„Aš prieš tave“. Nebent lengvai pravirkstantiems (apžvalga)

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“ „ACME Film“ archyvas

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“
„ACME Film“ archyvas

Žmogus – jautrus padaras. Ir keistas. Liūdėti mes kaip ir nelabai mėgstame, bet iš tikrųjų kartais netgi sąmoningai siekiame liūdesio. Gal todėl, kad šiek tiek paliūdėjus kraujyje ūmai atsiranda daugiau endorfinų, o kuo jų daugiau, tuo smagiau. Čia panašiai kaip su vaško lašinimu sau ant rankos. Lyg ir skauda tai daryti, bet smagumas, kurį vėliau patiri jį lupinėdamas, atperka nemalonius pojūčius. Gal dėl panašios priežasties žmonės taip ir mėgsta filmus, kurie tam ir sukurti, kad be didesnių rūpesčių gyvenantieji gautų progą šiek tiek paverkti.

Jūs juk žinote apie kokius filmus aš kalbu… Apie tuos, kuriuose pasakojama merginos ir vaikino meilės istorija. Meilės, kuriai pats pasaulis tarsi stato kliūtis, bet ji vis tiek triumfuoja. Tegul ir trumpam. Toks sentimentalus žanras, tegu ir siaubingai nuspėjamas, maitinantis publiką baltais melais, visada išlieka paklausus bei noriai vartojamas. Nusipirkęs bilietą į tokį filmą tarsi pasirašai įgaliojimą kažkam manipuliuoti tavo emocijomis. Kuo filmas sugeba efektyviau tai daryti, tuo jis geresnis.

„Aš prieš tave“ (Me Before You, 2016) yra naujausias šio žaidimo pavyzdys. Šį filmą kai kas lygino su 2011-ųjų „Neliečiamaisiais“. Ir nors toks gretinimas skamba nepagrįstai ambicingai, galima visai suprasti, iš kur toks noras lyginti atsiranda. Siužetas iš tikrųjų kažkuo panašus. Vienas turtingas, patrauklus, gyvenimą mylintis bankininkas (Sam Claflin) patenka į avariją, po kurios lieka paralyžiuotas. Aišku, jam dingsta bet koks noras gyventi, jis pasidaro irzlus ir nepakenčiamas, todėl jo šeima pasamdo jam savotišką auklę, kuri padėtų stumti dienas. Ja tampa kukli, naivi, pinigų stokojanti ir pabrėžtinai ekscentriška Luiza (Emilia Clarke). Nuo vieno prie kito ir (kokia staigmena!) tarp dviejų veikėjų pabunda romantiški jausmai, kurie padeda tiek vienam, tiek kitam pakeisti požiūrį į pasaulį ir gyvenimą. Viskas gražu ir puiku. Taip sakant, pasiruoškit nosinaites. Bus ašarų.

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“ „ACME Film“ archyvas

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“
„ACME Film“ archyvas

Visgi tik su viena sąlyga. Jeigu verksite per „Aš prieš tave“, reiškia, kad gyvenime jūs tiesiog šiaip esate mėgėja(s) pažliumbti, nes pačiam filmui gerokai stinga emocinio paveikumo, idant sugraudintų bent vidutinio jautrumo žiūrovą.

Reklama

Iš tikrųjų labai nesinori to daryti, nes tai tiesiog nelabai korektiška „Neliečiamųjų“ atžvilgiu, bet su juo vis tiek labai norisi gretinti „Aš prieš tave“. Tas filmas tikrai nėra joks šedevras, įnešęs kažkokių naujų vėjų į kiną kaip raiškos formą. Tačiau tai tikrai labai gerai susuktas kūrinys, kuriame esama ir humoro, ir progų paliūdėti, ir gyvenimiškų pamokų. Kitaip tariant, aukščiausios prabos pramoga. Galų gale, jo personažai puikiai sukurti, o ir dviejų pagrindinių aktorių duetas, panašu, labai gerai suprato vienas kitą. O bet kokia istorija (nesvarbu, ar tai būtų kokia nors mokslinė fantastika, ar lėkšta muilo opera) mums pasirodys pakankamai įdomi, jeigu tik joje bus įdomių personažų, kuriuos suvadino charizmatiški aktoriai.

Deja, bet būtent šių dviejų elementų „Aš prieš tave“ ir neturi. Tiek S. Claflinas, tiek E. Clarke jame labiau primena karikatūras, o ne realius žmones. Gal ir pačiame scenarijuje nebuvo per daug medžiagos, kuri leistų patikėti, kad tokia istorija tikrai galėjo atsitikti. Tačiau labai didelė kaltės dalis tenka ir patiems aktoriams, kurių pasirodymus norisi vertinti mažų mažiausiai kritiškai. S. Clafliną galima kritikuoti dar labiau. Aišku, jo ir darbas paprastesnis. Jam užteko tiesiog gulėti arba sėdėti ir būti gražiam prieš moterišką auditoriją. Na, dar kelis kartus parėkauti ir išspausti vieną kitą ašarą. Visgi jam taip ir nepavyksta įtikinti žiūrovo, savo desperacija, nusivylimu, frustracija. Jis kalba apie tai. Tačiau jeigu tokius dalykus reikia pasakyti, tai jau nelabai gerai.

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“ „ACME Film“ archyvas

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“
„ACME Film“ archyvas

Dar daugiau liūdesio suteikia E. Clarke pasirodymas. Žinoma, ji šiuo metu labiausiai žinoma dėl savo nelabai nusisekusio bandymo suvaidinti Daenerys Targaryen „A Song of Ice and Fire“ televizinėje adaptacijoje ir visiškai nepavykusio apsimetinėjimo Sarrah Connor paskutiniajame „Terminatoriuje“. Ir vis dėlto gal dėl savo mielos šypsenos, gal dėl išraiškingų antakių, bet, greičiausiai dėl dviejų kitų priežasčių, ji ūmai tapo tikra publikos numylėtine, kuriai vaidmenys dalinami į kairę ir į dešinę. Bėda tik ta, kad jos pasirodymas „Aš prieš tave“ istorijai ne padeda, o kaip tik maišo. Su kita, bent šiek tiek talentingesne, aktore iš šios istorijos gal net buvo įmanoma išspausti šį tą padoresnio. E. Clarke čia yra tiesiog erzinanti ir nieko daugiau. Ji keista vien dėl keistumo. Absoliučiai neaiškios jos veikėjos motyvacijos, o ir šiaip ji filme teturėjo dvi savybes: geraširdiškumas ir jau minėtas pabrėžtinas keistumas.

Dar blogiau, kad šių dviejų labai vidutiniškų aktorių nėra ir absoliučiai jokios bendrystės. Jie tiesiog sako savo eilutes ir daro tai, kas nurodyta scenarijuje. Taip niekada ir nepagalvotum, kad ekrane veikia tikri žmonės. Tai tebuvo vienos plotmės veikėjai, kurie žiūrovui taip ir nespėja parūpti. O jeigu tau taip ir neparūpsta veikėjai, tai ir įsitraukimo į pačią istoriją lygis taip ir lieka labai ribotas.

„Aš prieš tave“ iš esmės balansuoja ant buvimo visišku muilu ribos, neretai ją netgi peržengdamas. Čia jau akmuo į režisierės Thea Sharrock daržą. Toks jausmas, kad ji pati viso filmo metu bandė apsispręsti, kokį toną jam parinkti. Bandymai žongliruoti humoru, drama, romantika bei tragedija dažniausiai baigiasi visiška nesėkme, o kai garso takelyje dar suskamba ir pačios saldžiausios iš saldžiausių Edo Sheerano dainos, netgi nevalingai atsidūsti ir pradeda gromuliuoti žodį kičas.

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“ „ACME Film“ archyvas

Kadaras iš filmo „Aš prieš tave“
„ACME Film“ archyvas

Aišku, jūs galimai teiksitės pradėti prieštarauti sakydami, jog čia visiškai skonio reikalas. Arba tau tinka ir patinka tokie filmai, arba ne. Teisybė. Lygiai taip pat jums arba patinka kraujiniai vėdarai, arba nepatinka. Gyventi galima ir taip, ir anaip. Tačiau jeigu jau jums patinka kraujiniai vėdarai, tai, ko gero, savo kraujiniams vėdarams jūs keliate tam tikrus reikalavimus.

Kitaip tariant, paragavus tam tikros kokybės kraujinio vėdaro, jau sunkiau toleruoti prastesnį. Dėl to „Aš prieš tave“ patiks nebent tiems, kurių reikalavimai jautriems filmams nėra labai aukšti. Viskas jame pernelyg lėkšta ir vidutiniška. Pradedant nuspėjama istorija ir baigiant prasta vaidyba. Kaip filmas besistengtų manipuliuoti jūsų jausmais, jam tai pavyksta labai nezgrabniai. Todėl jeigu nejaučiate stipresnio poreikio paverkti, šį šedevrą galite ramia sąžine ir praleisti.

Filmo anonsas:

Žmogus – jautrus padaras. Ir keistas. Liūdėti mes kaip ir nelabai mėgstame, bet iš tikrųjų kartais netgi sąmoningai siekiame liūdesio. Gal todėl, kad šiek tiek paliūdėjus kraujyje ūmai atsiranda daugiau endorfinų, o kuo jų daugiau, tuo smagiau. Čia panašiai kaip su vaško lašinimu sau ant rankos. Lyg ir skauda tai daryti, bet smagumas, kurį vėliau patiri jį lupinėdamas, atperka nemalonius pojūčius. Gal dėl panašios priežasties žmonės taip ir mėgsta filmus, kurie tam ir sukurti, kad be didesnių rūpesčių gyvenantieji gautų progą šiek tiek paverkti. Jūs juk žinote apie…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 4
Scenarijus - 4
Aktorių darbas - 2
Kinematografija - 5
Muzika - 4

3.8

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*