„Ben-Huras“ – kvailiausia metų investicija (apžvalga)

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“
„Forum Cinemas“ archyvas

Holivudo prodiuserių elgesys kartais atrodo toks sporadiškas ir nelogiškas, kad nejučia pradedi abejoti jų psichine pusiausvyra. Kaip kitaip paaiškinti tą nepermaldaujamą troškimą viską kontroliuoti, kategoriškus atsisakymus investuoti vieną kitą dešimtį milijonų į kokią šviežią ir originalią, bet rizikingą idėją, kartu metant šimtus milijonų į projektus, kurie iš anksto pasmerkti nesėkmei. Aš savo mažąjį kairės rankos pirštą paaukočiau už galimybę paimti interviu iš žmogaus, kuris sugalvojo, kad naujos „Ben Huro“ versijos kūrimas yra gera mintis.

Aš netgi regiu jį. Tą septyniasdešimt kelių metų pilvotą dėdę bronzine oda ir dažytais plaukais. Jis gimė penktajame dešimtmetyje, todėl yra priskiriamas vadinamiesiems baby boomer’iams. Jis augo užmiestyje dideliame name. Jo tėtukas mieste turėjo gerą darbą ir meilužę, o savo šeimai skyrė mažai dėmesio, bet daug pinigų. Mamytė vaikams atidavė visą save. Savaitgaliais ji vesdavosi juos į kiną. Pavyzdžiui, 1959-aisiais ji nusivedė savo sūnų pasižiūrėti „Ben Huro“. Tuo metu brangiausio kada nors sukurto filmo, kuris galiausiai susižėrė iki šiol rekordinius 11 „Oskarų“. (Beje, ar jau laukiate naujos „Titaniko“ versijos, pasirodysiančios 2022-aisiais?) Berniukui filmas labai patiko. Vėliau, septintajame dešimtmetyje, jis rūkė daug žolės ir vaidino hipį. Aštuntajame dešimtmetyje viskas tapo gerokai tamsiau. Impotentiška „gėlių vaikų“ era baigėsi. Berniuką pasivijo realybė. Atsirado rimtas darbas, kurį praskaidrindavo nebent baltos kokaino „eilutės“. Laikas ėjo. Jaunystė tolo, kol galiausiai atėjo kokie 2014-ieji ir prodiuseris prisiminė paprastesnius laikus, ir tą filmą, kuris jį kažkada taip sužavėjo. Ir niekas nedrįso jam pasakyti ne. Kažkodėl.

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“
„Forum Cinemas“ archyvas

Ben Huro istorija yra tokia žinoma, kad bent jau jos trupinius yra girdėjęs kiekvienas. Tegu ir nežinodamas, kad tai būtent šis pasakojimas. 2016-ųjų versija – tai jau penktoji (!) 1880 metais pasirodžiusios knygos adaptacija. Žinomiausia iš jų – jau minėtas 1959 m. pusketvirtos valandos epas, kuris puikiai atspindėjo tų laikų Holivudo ir publikos obsesiją dėl Antikos. Ir vis dėlto, nuo tų laikų praėjo juk jau daugiau nei pusė amžiaus. Ar Ben Huro istorija neprarado aktualumo ir patrauklumo?

Žinoma, kad prarado. Sunku būtų patikėti, kad šio filmo apskritai kažkas laukė. Kine matydamas jo anonsus tik stebėjaisi, kad kažkas jo iš viso ėmėsi. Regis, pati istorija yra kažkas universalaus ir nesenstančio. Judas Ben Huras yra Jėzaus laikų Judėjos didikas, kuris bando surasti balansą tarp lojalumo savo tautai ir draugiškumo okupantams romėnams. Su visiškai priešingu iššūkiu tvarkosi jo romėnų tautybės įbrolis Mesala. Galiausiai tarp brolių įsiliepsnoja konfliktas, po kurio Judas paverčiamas vergu, kurio vienintelis tikslas yra kerštas. O keršto istorijos visada populiarios. Žmogus juk kerštingas padaras.

Reklama

Tačiau kiek kartų galima pasakoti tą pačią istoriją? Tiksliau, kaip dažnai? Viskas priklauso nuo to ar tu turi kažką naujo, ką galėtum į ją įnešti. Kitokį požiūrį. Kitokį pasakojimo būdą. Galų gale, kitokią išvaizdą. Naujasis „Ben-Huras“ nieko tokio neturi. Seną, galima sakyti, netgi šiek tiek nuvalkiotą istoriją jis pasakoja praktiškai taip pat. Visi pasikeitimai tik kosmetiniai. Fabula greitesnė, veidai jaunesni, didžioji dalis praktinių efektų pakeisti į generuotus kompiuteriu. Viskas.

