„Forum Cinemas“ archyvas
Tie mano lūkesčiai ir mano pasiekimai/žinau, jie skiriasi kaip dainelė ir naktis/aš planavau nesunkiai laimėt be pratęsimo/bet pralaimėtas liko kiekvienas kėlinys
Tomas Sinickis „Lūkesčiai ir pasiekimai“
Ar žinote, kodėl naujasis Tomo Sinickio albumas yra toks geras? Ogi todėl, kad jame pilna frazių ir idėjų, kurios kone akimirksniu nusėdo bent jau dalies žmonių sąmonėse. Taip būna tada, kai mes ir taip jau kažką žinome, bet dar nemokame to išreikšti žodžiais, ir kai kažkas tai padaro, pagalvojame: „Pagaliau“. Taigi kas kaltas dėl to, kad „Betmenas prieš Supermeną“ šiek tiek (na gerai, net ne šiek tiek) nenusisekė. Ko gero, buvo kaltas gerumas, beribis dosnumas… Juk norėta tiek daug duoti, o ir gerbėjai visame pasaulyje išgirdę apie būsimą filmą jo negalėjo sulaukti. Būta tiek daug lūkesčių. Tačiau pasiekimai su jais prasilenkė.
Nuo kolektyvinės atminties aš juk ne šiaip sau pradėjau. Juk šis filmas turėjo būti pokerio partija, kurios pralaimėti neįmanoma. Pasaulyje yra vos keli bene visuotinai atpažįstami komiksų personažai. Tai, be abejo, Betmenas su Supermenu. Kažkur šalia jų dar maišosi Žmogus-voras. Visi kiti – jau ne taip gerai žinomi. Taigi filmas su dviem personažais iš šio didžiojo trejeto yra tiesiog pasmerktas sėkmei. Ar bent jau galima daryti tokią prielaidą.
Aišku, nelygu kokiais kriterijais vadovaudamiesi mes kažką vadiname sėkmingu arba nesėkmingu. Jeigu kalbėtume vien apie pinigus, tai, be abejo, „Betmenas prieš Supermeną“ pavyko. Susirinks jie tą savo milijardą. Sunku būtų patikėti, kad bus kitaip. Tačiau jeigu sutarsime, kad uždirbti pinigai ir kūrinio kokybė nėra tapatu, teks sutikti ir dėl to, kad „Betmenas prieš Supermeną“ turi daugybę problemų.
„Forum Cinemas“ archyvas
Holivudas išgyvena keistus laikus. Didžiosios studijos kuria nebe atskirus filmus, o franšizes. Arba bent jau bando tai daryti. Apie tai visos didžiosios studijos svajoja. Nesunku suprasti kodėl. Kai turi franšizę, tavo kuriamam produktui nebereikia vis iš naujo ieškoti auditorijos. Vieną kartą atėjusi, ji ateis ir antrą, ir trečią sykį. Net jeigu jai ir nepatiks tą, ką matė praeitus kartus. Čia panašiai kaip su „Žvaigždžių karų“ priešistorės trilogija. Pirmasis epizodas daugeliui gerbėjų įvarė depresiją, bet jie vis tiek sugrįžo žiūrėti likusių dviejų epizodų. Žodžiu, ima veikti kažkas panašaus į Stokholmo sindromą.
Franšizę dar lengviau sukurti, kai tavo produktas nėra originalus, t.y. kai kitoje medijoje yra daugybė medžiagos, iš kurios galima skolintis idėjas, fabulą, veikėjus. Komiksai tam idealiai tinka. Jų juk prirašyta tiek, kad vienas žmogus fiziškai nesugebėtų visko perskaityti. Štai Supermeno mitas kuriamas jau beveik aštuonis dešimtmečius, per kuriuos sukurpta tiek siužetinių linijų, kad keliems šimtams filmų pakaktų.
Taigi filmo režisierius Zackas Snyderis ir kompanija tikrai turėjo nuo ko atsispirti. Įkvėpimo sočiai – tereikia tinkamiausius dalykus perkelti į ekraną. Tačiau atsitiko taip, kad buvo užsimota per plačiai. Į Betmeną prieš Supermeną norėta sudėti tiek daug, kad filmas paprasčiausiai stokoja rišlumo. Į jį norėta įdėti ir tą, ir aną, o galutinis rezultatas – tai atskirų, nelabai tarpusavyje besisiejančių triukšmingų scenų rinkinys. Kitaip tariant, tai atskirų dedamųjų suma, o ne organiškai funkcionuojantis darinys.
„Forum Cinemas“ archyvas
Iš esmės Betmenas ir Supermenas yra keli filmai viename. Pirmasis yra „Žmogaus iš plieno“ (Man of Steel, 2013) tęsinys. Antrasis yra Betmeno solinis filmas. Trečiasis – Lexo Lutherio beprotystės istorija. Ketvirtasis – Betmeno ir Supermeno idėjinis konfliktas. Penktasis – „Justice League“ susikūrimo istorija. Regis, viskas. Nors ilgiau pagalvojus, tikriausiai, surastumėme dar kelis. Ir „daugiau“ šiuo atveju tikrai nėra „geriau“.
Filmas labai greitai tampa kažkokia varginančia patirtimi. Jau po pirmojo pusvalandžio. Stebi tuos emocingai besikalbančius, verkiančius, besimušančius, besitaikančius žmones (ir ateivius) ir nesupranti praktiškai nei vieno iš jų motyvacijos. Kam čia visa tai? Kodėl Lexas Lutheris nori, kad Supermenas su Betmenu sunaikintų vienas kitą? Kas jam iš to? Šiaip dėl smagumo? Ko siekia Supermenas? Išgelbėti kuo daugiau žmonių? Jeigu taip, tai kodėl jis tai daro taip retai ir dar su tokia veido išraiška lyg jis kentėtų nuo vidurių užkietėjimo? Kokio velnio filme pasirodė Nuostabioji moteris? Ji čia neturėjo absoliučiai jokios funkcijos. Na gerai, vieną visgi turėjo – jai reikėjo kažkaip pareklamuoti savo būsimąjį filmą.
Visi specialieji efektai, sprogimai ir „sprogimėliai“ atrodo absoliučiai bereikšmiai, kai paprasčiausiai nėra nuoseklios istorijos, kurią jie padėtų vystyti. Gali turėti pačius geriausius ingredientus tortui, bet jeigu orkaitės namuose nėra, tai viskas staiga pasirodo beprasmiška.
„Forum Cinemas“ archyvas
Vienintelis veikėjas, kuris šitame „vinigrete“ tinkamai funkcionuoja, yra Betmenas. Pakankamai aiški jo motyvacija, aišku, ko jis siekia, ir ko yra pasiryžęs imtis, kad tai padarytų. Šis Betmenas yra toks puikus, kad pati pozityviausia mintis išėjus iš kino salės buvo: „Labai laukiu Betmeno solinio filmo, kur jam po kojomis nesimaišys šitie nuobodybės.“ Benas Affleckas yra tiesiog puikus Betmenas. Kas galėjo pamanyti? Juk buvo tiek daug jį keikiančiųjų. Visi jie dabar susislėpė po pernykščiais lapais. Nieko nepadarysi.
Tačiau Betmenas yra tik viena sala chaoso vandenyne. Atvirai pasakius, net kyla klausimas ar patys filmo kūrėjai aiškiai žinojo, ką daro, ir ko siekia. Istorijos nerišlumas, niekur nevedančių siužetinių linijų gausa, tono šokinėjimai lyg ir sako, kad kūrėjai buvo lygiai tokie pat pasimetę, kaip ir žiūrovai. Nors gal vizijos ir būta, bet ji buvo pamesta kažkur redagavimo procese, kai įsikišo studijų vadovai.
Studijų vadovai yra labai žavūs žmonės. Jie yra šventai įsitikinę, kad žino, ko reikia žmonėms, todėl reikalui esant nepasididžiuoja savo žiniomis pasidalinti su režisieriais bei scenarijų autoriais. Ir šiuo atveju yra akivaizdžiau nei akivaizdu, kokius uždavinius Z. Snyderiui kėlė „DC“ ir „Warner Bros.“ vadovai. Jie nori kuo greičiau sukurti savo franšizę/visatą (vadinkit kaip norit), nes didžiausias konkurentas jau taip toli pabėgęs, kad net dulkės ant kelio jau spėjo nusėsti. Todėl reikia daug, reikia smarkiai, ir reikia žaibiškai. Tik taip ir ne kitaip. Bėda tik ta, kad „Marvel“ savo laiku viską darė labai iš lėto. Jie pradėjo nuo vieno veikėjo, kuris komiksais nesidomintiems buvo žinomas minimaliai, surado tam personažui idealiai tinkantį aktorių ir taip pradėjo kurti savąją visatą. Pamažu ji plėtėsi, keitėsi, evoliucionavo. Tačiau visada išliko viena konstanta – atskirų filmų režisieriams leidžiama suteikiama tam tikra laisvė į filmus nesistengiama sukišti per daug. Vienintelė išimtis, ko gero, buvo antroji „Keršytojų“ (The Avengers) dalis, kurioje riba buvo šiek tiek peržengta. Tačiau net ir tas filmas lyginant su „Betmenu prieš Supermeną“ atrodo kaip labai nuosekli istorija.
Jeigu „Betmenas prieš Supermeną“ kažką ir pasiekė, tai nebent iškėlė gausybę klausimų. Kas laukia „DC“ visatos? „Warner Bros.“ ir „DC“ suplanavo filmų penkiems metams į priekį, ir nei vieno iš jų perspektyva dabar neatrodo viliojanti (išskyrus Betmeno solinio filmo). Tai velniškai sudėtinga startinė pozicija. Šis filmas turėjo tapti savotišku prologu ateičiai. Ne veltui jame ir buvo pristatyta dauguma būsimųjų filmų veikėjų. Tačiau tai buvo padaryta taip nevykusiai, kad net ir esant geriausiems norams nesigautų jų laukti. O norėjosi.
Filmo anonsas: