fbpx
Berlinalė, Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Svetur

Berlinalė’17: „Apie kūną ir sielą“ – iki pasimatymo sapne (apžvalga)

Kadras iš filmo „Apie kūną ir sielą“
Šaltinis – berlinale.de

Tikriausiai tai tik sutapimas, tačiau atrodo, jog ne viename šių metų Berlinalės filme (pavyzdžiui, Agnieszkos Holland „Gulėti paslikam“ (Pokot, 2017) vaizduojami gyvūnai arba apie juos kalbama.  Konkursinės programos filmo „Apie kūną ir sielą“ (A Teströl és Lélekröl) centre atsiduria nestandartinis Marios (iki šiol komedijose vaidinusi Alexandra Borbély) ir Endre (Geza Morcsanyi) tarnybinis romanas.

Ji – naujoji kokybės kontrolės inspektorė. Jis – finansų direktorius. Etiketė „tarnybinis romanas“ turi negatyvų įvaizdį, tačiau nereikėtų apsigauti. Herojų meilė vystosi pakankamai nežemiškai, sapnuose, nors prasideda mėsos fabrike, kur abu ir dirba. Išties be galo įdomus kino kūrėjos Ildikó Enyedi pasirinkimas supiršti šias dvi nesuderinamas, viena kitą atsveriančias erdves.

Maria jauna, sveika ir simpatiška moteris. Jos veido oda šviesi ir be galo skaisti. Tuo tarpu Endre yra bent 20 metų vyresnis vyras, nevaldantis vienos rankos. Abu veikėjai pakankamai skirtingi – ji nepatyrusi, naivi ir drovi, jis patyręs ir netgi šeimą sukūręs vyras. Emre raukšlės ir tamsesnė veido spalva rodo žymes, kurias paliko laikas.

Kadras iš filmo „Apie kūną ir sielą“
Šaltinis – variety.com

Dviems žmonėms sapnuoti tą patį sapną atrodo labai intymi ir emociškai sujungianti patirtis. Ar įmanomas dar didesnis artumas nei buvimas kito žmogaus sapne? Dviejų herojų susitikimai miške man šiek tiek priminė praėjusiais metais matytą filmą „Aloyzas“ (Aloys, 2016), kur privatus detektyvas su žavia nepažįstamąja į susitikimus miške „panirdavo“ per pokalbius telefonu.

Nors kažkur šalia vyksta policijos tyrimas, tačiau šis filmas – istorija apie du žmones, savame kūne nesijaučiančius gerai. Sapnų pasaulis jiems tampa erdve, kurioje jie gali būti savimi ir jaustis komfortiškai. Pagrindinių veikėjų buvimas gyvūnais primena apie stiprius žmogaus ryšius su gamta. Du miško elniai simbolizuoja grįžimą prie šaknų – pamatinių dalykų ir tikrų pojūčių. Juk seniai seniai visi buvome gyvūnai, tačiau iki šiol esame pavaldūs savo instinktams.

Realybėje Maria yra susikausčiusi – tą pasako jos eisena ir judesiai, nesikeičianti veido mimika, mažakalbystė ir humoro jausmo stoka (ar apskritai neturėjimas). Marios veidas ir elgesys primena elnės, šiuolaikiniame pasaulyje ji elgiasi lyg gyvūnas nesavame kūne. Tačiau išorė yra apgaulinga, nes moters jausmai gilūs, tačiau per kūną Maria nesugeba išreikšti savęs. Filmo pavadinimas „Apie kūną ir sielą“ nurodo į vidinio pasaulio (sielos) ir kūno konfliktą. Maria aplankantys jausmai jai nepažįstami, ji nežino, kaip su jais susitvarkyti ar kaip elgtis su Endre. Todėl ji konsultuojasi su pažįstamu vaikų (ne suaugusiųjų) psichologu.

Kadras iš filmo „Apie kūną ir sielą“
Šaltinis – imdb.com

Kas sieja karves ir elnius? Kodėl filmo autorė pasirinko būtent šias gyvūnų rūšis? Šiuolaikinėse vakarietiškose kultūrose karvė nėra tas gyvulys, kuris vertas meilės. Jos prieš savo valią auginamos pienui ir mėsai. Miško gyvūnai elniai, atvirkščiai, kontakto su žmonėmis neturi (nebent juos gaudo medžiotojai), todėl jie yra laisvi. Taigi laisvė yra pagrindinė skirtis. Filme karvės reprezentuoja šiuolaikinį realųjį pasaulį, o laisvai belakstantys elniai – sapnų arba vidinį. Čia prasmę įgauna filmo pavadinimas „Apie kūną ir sielą“.

Nors filmas gana melancholiškas, o vietomis netgi depresyvus (pavyzdžiui, savižudybės scena, kai skamba be galo liūdna Lauros Marling daina „What He Wrote“), tačiau kino kūrėja rado plyšių įterpti šypseną keliančių scenų, kurios dažniausiai susijusios su herojės patiriamais nesusipratimais. Pagrindinė aktorė Alexandra Borbély su savo vaidmeniu sėkmingai susitvarkė. Filmo pabaigoje galima matyti jos transformaciją iš išoriškai bejausmės į pasaulį visu kūnu patiriančios moters.

Poetiškas ir kūniškas (filme daug kūnų – ne tik žmonių ir ne tik gražių) filmas pažymi vengrų režisierės Ildikó Enyedi sugrįžimą į kiną po 18 metų petraukos. Iš staiga kilusios idėjos apie sapnus šio filmo scenarijų kino kūrėja parašė per keletą savaičių. 1989 metais ji debiutavo su filmu „My Twentieth Century“ (Az én XX. századom, 1989), kuris Kanuose buvo apdovanotas kaip geriausias debiutinis vaidybinis filmas. Pastaraisiais metais ji kūrė televizijos serialą „Terápia“.

Nežinau, kokie klausimai kilo kitiems filmą mačiusiems žiūrovams, tačiau man pasidarė be galo įdomu, ar du žmonės gali sapnuoti tą patį sapną?

Filmo anonsas:

http://www.youtube.com/watch?v=5FjooEXbE2c&t=52s

Komentarai
Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.