Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“: neblėstanti miuziklo magija

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“ „Lietuvos kino centro“ archyvas

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
„Lietuvos kino centro“ archyvas

„Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man linksma, kas ten daros!..“, – eilutės, kurias lengvai atpažins ir paniūniuos ne vienas, tiek jaunas, tiek ir vyresnio amžiaus lietuviško kino mėgėjas. Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“ – atskiro pristatymo nereikalaujantis kūrinys. Filmas sukurtas pagal Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“, kurio pagrindu scenarijų rašė Sigitas Geda, o įsimintiną muziką sukūrė džiazo muzikantas, kompozitorius ir pianistas Viačeslavas Ganelinas. Vaidmenis jame atliko ir į lietuviško kino istoriją savo pavardes įrašė Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis, Gediminas Girdvainis, Regina Varnaitė bei Bronius Babkauskas. Nemaža dalis aktorių jau iki filmo pasirodymo buvo puikiai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir tuometinės Tarybų Sąjungos publikai, kitų žvaigždė ryškiai sužibo būtent „Velnio nuotakos“ dėka. Vaiva Mainelytė, filme sukūrusi Jurgos ir Marcelės vaidmenis, visam laikui tapo grožio, moteriškumo ir žavaus viliokiškumo kino ekrane etalonu.

Charizmatiški aktorių vaidmenys neabejotinai prisidėjo prie neblėstančios miuziklo šlovės. „Mano kine žmogus yra pagrindas. Ne dekoracija, o žmogus dekoracijoje“, – dokumentinėje juostoje „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ sakė Arūnas Žebriūnas. Režisierius laikydavosi principingos pozicijos renkantis aktorius net tada, kai filmai būdavo kuriami pagal Maskvos užsakymus ir jų pageidauta matyti savus aktorius. Ne vienas aktorius, tarp kurių Nelė Savičenko, Liubomiras Laucevičius yra išreiškę dėkingumą dėl palaikymo ir pasitikėjimo jų gebėjimais aktorinės karjeros pradžioje. Tiesa, žavioji Vaiva Mainelytė ne iš karto buvo atrinkta Jurgos vaidmeniui. Viena pirmųjų svarstytų kandidačių buvo paaugusi, Arūno Žebriūno „Gražuolėje“ sužibėjusi, aktorė Inga Mickytė.

Turint omenyje, kad lietuviai visada save laikė itin muzikalia ir daininga tauta, galima tik stebėtis, kodėl miuziklo žanras lietuviškame kine taip ir neprigijo. Negausių muzikinio žanro filmų kontekste, tarp kurių galima paminėti Balio Bratkausko televizijos filmą „Dičiaus karjera“ (1980), Keistuolių teatro darbus „Geltonų plytų kelias“ (1993) ir „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ (2005), „Velnio nuotaka“ išlieka ne tik pirmuoju, bet ir ryškiausiu miuziklo žanro filmu. Juostai klijuojama ir kita – roko operos etiketė. Filmas buvo sumanytas kaip savotiškas atsakas Andrew Lloyd Webberio kūriniui „Jėzus Kristus superžvaigždė“.

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Žebriūnas buvo parsivežęs šios roko operos plokštelių, o perskaitęs Kazio Borutos „Baltaragio malūną“ ėmė sukti galvą, ką būtų galima nuveikti su šia istorija. „Iš pradžių nebuvo didelio entuziazmo, bet pradėjau galvoti, jog reikia keisti žanrą. Literatūros institute pradėjau vartyti sakmes, prisiskaičiau apie velnius, raganas… Paskui radau medžiagos apie vokiškus velnius, kurie pasirodė esą visiškai kitokie. O mūsų sakmėse velniukas toks simpatiškas, su visokiais šposais, moterys net laukdavo pirtyse, kada jis pasirodys… Esu matęs keletą filmų su velniais. Visi tokie nebuitiniai, su išmone. Supratau, kad bus komedija, o čia tuoj pat kilo ir miuziklo idėja.“, – LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ pasakojo A. Žebriūnas.

Reklama

„Velnio nuotakai“ savo balsus „paskolino“ tokie žymūs dainininkai kaip Asta Chomentauskienė, atlikusi Jurgos arijas, Girdvainį įgarsinęs Vytautas Kernagis, Pinčiuku virtęs Jonas Rupša, Uršule – Birutė Dambrauskaitė, Raupį įgarsinęs Alfonsas Vaškevičius bei Baltaragio partiją atlikęs Viktoras Malinauskas.

