Baigiamasis ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ performansas Vilniuje – laiko mašina į tarpukario kino teatrą

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Alda Eikevičiūtė

Rugsėjo 7-10 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ vyko antrojo ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ seansai. Jei prieš metus festivalio organizatoriai nustebino drąsa ir užmoju demonstruoti Lietuvos žiūrovams senąsias, dažnai nebyles kino juostas, tai šiemet festivalis jau stebino puikiai atrinkta, spalvinga, aštuonių kino filmų programa. Rodyti XX a. pirmos pusės filmus tikrai nėra pati komerciškai sėkmingiausia kino festivalio koncepcija Lietuvoje, tad norisi pasidžiaugti ir pagirti festivalio rengėjus už šią iniciatyvą.

Antrojo festivalio programoje netrūko skambių vardų bei išskirtinių filmų. Festivalio plakatai masino žiūrovus kadru iš legendinio kino filmo „King Kongas“ (King Kong, 1933). Programoje demonstruota prancūzų kino klasiko Jeano Renoiro komedija „Išgelbėtas ponas Budu“ (Boudu sauvé des eaux, 1932). Žiūrovai vilioti visiems gerai žinomų literatūros kūrinių ekranizacijomis, kaip R. L. Stevensono „Daktaras Džekilas ir ponas Haidas“ (Dr. Jekyll and Mr. Hyde). Kino gurmanus turėjo stebinti unikali galimybė Lietuvoje pažiūrėti tarpukario Japonijos dramą „Ponas Ačiū“ (Arigatô-san, 1936); ranka spalviną, prieš Pirmojo pasaulinio karo sukurtą belgų filmą „Karo prakeikti“ (Maudite soit la guerre, 1914), ar kitus programos filmus. Visus seansus lydėjo išsamūs pristatymai, o nebyliesiems kino kūriniams gyvai akomponavo kviestiniai muzikantai.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Alda Eikevičiūtė

Tačiau išskirtiniu kino performansu tapo baigiamasis festivalio seansas Vilniuje, kurio metu demonstruotas 1925-aisas režisieriaus Harry O. Hoyto pagal Arthuro Conano Doyle`o romaną „Dingęs pasaulis“ sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu (The Lost World, 1925). Šis penkerius metus kurtas filmas kino istorijoje žinomas kaip vienas įspūdingiausių savo meto kino technikos pasiekimų. Filmo specialiųjų efektų meistras, vienas sustabdyto kadro animacijos (stop-motion animation) JAV pradininkas Willis O‘Brienas kino juostoje meistriškai atgaivino A. Conano Doyle`o romane aprašytus dinozaurus ir kitus priešistorinius gyvūnus. Taip meistriškai, jog 1922-aisias A. Conanui Doyle`ui parodžius dalį filmo medžiagos Amerikos fokusininkų asociacijos susirinkime, jau kitą dieną laikraštis „New York Times“ skelbė: „(A. C. Doyle) surasti senovės pasaulio arba naujai padebesiuose rasto pasaulio monstrai yra neįtikėtinai tikroviški. Jei jie klastotės, tai – šedevrai.“

1925-ųjų „Dingusio pasaulio“ filmas yra gerai žinomas kino istorikams, egzistuoja begalės filmo versijų, o jis pats, dėl pasibaigusių autorinių teisių sutarčių, yra lengvai randamas internetuose.

Reklama

Visgi paskutinis festivalio seansas Vilniuje pasiruošė nustebinti publiką – filmas buvo rodomas iš keturių dešimtmečių senumo, penkių „Super 8“ tipo juostos ričių, demonstravimui naudojant du kino projektorius. Renginį lydėjo Viktoro Oresto  Vagusevičiaus (pianinas) ir Mato Samulionio (saksofonas) akompanimentas. Kadangi tiek filmo juosta, tiek projektoriai buvo toli gražu ne pirmos jaunystės, renginio organizatoriai iš anksto perspėjo, jog gali nutikti visko. Ir nutiko… Ir gerai!

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Alda Eikevičiūtė

Seansas prasidėjo be trukdžių, tad atrodė, jog vienintelis jo išskirtinumas bus laiko ženklų gausiai išmarginta, senos juostos kokybė. „Super 8“ tipo juosta buvo labiau skirta demonstruoti filmus privačiose namų, mokyklų klasių ar panašiai auditorijose, o ne profesionaliose kino salėse. Kitas seanso išskirtinumas – šiandien niekur negirdimas, muzikos garsus lydėjęs, ritmingas projektoriaus blerbimas.

