„Berlinalė 2014“: rekomendacijos

Tarptautinis Berlyno filmų festivalis Šaltinis - berlinale.de

Tarptautinis Berlyno filmų festivalis
Šaltinis – berlinale.de

„Berlinalė“ intensyviai, kaip ir kiekvienais metais, dešimčiai dienų susiurbė visus: filmų kritikus, žurnalistus, kino mylėtojus ir gerbėjus, kino verslo atstovus ir propaguotojus, žvaigždes ir talentus. Jai pasibaigus, atsainiai mus visus paleido tvarkytis su savo įspūdžiais, o kai kuriems – su rezultatais.

Galima strateguoti, planuoti žiūrint programas: konkursinę – „Panoramą“, „Forumą“, „Generation K“ ar retrospektyvą, Hommage`ą, Europos kinų mugę ar net vakarėlius, bet galiausiai vis tiek atrodo, kad nieko (daug ko?) nespėjai…

Šįkart iš „Berlinalės“ programos ypač daug tikėjausi, skaitydama išankstinius spaudos pranešimus, pamažu aiškėjančias filmų programas, bet, galiausiai, jaučiuosi kažką praleidus ir nepamačiusi savo filmo, nors vertų dėmesio kino pavyzdžių tikrai buvo tarp mano favoritų iš Tolimųjų Rytų, dokumentikos, queer filmų, atmiežtų keliais kiek įprastesniais vakarietiško nekomercinio kino pavyzdžiais.

Pamatyta nemažai. Filmai, vienaip ar kitaip įdomūs, rekomenduojami apačioje.
Čia patekę filmai nebūtinai atitiks visaapimančius estetikos, grožio ar gėrio principus, tačiau ieškantiems įdomesnių filmų, gali ir praversti. Iš principo, jau senokai nelankau konkursinių filmų (su keliomis išimtimis), nes kai kada čia filmai atsiduria visai ne dėl meninių, o dėl kino-politinių priežasčių. Be to, kai jauti dešimties dienų laiko spaudimą, ieškai filmų, kuriuos sunkiau aptikti, o nors kiek vertesni konkursiniai filmai vis tiek pasirodo kino teatrų repertuaruose.

Ilgai, manau, tikrai daugelio lauktas Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) nenuvilia išsiilgusių wesandersoniškos estetikos. Šįkart filmas labiau epiškas, kuriame asmeninės istorijos pasitraukia į antrą planą, o pasakotojas pasakoja apie pasakotoją, pasakojantį istoriją, vykstančią realiai neegzistuojančioje Zubrovkoje, perpintą netikėčiausių nuorodų, taip pat ir į realiai egzistavusias tarpukario beprotybes. Aktorių kombinacijos ir transformacijos kelia atpažinimo džiaugsmą juos „atrandant“, pavyzdžiui, žaidimas „Surasti Tildą Swinton“. Tuo tarpu pagrindinė žiuri filmą įvertino „Sidabriniu lokiu“.

Reklama

„Love Is Strange“ (Rež. Ira Sachs, 2014). Tai filmas apie ilgą ir gražią meilę tarp dviejų kartu 39-erius metus nugyvenusių vyrų, apie gėjų santuokos sukeltus sunkumus liberaliame Niujorke. Nors šiuo atveju queer aspektas net nueina į antrą planą. Filmas tiesiog apie meilę sunkiu metu, apie kūrybiškus žmones ir Niujorko pilną kiekvieną kadrą.

Ieškantiems prancūziškos santykių dramos-komedijos siūlau „If You Don`t, I Will“ (Arrête ou je continue, rež. Sophie Fillières, 2014). Kai kuriems kritikams ar žiūrovams galėjo užkliūti vienas gal ir nelabai standartinis scenarijaus sprendimas, bet juk visko gyvenime būna. Akis ir ausis džiugina kultinių aktorių duetas Emmanuelle Devos bei Mathieu Amalricas ir jų dialogai.

Naujame Michelio Gondry darbe „The Man Who Is Tall Is Happy“ (2013) pasitelkiama animacija interpretuojant Naomo Chomskio pasaulėžiūrą. Daug naujo apie Chomskį gal ir nepavyks sužinoti, bet smagu stebėti kūrybiškos animacijos vizualizuotas mintis.

Šių metų „Berlinalėje“ po pertraukos vėl buvo daug Tolymųjų Rytų kino, tarp jų ir iš kiniškai kalbančių šalių.

Konkurse buvo parodytas naujas Lou Ye darbas „Blind Massage“ (Tui Na, 2014) Tai naujas, jautrus nepriklausomo kinų kūrėjo darbas, išgarsėjusio filmais „Sudžou upė“ (Suzhou He, 2000) ir „Vasaros rūmai“ (Yi He Yuan, 2006), uždrausto Kinijoje dėl atviros gėjų tematikos. „Blind Massage“ filmas yra apie Kinijoje populiarius aklųjų masažuotojų salonus. Čia Lou Ye lieka ištikimas savo paslaptingam, jautriam stiliui su puikiu kino operatoriaus darbu.

„Berlinalėje“ buvo galima pamatyti ir gerai žinomo Honkongo režisieriaus Fruito Chano naujausią darbą – mistinį postapokaliptinį filmą „The Midnight After“ (2014). Režisieriui būdingos šiek tiek perversiškos istorijos (pavyzdžiui, 2004 m. „Jiao zi“). Šįkart tai istorija apie tik keliolika (?) Honkonge išgyvenusius autobusiuko keleivius. Jau vien mintis, kad milijoninis Honkongas lieka tuščias, kelia siaubą. Filmas, turintis mistinio trilerio, siaubo, Honkongo komedijos elementų, kulminaciją pasiekia integruodamas Davido Bowie „Space Oddity“ dainą, tampančią viena iš užuominų išspręsti galbūt ir neišsprendžiamo filmo mįslę.