Apie pirmąsias roko plokšteles tarybinių laikų Lietuvoje rašęs Lukas Devita (tikrasis vardas Vytautas Vilimas) pastebėjo: „Miuziklų, tiesą pasakius, buvo sunkoka gauti: „Ugnies medžioklė“ ar „Velnio nuotaka“ buvo išpirkti vienu atokvėpiu – čia tais laikais, kai kino teatre aistras kaitino dramatiška filmo „Velnio nuotaka“ premjera, kai vaikai iki šešiolikos, neįleisti į seansą, kartais lipo ant stogo žiūrėti filmo pro ventiliacijos angas.“

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Tad, filmas gavęs tik vieną oficialų ne pirmo svarbumo apdovanojimą IX sąjunginiame kino festivalyje Frunzėje, pelnė neblėstančias publikos simpatijas ir yra vienas iš tų darbų, kurio atgimstančios interpretacijos tęsia kūrinio gyvavimą ne tik kino juostoje, bet ir atliekant jį gyvai scenoje.

„Velnio nuotaka“ įtraukia plačia emocijų amplitude, apimančia kunkuliuojančią, svaiginančią, nevaldomo džiaugsmo protrūkiais išsiveržiančią energiją bei neišsklaidomas sutemas šaly žiedų perteikiančią melancholiją, ilgesį ir liūdesį.

Gražių žodžių filmui nepagailėjo ir kino kritikas Saulius Macaitis, apibūdinęs juostą kaip vieną savičiausių lietuvių filmų: „Ryškus ir raiškus folklorinis (tiesa, įžūliai modernizuotas) reginys, kurio varomoji jėga – pagavi V. Ganelino muzika, realizuotas smagiai atsipalaidavus. Griaunanti ankstesnių filmų įtvirtintą legendą apie niūrų lietuvio būdą, „Velnio nuotaka“ imponuoja linksma dinamika ir lieka stovėti skyriumi visame Lietuvos kinematografe.“

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvas

Karnavališkoje ir gaivališka energija išsiskiriančioje „Velnio nuotakoje“ išties įdomiai dera folkloro ir popmeno elementai, kičas ir lyriškas jautrumas. Tiesa, operatorius Algimantas Mockus yra užsiminęs, jog kai kurie stilistiniai filmo sprendimai atliko ir kitą, ne tokią akivaizdžią funkciją. Jais buvo siekiama užkirsti kelią cenzūros, įtariai žvelgiančios į bet kokią religinę tematiką, keliamoms problemoms. „Auksiniai rėmai – žaibolaidis. Prikišamai rodėme: čia viskas pramanas, gražūs paveikslėliai… Nes nuo pat filmo sumanymo mus persekiojo grasinimai uždrausti, nutraukti“, – pasakojo A. Mockus.

„Mano kolegos pykdavo, kai klausdavau, ar dar žaidi kiną. Oi, kaip pykdavo. Aš tai žaidžiu, sakydavau, nes čia nėra svarbiausias dalykas gyvenime“, – juokėsi Arūnas Žebriūnas, kurį kolegos pagarbiai apibūdindavo kaip intelektualinį lyderį, meno istorijos, muzikos, literatūros, filosofijos eruditą, išskirtinio stiliaus ir skonio asmenybę. „Velnio nuotaka“ – vienas linksmiausių režisieriaus žaidimų, spalvingas dėlionės gabaliukas jo šviesių ir poetiškų filmų pasaulyje, kuriame dera ir vaikiškas trapumas, patiklumas ir nusivylimai bei išdavystės, humoras, tragikomiškumas ir nesibaigiantis vaizduotės ribų tikrinimas.

1973 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas vaidybinis režisieriaus filmas „Velnio nuotaka“ suskaitmenintas ir restauruotas Lietuvos kino centro tęstinio lietuvių režisierių kino klasikos restauravimo projekto metu. Filmą didžiajame ekrane iš naujo atrasti bus galima vasario 3 dieną po „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre vyksiančių „KINFO apdovanojimų“ ceremonijos.

Giedrė Vyšniauskaitė

Giedrė Vyšniauskaitė

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.
Giedrė Vyšniauskaitė

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*