminkime, pavyzdžiui, švedų „Force Majeure“, Force Majeure, 2014). Su šiuo išbandymu, einančiu po kito, ankstesnio iššūkio, aborto, susiduria trisdešimtmečių pora. Pastarojo užuominos tarytum šešėliai (besimėtantis žaislas lauke, įrengtas vaikų kambarys, klausimas „Ar turite vaikų?“) nuolat pasikartoja ir leidžia suprasti skausmingą aborto poveikį Anos emocinei būklei. Moteris gerokai sudirgusi, nepaisant to, kad draugei, paskolinusiai moderniojo būsto raktus, atsakė, kad tiek ji, tiek Juhanas vaiko nenorėjo.
Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Scenarijų rašiusi pora – Livia Ulman ir Andris Feldmanis – kaip ir V. Toomla yra panašaus amžiaus – trisdešimt su trupučiu. Todėl galima sakyti, kad kartu, siekdami perteikti sau artimas temas, svarstė apie šiuolaikinių trisdešimtmečių portretą. Tų, kurių tobulo gyvenimo vizija yra būti nesukaustytiems įsipareigojimų (paskolos, vaikai), gyventi materialiai apsirūpinus (padorus namas, stilingi drabužiai, kiti svarbūs daiktai) ir užimti tam tikrą padėtį visuomenėje, t. y. turėti statusą, siekti karjeros. Šiai „stovyklai“ atstovauja darbą prarandantis žurnalistas Juhanas ir Ana, kurios profesija, keista, tačiau nėra minima.
Kitoje pusėje – netikėtai svečiais tapusi kita porelė, pasišiaušęs savęs ieškantis bedarbis Erikas (Meelis Rammeld) ir meilės romanų vertėja, namuose dirbanti jo partnerė Triin (Mari Abel). Ši nepatyrusių stovyklautojų pora yra „apsimetėlių“ poros priešprieša, mat Erikas ir Triin atrodo laimingi turėdami ir apie savo ateitį žinodami mažiau. Nors abi poros skirtingos, tačiau, kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Šiedu taip pat turi savų „dalykėlių“. Apibendrinus filmo veikėjų paveikslus galima pastebėti, kad jie išplėtoti, tačiau trūksta gylio. Labiausiai režisierius susitelkia į Anos vidinį pasaulį.
Filme galima atpažinti populiaraus estų juvelyro Tanel Veenre dirbinius – lašo formos auskarus, kuriuos segi pagrindinė veikėja Ana. Filmų „Fechtuotojas“ (Miekkailija, 2015) ir „1944“ (1944, 2015) kostiumų dizainerė Kristiina Ago pasirūpino Anai itin ryškias ir dėmesį atkreipiančias sukneles, kurios filme tinkamai stebino – ne kiekviena moteris laive lyg undinė dėvėtų trumpą aukso žvynelių suknelę. Perdėtas puošimasis, siekis vilioti tik išryškina tai, kas dedasi Anos galvoje. Prasta psichologinė būklė ją paverčia provokatore puošeiva. Kita vertus, prašmatnių apdarų dėvėjimą galima suprasti kaip nuorodą į „tobulą“ (tiksliau, tuštybe pasižymintį) herojų svajonių gyvenimą. Pats filmas, kaip ir namas bei jo gyventojų portretai, gražus forma, bet šiek tiek tuščias. Pasikartosiu – trūksta gylio.
Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Filmo veikėjas namas – Suurupi vila – yra visai šalia Talino, vos trisdešimt kilometrų atstumu. Jam filme skiriama daug dėmesio, jis čia veikia tarytum mediatorius. Jo minimalistinio stiliaus interjeras ir eksterjeras atspindi veikėjų jaučiamą ir skleidžiamą tuštumą ir susvetimėjimo jausmą, taip pat parodo jų vertybes ir estetinį suvokimą. Architektūros naudojimas kine –o dažnas reiškinys. Todėl modernaus, gamtiniam kraštovaizdžiui svetimo namo pasitelkimas nestebina. Šį sprendimą galima vertinti kaip pakankamai nuspėjamą. Į akis krenta filme pasikartojantis didelio namo stoglangio arba kvadrato motyvas. Juo, tarytum per kameros akį, žvelgiame į miegančius arba iš miegančiųjų pozicijos į pilką dangų. Šia forma filmas prasideda (tačiau nesibaigia).