Programoje „Generation 14“ parodytas naujas Cao Ping Bao darbas „Einstein and Einstein“ (2014) tarptautinės žiuri buvo įvertintas „Specialiu paminėjimu“. Tai filmas apie priverstą „suaugti“ paauglę pasaulyje, kur suaugusieji „padeda“ pamatyti, kad gyvenimas gali būti be priežasties neteisingas. Ankstesnį jo filmą „Gyvenimo formulė“ (Limi de Caixiang, 2007) buvo galima išvysti 2010 m. „Kino pavasaryje“.

Pirmuoju mokslinės fantastikos filmu Vietname įvardintas filmas „2030/Water“ (Nước, rež. Nguyen-Vo Nghiem-Minh, 2013) gal ir neatrado nieko kinematografiškai naujo. Bet gražu buvo žiūrėti romantišką, melancholišką fantastiką apie netolimos ateities Vietnamą, kur žmonės gyvena ant jūros, o kiekvienas lašas gėlo vandens ar žaluma tampa itin vertingais, o nevaisingi yra ne tik vanduo, bet ir žmonės.

Filipinų drama „Quick Change“ (Rež. Eduardo Roy, Jr., 2013), apie transvestitus/transeksualus, tobulinančius savo grožį, naudojantis greitomis vietinių „pagalbininkių“ paslaugomis. Posakis „Grožis reikalauja aukų“ įgyja naują prasmę. Dokumentinį filmą primenantis, spalvingais charakteriais prisodrintas filmas.

Kita filipinų drama yra apie labai skausmingai išsiskyrimą su savo vaikinu išgyvenantį 17-metį – „Unfriend“ (Rež. Joselito Altarejos, 2014). Karta, kurioje „Facebook`as“, šiuolaikinės technologijos tampa puikia scena būti pamatytam.

„Berlinalėje“ buvo pristatytas ir naujausias queer kino grando Bruce`o LaBruce`o filmas „Pierrot Lunaire“ (2014) Apie vyrą, kuriam, kad būtų tikru vyru, trūksta tik penio. Juodai-balta nebyli makabriška juosta, lydima brechtiškų emocijų ir teatrališkų scenų. Filmas festivalyje įvertintas „Specialiuoju žiuri“ apdovanojimu.

Interviu su režisieriumi:

Asmeniškai vienas įspūdingiausių šių metų „Berlinalės“ dokumentinių filmų, kurį labai norėtųsi rekomenduoti festivaliui „Nepatogus kinas“ – „Vulva 3.0“ (Rež. Claudia Richarz, Ulrike Zimmermann, 2014). Tarp tabu ir „tiuningo“. Tai filmas apie moterų seksualumą, moteriškus lytinius organus, apie mūsų visuomenės primygtinai nustatytus „normalumo“ standartus, apie moterų apipjaustymą, reglamentuotą šimtamečių tradicijų kai kuriose Afrikos šalyse, ir „korekciją“, reglamentuotą „normalumo“ normų Vakarų pasaulyje, laikais, kai viskas gali būti patobulinta.

Kitas dokumentinis filmas vertas dėmesio besidomintiems fotografija, atrastais menininkais – „Finding Vivian Maier“ (Rež. John Maloof, Charlie Siskel, 2014). Netikėtai į Johno Maloofo rankas patekusi dėžė su daugybe negatyvų bei jo kruopštumas išgarsino tiek jį, tiek Vivian Maier – niekam nežinomą, užsisklendusią asmenybę, pragyvenusią dirbant aukle ir fotografuojant. Po jos mirties liko šimtas tūkstančių negatyvų, 8 mm juostų su 7-10 dešimtmečio urbanistiniais kasdienybės vaizdais.

Šįkart „Berlinalėje“ teko pamatyti ir porą vertų dėmesio vokiškų filmų: „Top Girl oder la déformation professionnelle“ ir „Stereo“.

„Top Girl oder la déformation professionnelle“ (2014) – „Forume“ pristatytas naujas Tatjanos Turanskyj`os darbas. Tai antroji režisierės trilogijos apie dirbančias moteris dalis. (Pirmoji – „Eine flexible Frau“ (2010) – apie, atrodytų, niekaip visuomenėje vietos nerandančią moterį taip pat buvo pristatyta „Berlinalėje“). Šį kartą tai mažo biudžeto filmas apie palydovę iš Berlyno. Tarp skaudžios polemikos ir kandžios satyros.

http://topgirl-the-movie.com/en/

„Stereo“ (Rež. Maximilian Erlenwein, 2014) – trileris apie susidvejinusius gyvenimus. Mėgstantiems šizofrenišką, aštrų kiną, besidomintiems vokiška kinematografija ir besižavintiems aktoriais Jürgenu Vogeliu ir Moritzu Bleibtreu (pastarasis gerai žinomas iš Fatiho Akino filmo „Soul Kitchen“, 2009).

Nerekomenduojamas.
Negaliu nepaminėt didžiausio šio festivalio nusivylimo Nicko Cave`o „20 000 Days of on Earth“ (2014). Skambės piktai, bet po šio arogantiško filmo liko klausimas: „O kam?“ Ir nors tam tikros Nicko Cave`o mintys tikrai įdomios, bet to kurti filmui mažoka…

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*