„Atkirtis“. Privalai peržengti savo galimybių ribą

Kadras iš filmo „Atkirtis“ Šaltinis - hollywoodreporter.com

Kadras iš filmo „Atkirtis“
Šaltinis – hollywoodreporter.com

Bum. Bum. Bum. Bumbumbumbumbumbumbumb!!! Kažkaip taip panašiai į kino teatrus Lietuvoje sausį pasibels Damieno Chazelle`o filmas „Atkirtis“ (Whiplash, 2014). Amerikos filmų institutas jį įtraukė į geriausių 2014-ųjų metų filmų vienuoliktuką. Ne veltui.

Scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Chazelle`as savo filmografijoje gana tikslingai kuria su džiazu bei kūrybingais žmonėmis susijusius filmus. Na, tik „Paskutinis egzorcizmas“ (The Last Egzorcism Part II, 2013) tikriausiai buvo savęs išmėginimas kuriant kitokio stiliaus filmus? Deja, bet nevykęs. Kitais metais šis talentingas vyras planuoja gyvybę įpūsti kitam su džiazu ir meile (šį kartą ne būgnams, o moteriai) susijusiam filmui „La La Land“.

„Atkirtis“ – filmas apie kančią, užsispyrimą, jaunystę, talentą, skausmą, pavydą, įtampą. Čia tinka bet kokie žodžiai, kurie, kaip sidabrinė kulka, tiesiai šauna į galvą pagalvojus apie genijų. Nuo vaikystės grojęs būgnais, gimęs ne muzikantų šeimoje Endriu (Miles Teller) įstoja į geriausią šalyje muzikos konservatoriją. Repeticijos, repeticijos ir bandymas įtikti ar patikti pačiam velniui – talentus pastebinčiam, jų ieškančiam ir auginančiam konservatorijos mokytojui Flečeriui (J. K. Simmons). Abu šie vyrai turi didelių siekių – vienas nori būti geriausiu, kitas nori atrasti patį geriausią. Šiame filme labai aiškiai parodoma, kad norint būti išskirtiniu ir vertinam, reikia daug kentėti ir fiziškai ir emociškai. O jei kančios per mažai, jos trūkumą pašalins ponas Flečeris.

Kadras iš filmo „Atkirtis“ Šaltinis - filmint.nu

Kadras iš filmo „Atkirtis“
Šaltinis – filmint.nu

Mokytojo ir mokinio santykiai nėra pagrindinė juostos mintis. Čia svarbiausia pamatyti ir suprasti, kad pasaulyje yra įvairių žmonių, su įvairiais siekiais, svajonėmis. Vieni „dar galvoja, ką norėtų veikti“, kiti daro tai, ko nori jų tėvai, treti – nori būti geriausi pasaulyje. Labiausiai įstrigę Endriu žodžiai: „Jau geriau mirti 34-rių perdozavus narkotikų ir vienam, bet apie tave žmonės šnekės prie pietų stalo, nei mirti 80-ties ir blaiviam.“ Taigi, suprantate, kad šis vaikinukas ne šiaip nori išmokti puikiai ir energingai mušti būgnus. Ne. Jis nori, kad ateityje kitas jauniklis klausytųsi jo įrašų, kabintų ant sienos jo plakatus ir bent per nago juodymą bandytų būti į jį panašus. O, kaip pikta ir skaudu, kai atsiranda storžievis, nepraustaburnis, kuris tave tai pakelia, tai parklupdo ant žemės. Kiek galima kęsti?

Reklama

Filme taip pat šiek tiek dėmesio skiriama ir kitoms temoms: meilei ir šeimai. Jos čia yra tarsi šalutinės, kaip ir turėtų būti aukštumų siekiančio žmogaus gyvenime. Meilė – tu neturi jai laiko, o šeima ne visada gali suprasti, kad mušti būgnus gali būti žmonių vertinamas ir vertingas darbas. Kas čia tokio, kas čia sunkaus? Štai futbolas ar studijos Oksforde – daug pasako ir daug žada. Tokioje aplinkoje su labai palaikančiu, atjaučiančiu, bet gal šiek tiek per skystu tėvu gyvena Endriu, tačiau ne ilgam, po kiek laiko jis, tiesiogine to žodžio prasme, pradeda gyventi ir miegoti su būgnais. Keista, tiesa?