Puikus įgarsinimas pagilina filmo patyrimą, todėl komplimentus norėčiau skirti garso režisieriui V. Golovnickiui. Bangų mūša, patalynės čežėjimas, siautėjančio vėjo blaškomi varpeliai ar kalantis lietus padeda priartėti ir, žinoma, suteikia saldų malonumą ausiai. Teigiamą įspūdį palieka ir kompozitoriaus darbas. Nors parinkta muzika kontrastinga (nuo beveik sakralios iki metalo „kalimo“), tačiau ji gana gerai dera su tuščiomis namo erdvėmis, paryškina minimalistinę estetiką.
Taigi kas vyksta tarp šių dviejų porų viename name? „Apsimetėlė“ Ana sugalvoja žaidimą, tiksliau, jį kuria eigoje ir į jį mėgina įtraukti savo partnerį (jis filme, yra nuosaikus ir scenų nekelia) ir svečius. Tačiau ne viskas taip paprasta – tai padaryti jai pavyksta tik iki tam tikros ribos. Būtent tuomet filme įvyksta lūžis ir psichologinė drama įgyja trilerio elementų. Čia ir sustosiu.
Grįžtant atgal – apie herojų ir įvykių priešistorę žinoma nedaug. Apskritai matomas režisieriaus užmojis apie dalykus kalbėti puse lūpų, užuominomis (gal buvo, o gal ir ne – spręskit patys). Tokiu būdu žiūrovas įtraukiamas, o pati istorija įgauna daugiau versijų. Tai sveikintina.
Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Girtos vejos pjovėjos ir už savo „bobą“, kaip pats ją vadina, atsiprašinėjančio sutuoktinio filme, mano manymu, galėtų ir nebūti. Jie nieko neprideda. Greičiau atrodo stereotipiškai, nes Estijoje alkoholizmas, ypač provincijose, taip pat paplitęs. Kita vertus, alkoholikė moteris ir blaivus vyras – rečiau pasitaikanti kombinacija. Norint galima įžvelgti netgi tradicinių vaidmenų apkeitimą – dažniausiai žoliapjove darbuojasi vyrai, o ne moterys.
„Apsimetėliai“ – pirmasis jauno estų režisieriaus Vallo Toomla pilnametražis filmas. Iki šio debiuto, pristatyto San Sebastiano kino festivalyje, jis sukūrė 5-is trumpuosius filmus ir vieną lėlinės animacijos projektą. Įdomu, kad iki atėjimo į kino pasaulį ir studijų Baltijos filmų, medijos, menų ir komunikacijos mokykloje (angl. Baltic Film, Media, Arts and Communication School arba BFM), režisierius 6-erius metus studijavo teologiją. Šių mokslų jis taip ir nebaigė. Tuo laikotarpiu jį buvo įtraukęs teatras. Vaidybą Tartu universiteto teatro trupėje V. Toomla laiko svarbesniu mokslo šaltiniu nei pasirinktas studijas. Šiuo metu V. Toomla dėsto Talino BFM.
Pabaigai noriu paminėti naujieną, kad bus kuriamas filmo „Apsimetėliai“ perdirbinys. Jį kurs prancūzai. Galbūt tai sutapimas, tačiau V. Toomla teigė, jog skaitydamas L. Ulman ir A. Feldmanio scenarijų jautė, kad šis atsiduoda prancūziškumu, todėl galėtų būti parašytas netgi ne estų kalba. Scenarijaus neskaičiau, todėl prancūziškos dvasios nepajutau, bet projektas intriguoja. Bus matyt.
Filmo anonsas:
