Berlinalė`17: dienoraštis

Kadras iš filmo „The Tokyo Night Sky is Always the Densest Shade of Blue“
Šaltinis – berlinale.de

Vasario 9 d., ketvirtadienis

Jau sėdėdama lėktuve pradedu jausti tvyrančią Berlyno kino festivalio atmosferą. Į Berlyną skrendu iš Talino kartu su pašonėje sėdinčia Talino kino festivalio „Black Nights“ direktore Tiina Lokk-Tramberg ir jos kolege. Visą kelionę įnikusios į kompiuterį ir krūvą popierių jos šnekučiuojasi ir kažką skaičiuoja.

Kadangi žinau, jog į atidarymo filmą nespėsiu, o prieš akis turiu visą vakarą, nueinu į du sekcijos „Forum“ filmus – marokiečių režisierės Tala Hadid dokumentinį filmą „House in the Fields“ (Tigmi n Igren, 2017) ir režisieriaus Yuya Ishii vaidybinį filmą „The Tokyo Night Sky is Always the Densest Shade of Blue“ (Yozora ha itsu demo saikou mitsudo no aoiro da, 2017). Į pirmąjį mano vakarą sutelpa berberų kaimelis Atlaso kalnuose ir Tokijo triukšmas, mergaitės virsmas moterimi ir dviejų žmonių santykių kreivė, besikeičiantys metų laikai ir tas pats Tokijo dangus. Abu filmai „susižiūrėjo“. Pirma diena nuteikia teigiamai.

Vasario 10 d., penktadienis

Ankstyvą rytą pradėjau kūnišku (šis žodis pirmasis ateina į galvą) vengrų filmu „On Body and Soul“ (Testrol es lelkrol, 2017). Režisierė Ildiko Enyedi, grįžusi po ilgos pertraukos, siūlo romantiką skerdykloje, tarp kabančių karvių kūnų. Tai, pasirodo, įmanoma. Abu personažai, kuriuos jungia bendri sapnai, įdomūs, šiek tiek „kitokie“ – Marios nepamatysi stovint saulėje, ji visada nuvalo trupinius, jai sunku bendrauti, o už ją gerokai vyresnis kolega Endre nevaldo vienos rankos. Manau, kad beveik dviejų valandų „On Body and Soul“ savo auditoriją tikrai ras, ypač patiks mėgstantiems lėtesnį kiną. Jį galėčiau palyginti su pirmąjį vakarą matytu japonų filmu.

Reklama

Kadras iš filmo „The Dinner“
Šaltinis – berlinale.de

Paradoksalu, tačiau perpiet, iškart po „On Body and Soul“, lekiu į filmą, kurio pavadinimas „vakarienė“ (12 valandą vakarieniauti kiek per anksti, ar ne?). „The Dinner“ visai kitoks, jis sugriauna ramybę ir man pasirodo per daug chaotiškas ir įmantrus (ne dėl snobiškos degustacinės vakarienės, beje). Neabejoju, kad Hermano Kocho novelė puiki, tačiau Oreno Movermano filme visko tiesiog per daug. Kaip bebūtų, Steve Coogano įkūnytas personažas paliko stiprų įspūdį.   

Filmų tęsiniai ne visuomet pavyksta. Faktas. Taigi buvau pasiruošusi nusivilti to paties Danny Boyle sukurtu tęsiniu „Traukinių žymėjimas 2“ (Trainspotting: T2, 2017). Pirmąją dalį žiūrėjau labai seniai (reiktų peržiūrėti ir vėl), todėl galbūt dėl šių abiejų aplinkybių antroji dalis manęs nenuliūdino. Manau, kad iš 20-ies metų vyresnių personažų tikėtis tos pačios jaunatviškos beprotybės būtų keista. Logiškai mąstant, jie turėtų būti bent kiek išmintingesni ir, be abejo, atrodyti kitaip. Taip ir buvo. Manau, kad įterpti epizodai iš praėjusio filmo tik padėjo, o muzikinis takelis ir vėl buvo puikus (Blondie!).

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
Šaltinis – berlinale.de

Po „Traukinių žymėjimo 2“ spaudos konferencijos nusprendžiu eiti į kirgizų režisieriaus Aktano Arymo Kubato vaidybinį filmą „Centaur“. Filmo iš Kirgizijos nepamatysi kasdien, todėl susivilioju pasitaikiusia galimybe. Egzotika visada traukia. Filmas neįspūdingas, tačiau kai kuriuos gali papirkti savo paprastumu, sąžiningumu ir žmogaus ir gyvūno ryšio svarba (kirgizų ryšys su arkliais galėjo būti stipriau atskleistas, mat ne kiekvienam aiški šalies kultūra). Kitiems, atvirkščiai, filmas pasirodys per naivus.

