„Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“. Neištesėtas pažadas (apžvalga)

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filme „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ yra tokia vieta, kurioje Žiedas sunaikintas, orkų armija išsilaksto, o Mordoras griūna Frodui ir Semui po kojomis. Lavos apsuptyje Frodas giliai atsidūsta ir ištaria: baigta, padaryta.

Reikia manyti, kad Jennifer Lawrence lygiai tą patį sau pasakė pabaigus filmuoti paskutiniąją „Bado žaidynių“ sagos dalį „Strazdas giesmininkas: Antra dalis“. Kartais taip atsitinka, kad aktorius taip ilgai dirba prie vieno projekto, kad publikos akyse jau net susitapatina su vaidinamu personažu. Regis, J. Lawrence lygiai taip ir atsitiko. Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės ją apibūdina ta aktorė iš „Bado žaidynių“. Nuo tokio epiteto nelaimėlei, tikriausiai, dar reiks ilgokai bėgti. Galbūt visiškai pabėgti taip niekada ir nepavyks. Lygiai taip pat nuo šios franšizės pastaruosius ketverius metus buvo neįmanoma pabėgti bet kam, kas bent kiek domėjosi Holivudo filmais. „Bado žaidynės“ buvo visur. Pačioje pradžioje Suzanne Collins knygų ekranizacija buvo entuziastingai sutikta, nes buvo šiokia tokia atsvara tai siaubingai Twilight’o psichozei. Visgi labai greitai šie filmai patys tapo naujos Holivudo mados pionieriais. Kalba, žinoma, eina apie young adult filmų sub-žanrą. Jis pastaraisiais metais išsikerojo nelyginant kokia piktžolė bulvių lauke. Ir net liautis neketina.

Young adult filmai kuriami pagal tas pačias siužetines gaires. Postapokaliptiniame pasaulyje egzistuoja kažkokios diktatoriškos galios struktūros, kurias pagrindinių veikėjų (paauglių) grupė turi sunaikinti. Bet jūs visa tai ir taip žinote. Atpasakoti visai nebūtina. Viskas paprasta, suprantama ir labai pelninga. Taip pelninga, kad studijos paskutiniuosius filmus serijoje dabar net padalija į dvi dalis. Ir visai nesvarbu, kad iš 400 puslapių (stambiu šriftu!) pramoginės knygos net ir labai norint neįmanoma susukti dviejų gerų filmų.

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Iš čia ir kyla pagrindinė tiek pirmosios, tiek ir šios „Strazdo giesmininko“ dalies problema. Jose paprasčiausiai vyksta mažai įvykių. Labai dažnai apima toks jausmas, kad filmai tempiami dirbtinai. Aišku, kone nusikalstamo „Hobito“ lygmens vilkinimo „Bado žaidynės“ nepasiekia, bet akivaizdu, jog „Strazdas giesmininkas“ turėjo būti vienas, poros valandų trukmės, filmas. Aišku, dvigubai mažiau filmų reiškia ir dvigubai mažiau pelno, tad ir turime tai, ką turime.

Reklama

O turime pakankamai lėkštą ir (o tai išvis baisiausia) nuobodų rezultatą. Tai labai glumina, nes juk „Strazdas giesmininkas“ turėtų būti jaudinanti, intriguojanti, dramos kupina visos sagos atomazga. Visgi tiesa yra tokia, kad nei vieno iš elementų filme nerandame. Kaip filmo kūrėjai įsigudrino pasiekti tokį rezultatą – sunkiai paaiškinama.

Vis dėlto Panemas artėja prie pilietinio karo/revoliucijos kulminacijos, o pagrindinė filmo veikėja pasiryžusi asmeniškai nudaigoti ilgametį diktatorių, bet filmas turi minimaliai emocinio krūvio, ir kvepia ne paraku ir krauju, o naftalinu ir burnos skalavimo skysčiu. Kitaip tariant, „Strazdas Giesminininkas“ yra kažkokia sterili patirtis.

Tačiau ką reiškia apibūdinimas „sterili“? Paklausite jūs, suraukę antakius. Visų pirma, raukytis nesveika. Raukšlės atsiranda. Visų antra, tai reiškia, kad filmo kūrėjai žaidė labai saugiai. Jie šiukštu nenorėjo nieko įžeisti, nieko atstumti. Filmas turėjo tikti kiekvienam. Ne patikti, o tiesiog tikti. Toks tikslas ir pasiektas. Filmas toleruotinas, bet neįtraukiantis.

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“
„Forum Cinemas“ archyvas

„Bado žaidynės“ tokios pačios beveidės kaip ir jų pagrindinė veikėja. Ach, ta Katniss Everdeen. Tas mūsų titulinis Strazdelis giesmininkas, revoliucijos simbolis, nuskriaustųjų gynėja, ir neteisiųjų priešė… Ar bent jau „Bado žaidynių“ scenaristai bei rinkodaros specialistai mus bando įtikinti, kad ji tokia yra. Nors iš tikrųjų tai nei velnio. Per visus keturis filmus ji priima viso labo kokius tris sprendimus, kurie turi kažkokios įtakos siužetui. Tačiau dažniausiai ji tėra kitų veikėjų manipuliacijų įrankis. Net ne šachmatų, o šaškių figūra (paprasta, o ne kokia damkė), kuri dažniau verkia arba sutrikusiu žvilgsniu stebi ir stebisi, kasgi čia dabar aplinkui vyksta, o ne yra sprendimų priėmėja.