Kadras iš filmo „Atkirtis“ Šaltinis - cinemaviewfinder.com

Kadras iš filmo „Atkirtis“
Šaltinis – cinemaviewfinder.com

Visi tik ir kalba, kad ši juosta – aktoriaus Mileso Tellerio šuolis į karjeros aukštumas. Tačiau su tuo galima nesutikti. Šis vaikinukas staiga netapo geru aktoriumi, tiesiog galų gale jam į rankas pakliuvo geras scenarijus, o jis – geram režisieriui į rankas. Ankstesni jo darbai: „Divirgentė“ (Divirgent, 2014), „Ta nejauki akimirka“ (That Awkward Moment, 2014), kur didžiausia dramaturginė aukštuma yra sysioti atsigulus ant klozeto, štai kodėl tik dabar mes pamatėme jį ir jo galimybes. Mileso Tellerio sukūrė stiprų ambicingo vaikino, kuriam svarbiausia įrodyti ne sau, o kitiems, kad jis gali, vaidmenį. O J. K. Simmonsui galima ploti atsistojus. Tai, kad jis moka keiktis ir greitai kalbėti, jis įrodė filme „Žmogus voras“ (Spider-Man, 2002). O dabar dar kartą parodė, kad geba sukurti įtaigų, baimę keliantį ir hipnotizuojantį personažą. Jo kuriamas Flečeris gali būti paskutinis šiknius, bet gali ir išspausti nuoširdžią ašarą. Kartais jis – ledinis, kartais bando įrodyti, kad visa, ką daro, yra dėl kitų, dėl tų talentų, kurių niekas nesugeba atrasti. Svarbiausia jam yra žeminti galinčius įveikti jo užduotis, spausti ir kelti kartelę tol, kol jie peržengia patys savo galimybių ribas. Jo žodyne nėra žodžių junginio „geras darbas“, nes šie žodžiai griauna gyvenimus ir talentus.

Juosta taip pat mėgausis ir tie, kuriems patinka džiazas. Tokiame filme muzika negali būti bloga, tai būtų nuodėmė, tačiau čia ji vis tiek nėra svarbiausia. Svarbiausi būgnai, ritmas, kraujas, prakaitas ir įsitempęs Endriu. Veikėjams net nereikia kalbėti, kad atsirastų įtampa ar neadekvati baimė laukiant mokytojo smūgio ar nukrentančios būgnų lazdelės. Šis filmas nėra atgaiva po sunkios darbo dienos. Tai puikus filmas. Ir svarbiausia jis gali tapti paskata apgalvoti savo gyvenimą ir sprendimus. Galbūt tai, ką darome, nėra labai gerai. Bet gal galime geriau? Pabandykite tai išsiaiškinti kino teatruose nuo sausio mėnesio.

Filmo anonsas:

Agnė Raščiūtė

Agnė Raščiūtė

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.
Agnė Raščiūtė

Bum. Bum. Bum. Bumbumbumbumbumbumbumb!!! Kažkaip taip panašiai į kino teatrus Lietuvoje sausį pasibels Damieno Chazelle`o filmas „Atkirtis“ (Whiplash, 2014). Amerikos filmų institutas jį įtraukė į geriausių 2014-ųjų metų filmų vienuoliktuką. Ne veltui. Scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Chazelle`as savo filmografijoje gana tikslingai kuria su džiazu bei kūrybingais žmonėmis susijusius filmus. Na, tik „Paskutinis egzorcizmas“ (The Last Egzorcism Part II, 2013) tikriausiai buvo savęs išmėginimas kuriant kitokio stiliaus filmus? Deja, bet nevykęs. Kitais metais šis talentingas vyras planuoja gyvybę įpūsti kitam su džiazu ir meile (šį kartą ne būgnams,…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 9
Kinematografija - 9
Aktorių darbas - 10
Muzika - 9

9.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*