Beje, apie efektus. Vietomis jie tiesiog neatleistinai prasti. Ypač per kulminacinę kinkinių lenktynių sceną. Palyginimui, 1959-ųjų „Ben Hurui“ buvo pastatytos rekordiškai didelės scenos, todėl filmas, kuriam jau penkiasdešimt septyneri metai, kažkokiu būdu įsigudrina turėti geresnius efektus. Būtovės slėpiniai. Ne kitaip.

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“
„Forum Cinemas“ archyvas

Veikėjai irgi kažkokie neišraiškingi, monotoniški. Vyrai išdidūs, pikti ir stiprūs. Moterys nuolankios, pasiaukojančios ir atsidavusios. Visi ir visos iki vieno ir vienos. Įdomesni personažai tėra du. Tai, visų pirma, Šeikas Ilderimas, kurį vaidina Morganas Freemanas. Su dredais. Jis įdomus savo nesistemiškumu. Vienodai jam rodo tiek dėl tų romėnų, tiek dėl tų žydų. Kaip jis pats filme sako, jis per daug praradęs ir patyręs, kad gaištų laiką kerštui ir kitoms nesąmonėms. Kitas įdomus veikėjas – tai Jėzus (taip, tas pats, apie kurį ir pagalvojote). Gaila tik, kad jo „Ben-Hure“ yra pakankamai mažai. Šiais laikais, kai apie religinius dalykus žmonės prisibijo kalbėti, nieko kito ir tikėtis nebuvo galima. Tačiau ir tų 5–10 minučių eterio pakanka. Jėzus – tai galinga figūra. Sakykite, ką norite.

Visa kita, nuspėjama ir paprasta. Tačiau jokiu būdu ne primityvu. Tikrai nėra taip, kad „Ben-Huras“ keltų nuobodulį. Netgi atvirkščiai, jis visas dvi valandas išlaiko žiūrovą šiek tiek susidomėjusį. Tegu niekas jame tavęs per daug nesukrečia, nei vienas personažas nekelia didesnės simpatijos, bet pats filmas sukaltas tikrai kompetentingai. Režisierius Timuras Bekmambetovas tikrai šį tą nutuokia apie filmų kūrimą ir jo net šiek tiek gaila, mat vargu ar jam kada nors dar bus patikėtas filmas su tokio dydžio biudžetu. Žmogus prasimušė į Holivudą iš paties Kazachstano, gavo tokį šansą ir štai… Regis, savo darbą jis padarė ir padarė pakankamai neblogai. Bėda tik ta, kad užduotis buvo absoliučiai beprasmiška.

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadrai iš filmo „Ben-Huras“
„Forum Cinemas“ archyvas

Gal ir kiek drastiškai nuskambės, bet „Ben-Huras“ kažkuo primena žuvies inertišką priešmirtinę konvulsiją. Išmesta ant kranto ji bando atkartoti tuos judesius, kurie dar visai neseniai jai padėjo plaukti. Tačiau visa tai beviltiška. Prie šio filmo dirbę žmonės lyg ir viską darė neblogai, lyg ir sukūrė minimalius kokybės standartus visiškai atitinkantį produktą. Tačiau jo niekam nebereikia. Šį daiktą žmonės jau seniai turi. Jie nori kažko naujo, kažko šviežio.

„Nustokite bandyti mums per prievartą įkišti šitą antro šviežumo eršketą. Šviežumas būna vienas ir tik vienas“, – sako jie. Ir jau nebe pirmą kartą šiemet. Ar prodiuseriai juos išgirs? Pagyvensime, pamatysime.

 

Filmo anonsas:

Save

Save

Holivudo prodiuserių elgesys kartais atrodo toks sporadiškas ir nelogiškas, kad nejučia pradedi abejoti jų psichine pusiausvyra. Kaip kitaip paaiškinti tą nepermaldaujamą troškimą viską kontroliuoti, kategoriškus atsisakymus investuoti vieną kitą dešimtį milijonų į kokią šviežią ir originalią, bet rizikingą idėją, kartu metant šimtus milijonų į projektus, kurie iš anksto pasmerkti nesėkmei. Aš savo mažąjį kairės rankos pirštą paaukočiau už galimybę paimti interviu iš žmogaus, kuris sugalvojo, kad naujos „Ben Huro“ versijos kūrimas yra gera mintis. Aš netgi regiu jį. Tą septyniasdešimt kelių metų pilvotą dėdę bronzine oda ir dažytais plaukais. Jis…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 6
Scenarijus - 5
Kinematografija - 5
Aktorių darbas - 5
Muzika - 5

5.2

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*