Gal todėl ir pagrindinė sagos žvaigždė J. Lawrence filme atrodo kažkokia nuobodžiaujanti. Jautresnėse scenose, kuriose aiškinasi santykius su vienu iš savo adoratorių, ji lyg ir šiek tiek atgyja, bet net ir tada negali iš smegeninės išstumti įkyraus klausimo: pala pala, o šita mergina juk „Oskarą“ turi, ar ne?

Tačiau aktorę galima ir suprasti, Viena vertus, akivaizdu, kad ji iš šitos franšizės jau senokai išaugo, o kita vertus, ji ir dirbo su ta medžiaga, kuri jai buvo suteikta. Komikas Louis C.K. kažkada juokavo, kad aktorius – tai kaip tuščias puodelis, laukiantis, kada pagaliau kas nors į jį įpils kavos. Šiuo atveju, į J. Lawrence kažkas supylė prėskos ir skystos kavos bei šiek tiek padaugino cukraus.

„Bado žaidynės“ visada erzino vienu ir tuo pačiu aspektu. Čia lyg ir pristatomas ištisas postapokaliptinis pasaulis, su savomis taisyklėmis, savo ekonomika, sava mitologija. Filmo kūrėjai turi keturis bandymus mums išsamiai visa tai pristatyti. Tačiau tai visada buvo daroma kažkaip probėgomis, apie kažką užsimenant puse lūpų, o po to niekada nebegrįžtant prie tos temos. Žodžiu, santykis tarp filmo ir žiūrovo visada buvo nelyginant porelės, besibučiuojančios tik per stiklą. Ir tik nereikia sakyti, kad štai knygose šios problemos nėra. Labai gali būti, kad nėra. Knygos visada geriau už filmus. Tačiau jeigu jau filmas egzistuoja, tai jis ir turi būti pats savaime, o ne kaip priedėlis prie kažko.

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“
„Forum Cinemas“ archyvas

Jeigu pirmame ar net antrame filme minėtuosius minusus dar pavykdavo toleruoti viliantis, kad viskas bus paaiškinta ateities filmuose, tai dabar to daryti jau niekaip nebeišeina (kita vertus, panašu, kad studija ruošiasi susukti ir kelias priešistores, tad…). Paneme vyksta karas, revoliucija, bet mes absoliučiai jo nematome. Nuolatos girdi, kad štai sukilėliai kažkur kaunasi su Sostinės pajėgomis, kad vyksta mūšiai ir žūsta žmonės, tačiau to niekada nematai. Visa tai kažkur toli, nepatirta ir nesuvokta. Vietoj mūšių tragiškumo ir heroizmo tenka stebėti Katniss ir jos komandos – kaip vėliau paaiškėja – absoliučiai beprasmišką ir nieko nelemiančią misiją, kuriai pasibaigus negali susilaikyti nepagalvojęs: pala pala, o kokio velnio aš visai tai stebėjau dvi valandas..?

O stebėjai visa tai todėl, kad iki į „Bado žaidynes“ iki tol jau investavai pernelyg daug laiko ir pinigų (bilietų ir spragėsių pavidalu), kad staiga imtum ir viską mestum. Juk reikia baigti, ką pradėjai! Kažkada pirmasis filmas jums davė kažką, kas jums visai patiko ir pažadėjo kitą sykį duoti dar daugiau. Kai tas kitas kartas atėjo, pažadas nebuvo iki galo ištesėtas, bet patikinta, kad štai kitą kartą tai jau tikrai gausite, ko nusipelnėte. Aišku, jūs ir vėl patikėjote. Viso šito proceso rezultatas – keturi filmai, keli uždirbti milijardai ir jausmas, panašus į tą, kurį patiri apsilankęs „McDonald’s“. Sotumas, alkis ir kaltė susimaišę viename.

Visgi pabaigai reikėtų „Bado žaidynių“ ir jo kūrėjų atsiprašyti. Iš tikrųjų šis filmas tikrai nėra toks blogas kaip kad gali pasirodyti iš šios apžvalgos. Iš esmės, nieko nepakenčiamai blogo nei „Strazde Giesmininke“, nei visoje franšizėje nėra. Tai pakankamai gerai režisuotas, suvaidintas ir nufilmuotas kūrinys. Reikalas tas, kad ši serija galėjo būti daug geresnė, bet prie jos dirbę žmonės tiesiog bijojo rizikuoti, žaidė saugiai, vengdami padaryti ar pasakyti kažką ne taip. Visgi išėjo taip, kad pasakyta iš vis nieko nebuvo. Liko tik puikumo užuomazgos ir neištesėti pažadai. O tai gal net baisesnė nuodėmė už visišką nekompetenciją.

Filmo anonsas:

Filme „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ yra tokia vieta, kurioje Žiedas sunaikintas, orkų armija išsilaksto, o Mordoras griūna Frodui ir Semui po kojomis. Lavos apsuptyje Frodas giliai atsidūsta ir ištaria: baigta, padaryta. Reikia manyti, kad Jennifer Lawrence lygiai tą patį sau pasakė pabaigus filmuoti paskutiniąją „Bado žaidynių“ sagos dalį „Strazdas giesmininkas: Antra dalis“. Kartais taip atsitinka, kad aktorius taip ilgai dirba prie vieno projekto, kad publikos akyse jau net susitapatina su vaidinamu personažu. Regis, J. Lawrence lygiai taip ir atsitiko. Ne kartą teko girdėti, kaip žmonės…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6
Scenarijus - 5
Kinematografija - 6
Aktorių darbas - 6
Muzika - 5.5

5.7

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*