Vakarui užbaigti klaidingai pasirenku filmą apie palestiniečių struggle cinema pasakojantį „Off Frame aka Revolution until Victory“. Dokumentinis filmas pristato 1968-1982 metais sukurtus filmus, kuriuose atskleidžiami Palestinos kovotojai, jų motyvai ir besikeičiantis identitetas. Pusvalandį pažiūrėjusi iš archyvinės medžiagos suklijuotą filmą, suprantu, kad gaištu laiką, todėl nusprendžiu važiuoti namo ir pamiegoti.

Vasario 11 d., šeštadienis

Po produktyvios dienos, kita visuomet būna priešinga. Pirmąkart važiuoju į Haus der Berliner Festspiele, todėl gerai nežinodama, kur tiksliai yra ši vieta, vos porą minučių pavėluoju į restauruotą A. Kiarostamio filmą „Stambus planas“ (Nema-ye Nazdik, 1990) ir nepatenku. Ech! Taisyklės yra taisyklės. Reikia nepamiršti, kur esu.  

Planui pasikeitus, nusprendžiu lėkti į Stanley Tucci filmą „Final Portrait“ apie šveicarų menininką Alberto Giacometti (Geoffrey Rush). Filme susitelkiama į keleto savaičių laikotarpį bohemiškame Paryžiuje, kai menininkas tapo amerikiečių žurnalisto Jameso (Armie Hammer) portretą. Kaip žinoti, kad portretas baigtas? Kada sustoti, o kada reikia pradėti iš naujo? Ar apskritai portretą įmanoma užbaigti? Šalia autoriaus keliamų klausimų man kyla papildomi – ar ne tuštybė atidėlioti kelionę dėl savo paties portreto? Ar namuose pasikabinti savo atvaizdą nėra tuštybė? Filmui pasibaigus apima jausmas, kad A. Giacometti pažįstu – žinau jo darbotvarkę ir ką jis valgys pusryčiams, pažįstu jo žmoną ir meilužę. S. Tucci, iš tikrųjų, sukuria du portretus – A. Giacometti ir tą, kurį menininkas tapo ant drobės.

Kadras iš filmo „Final Portrait“
Šaltinis – berlinale.de

Į spaudai skirtus „Wild Mouse“ (Wilde Maus, 2017) ir „The Youth of Karl Marx“ seansus nepatenku, nes vietos salėse užsipildė ir dalis žurnalistų liko už durų, o aš tarp jų.

Vasario 12 d., sekmadienis

Pastaraisiais metais lenkų kino meistrė Agnieszka Holland dirbo su „Netflix“, HBO ir kitomis televizijomis. Todėl vaidybinio filmo „Gulėti paslikam“ (Pokot, 2017), kurį galima pavadinti eko-trileriu, premjera buvo laukiama daugelio kinomanų ir kritikų. Laukiau ir aš, bet rezultatas mane nemaloniai pribloškė. Filmas naivus, o jo pabaiga nuspėjama. Nusivyliau.

Nemačiau „Glorijos“ (Gloria, 2013), kuri prieš keletą metų buvo „Kino pavasario“ atidarymo filmu ir daugeliui paliko gerą įspūdį, todėl laukiau naujausio Sebastiano Lelio filmo „A Fantastic Woman“ (Una mujer fantástica, 2017). Pagrindinė veikėja Marina (jos vaidmenį sukūrė taip pat transeksuali aktorė Daniela Vega) yra ori ir žinanti savo vertę transeksualė. Ji stipri ir „pasiruošusi pasauliui“, tačiau, gana greitai galima įsitikinti, kad, jos nenaudai, visuomenė dar nėra pasirengusi jos priimti. Jos mylimasis Orlando ją myli tokią, kokia ji yra, tačiau jam netikėtai mirus, jo artimieji Marinai neleidžia dalyvauti laidotuvėse.

Emociškai stiprių transeksualių personažų kine trūksta, dažniausiai jie vaizduojami kaip silpni ir išryškinami tik sunkumai, su kuriais jie susiduria. Būtent sunkumai, su kuriais susiduria Marina, užtemdo meilės istoriją ir mylimojo praradimo skausmą, kurį S. Lelio siekė pavaizduoti. Besivaidenantis 57-erių mylimojo veidas nepadeda.

Kadras iš filmo „The Young Karl Marx“
Šaltinis – berlinale.de

Vakare nuvažiavau iki didžiausios Berlinalės salės Friedrichstadt Palast, kur žiūrėjau filmą apie Karlo Markso jaunystę „The Young Karl Marx“ (Le jeune Karl Marx, 2017). Laukdama filmo pradžios mąsčiau, kas paskatino šiuos žmones pirkti bilietus, o gal dauguma jų komunistai? Iš filmo nesitikėjau nieko, kur kas įdomiau buvo sužinoti, kokia asmenybė slypi už „Komunistų partijos manifesto“. Ką pamačiau? Istoriją apie du artimus ir jaunystės maksimalizmu kvėpuojančius draugus Marksą ir Engelsą, kurie norėjo pakeisti pasaulį.

Filmo autorius Raoul Peck šiųmetėje Berlinalėje pristato du filmus – šį ir dokumentinį „I Am Not Your Negro“. Abiems jis paaukojo po 10 metų. Deja, bet pastarojo, kuris nominuotas „Oskarui“, pamatyti nespėjau.

Vasario 13 d., pirmadienis

Guten morgen! Turkų kilmės režisierius Thomasas Arslanas naujausiame filme „Bright Nights“ (Helle Nachte, 2017) kalba apie vaiko ir tėvo santykius. Išsiskyręs Michaelas (Georgas Friedrichas) sužino, jog mirė jo tėvas, atsiskyrėliškai gyvenantis Skandinavijoje. Jis nusprendžia leistis į kelionę kartu su sūnumi (Tristanas Göbelis) iš pirmos santuokos ir parodyti, kur gyveno jo tėvas, bei suklijuoti jų sutrupėjusius santykius. Tėvo ir sūnaus kelionė pigiai neblizga, tačiau ir neįkvepia. Abu personažai tylūs ir bejausmiai tiek, kad filmas prailgsta.

Kadras iš filmo „The Party“
Šaltinis – berlinale.de

Iš visų Berlinalėje matytų filmų britų režisierės Sally Potter („Orlando“ (1992), „The Tango Lesson“ (1997)) filmas „The Party“ mano dėmesį patraukė labiausiai. Tai neilgas, vos valandą viršijantis, tačiau intelektualiais dialogais ir tamsiu, aštriu humoru persisunkęs kūrinys su įspūdinga aktorių grupe – Patricia Clarkson, Cillianu Murphy, Timothy Spallu ir Kristen Scott Thomas. Gerų vidutinio amžiaus draugų vakarėlis, atskleidžiantis nemažai paslapčių. Ko gero, šis apibūdinimas būtų taikliausias. Mano manymu, „The Party“ yra rimtas pretendentas į festivalio apdovanojimus.

Vakare važiuoju į Zoo Palast, nes čia vyksta „Call Me by Your Name“ premjera. Šis kino teatras Berlinalės pradžioje buvo viena iš pagrindinių vietų – festivalio būstinė, kurioje rodydavo konkursinę programą. Belaukdama filmo padarau dvi išvadas: salė turi patogiausias kėdes, kuriose kada nors sėdėjau, su be galo daug vietos kojoms ištiesti. Kita išvada susijusi su susirinkusia auditorija – į Lucos Guadagnino filmą susirinko italai ir nemažai homoseksualų bendruomenės.

Italų kino kūrėjas kaip visuomet padovanojo nuodėmės vertą savo gimtinės paveikslą – nuostabi laukinė gamta, šviežias ir kokybiškas maistas, erdvūs ir puikiai įrengti namai, stilingi ir laisvi to laikotarpio apdarai… Slysdamas paviršiumi, per pašalinius atributus (pavyzdžiui, prinokusius ir varvančius persikus), režisierius meistriškai žongliruoja auditorijos juslėmis. Nors aišku, jog šioje aplinkoje užsimezgęs 17-mečio Elio (Timothée Chalamet) ir doktoranto iš Amerikos Oliverio (Armie Hammer) vasaros romanas, nesitęs, tačiau žiūrėti norisi. Galbūt dėl puikaus fotografijos direktoriaus Sayombhu Mukdeepromo darbo – jis dirba su tailandiečiu kino kūrėju Apichatpongu Weerasethakulu. O gal dėl to, jog abu jaunuoliai primena Antikos skulptūras, kurių fotografijomis prasideda Andre Acimano ekranizacija. Manau, kad Guadagnino erotika ir jausmingumas arba patinka, arba ne. 

Kadras iš filmo „The Other Side of Hope“
Šaltinis – berlinale.de

Vasario 14 d., antradienis

Savo laiką Berlyne „romantiškai“ užbaigiau su labiausiai lauktu festivalio filmu  „The Other Side of Hope“ (rež. Aki Kaurismaki). Mano asmeniniai lūkesčiai buvo pateisinti, nors iki seanso Berlinalėje teko girdėti įvairių atsiliepimų (filmą Suomijoje pradėjo rodyti keletą dienų prieš festivalį).

Po filmo – tiesiai į oro uostą. Ką gi, tos nepilnos penkios dienos su 13 filmų prabėgo išties labai greitai.

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*