Visgi pradėjus demonstruoti antrąją kino filmo juostos ritę užklupo bėdos – vienas iš projektorių pradeda strigti, nesėkmingai siekiama jį prikelti, tad vaizdas ekrane užtemsta gerus šešis ar septynis kartus. Muzikantams tęsiant pasirodymą tamsioje kino salėje publika pradeda nerimti, nekantriausieji jau stojasi nuo kėdžių. Supratus, jog projektoriaus prikelti nepavyks, seansas tęsiamas naudojant tik vieną projektorių. Taigi, po kiekvienos pasibaigusios kino juostos, ekraną reikia vėl temdyti, jog ant vienintelio veikiančio projektoriaus būtų uždėta nauja juostos ritė (du projektoriai kino seanse naudojami tam, jog pasibaigus vienai juostos ritei filmas greitai ir nepastebimai būtų tęsiamas antru projektoriumi. Kol juo demonstruojamas filmas, nenaudojamas projektorius paruošiamas demonstruoti po to turinčią sekti juostos ritę). Filmas tai pagreitėja, tai, sulėtėja…

Toks seanso aprašymas, atrodo, nežada nieko gero… Ne! Atvirkščiai. Kino meno mūzos festivalio uždarymui nepagailėjo išbandymų ir ironijos, tačiau tokia jo pabaiga, kuklia recenzento nuomone, buvo pati puikiausia. Situacija šio straipsnio autoriui priminė ne kartą skaitytus įspūdžius iš tarpukario Lietuvos kino teatrų.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Alda Eikevičiūtė

Pavyzdžiui, 1927-aisias metais Kaune demonstruoto, taip pat techniškai itin įspūdingo Fritzo Lango filmo „Metropolis“ (Metropolis, 1927) premjerą. Ją lydėjo gausi reklama, žadanti įspūdingiausius vaizdus, „padidinto simfonijos orkestro“ akompanimentą ir panašiai. Tačiau Kaunui skirta filmo kopija buvo taip sudraskyta, jog „demonstruojant filmą teko ją apie dešimt kartų lipdyti“ („Lietuvos žinios“, 1927).

Tiesa, jei 1927-ųjų Kaune ultramodernų „Metropolį“ lydėjusios techninės bėdos galėjo supykdyti ne vieną žiūrovą, mat iš vaizdingos ateities vizijos juos vis išplėšdavo ir grąžindavo į ne tokią vaizdingą Lietuvos kino teatrų kasdienybę. Tai 2017-ųjų „Dingusio pasaulio“ seansą Vilniuje lydėjusios problemos, autoriaus nuomone, kaip tik – teigiama linkme transformavo šį filmą ir tapo nepakartojamu įspūdžiu. Filmo demonstravimas ne tik emociškai nubloškė į įsivaizduojamą tarpukario kino teatro kasdienybę – pats filmas taip pat pakeitė savo funkciją.

Festivalis „Pirmoji banga“
Fotografė Alda Eikevičiūtė

Vilniuje buvo demonstruota itin sutrumpinta šio kino filmo versija, trunkanti vos valandą (kitos filmo versijos siekia veik dvi!). Prastesnė juostos kokybė ir filmą dar patrumpinusios techninės problemos gerokai sujaukė Harry O. Hoyto „Dingusio pasaulio“ filmo – ar Arthuro Conano Doyle`o romano – naratyvą (šių eilučių rašytojas su abiem kūriniais buvo susipažinęs anksčiau, bet ir jam sunkokai sekėsi suprasti, kas dedasi ekrane). Todėl filmo vaizdai atrodė tarsi iš rastos-medžiagos (found-footage) filmų kategorijos, lyg tai ir būtų tie juostų karpiniai, kuriuos Arthuras Conanas Doyle`is 1922-aisias nešė vertinti JAV fokusininkams. Nūnai visiškai neįtikinami filmo specialieji efektai ir vaizdai įgavo ženkliai realesnį, laiką kreipiantį pobūdį, kurio būtų neįmanoma pasiekti šį filmą žiūrint nuspėjamoje ir „sterilioje“ skaitmeninėje versijoje.

 Festivalio organizatoriai savo darbu publikai ne tik sugebėjo parodyti, kokius filmus galėjo matyti XX a. pirmos pusės kino teatrų lankytojai, bet ir praplėtė supratimo ribas, tiesiogiai (nors ir nelabai planuotai) parodydami, kaip jie galėjo tai matyti.

Kino festivalio „Pirmoji Banga“ filmus dar galite išvysti Kauno kino centre „Romuva“ rugsėjo 15-17 d.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*