„Black Nights“ kino festivalis. Paribių žmonės, skelbimų lentos ir nuoširdi meilės istorija

Kadras iš filmo „Floridos projektas“
PÖFF archyvas

Taline iki gruodžio 3-ios dienos vykstančiame kino festivalyje „Black Nights“, be konkursinių programų žiūrovams siūlomos plačios „Panoramos“, „Forumo“, „Screen International kritikų pasirinkimo“ ir specialios programos, į kurias surenkami filmai, pasirodę kituose kino festivaliuose. Šiemet pagrindinė festivalio dalis (be Just ir PÖFF Shorts subfestivalių) iš viso siūlo 20 skirtingų programų. Kai kurių iš šių premjeros įvyko/įvyks Taline, tačiau dauguma jų jau aplankė kitus „Sundance“, Berlyno, Kanų, Lokarno, San Sebastiano, Venecijos, Toronto ir kitus mažesnius festivalius. Keista turbūt tik tai, kad skirtingai nei Lietuvos kino festivaliuose, kur bilietai į šių filmų seansus greitai išperkami, o akredituotų žmonių eilė pradeda formuotis iki filmo likus maždaug valandai, čia galima laisvai gauti bilietą, net atėjus paskutinę minutę. Šiame straipsnyje trumpai aptarsiu filmus, matytus ne konkursinėse programose, kuriuos tikėtina (išskyrus vieną), galėsime išvysti ir Lietuvoje.

„Floridos projektas“ (The Florida Project, rež. Sean Baker)

Žinia apie amerikiečių režisierių Sean Bakerį nuskriejo, kai „Sundance“ kino festivalyje jis pristatė su trimis iPhone 5S telefonais nufilmuotą filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015). Filmo lokacija pasirinkęs Los Andželą, režisierius miestą nušvietė iš kitos pusės, papasakojęs istoriją apie ką tik iš kalėjimo išėjusią translytę prostitutę, ieškančią savo vaikino. Šiais metais Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Seano Bakerio filmo „Floridos projektas“ (The Florida Project, 2017) premjera.

Šešių metų mergaitė Muni (Brooklynn Prince) vasaros atostogas leidžia su draugais besibastydama nedideliame Kisimė mieste Floridos Valstijoje. Jie spjaudo ant kaimynų mašinų, prašinėja turistų pinigų ir krečia įvairias išdaigas motelio „Magic Castle“, kuriame gyvena, gyventojams. Muni motina Heili (Bria Vinaite) – dvidešimt kelių metų mergina, nekreipia į nenuoramos dukros pridaromus rūpesčius ir į motelio administratoriaus Bobi (Willem Dafoe) perspėjimus jas iškelti. Ji daugiausiai dienas leidžia rūkydama žolę, klausydamasi muzikos ir keliaudama į vakarėlius. Abi, dukra ir motina, maisto nemokamai gauna iš kaimynės, dirbančios kavinėje, o už nuomą susimoka perpardavinėdamos kvepalus prabangiuose viešbučiuose gyvenantiems turistams.

Žaidimų parką arba pasakų miestelį primenančioje aplinkoje režisierius vaizduoja kitą, nepagražintą Amerikos pusę ir jos gyventojus. Neatsitiktinai pasirinkta ir filmo lokacija – šalia Disneilendo esantis miestas Kisimė, dar labiau išryškina kontrastą. Žinomiausio pasaulyje vaikų žaidimo parko šešėlyje auga vaikai, kurių žaidimo aikštele tampa apleisti pastatai ir aplinkiniai moteliai, o pievoje besiganančios karvės atstoja Afrikos Safarį.

Reklama

Per vaiko žvilgsnį pasakodamas istoriją, režisierius neteisia, nemoralizuoja ir negina savo filmo veikėjų, o tiesiog vaizduoja gyvenimą, tokį, koks jis yra. Ne veltui, Seanas Bakeris yra laikomas humanistiniu režisieriumi, savo kūrybos objektu pasirinkusiu Amerikos paribių žmones, gyvenančius nublizgintos amerikietiškos svajonės šešėlyje.

Filmo anonsas:

„Į vakarus nuo saulės“ (West of Sunshine, rež. Jason Raftopoulos)

„Forumo“ programoje rodomas režisieriaus Jasono Raftopouloso filmas „Į vakarus nuo saulės“ (2017). Taip pat kaip ir „Floridos projekte“, čia pasakojama apie kitą savo šalies gyventojų dalį. Australijoje gyvenantis Džimas (Damian Hill) – skolose paskendęs, lošimo problemų turintis tėvas, greičiau nei per dieną privalantis grąžinti pinigus paskolų rykliui (angl. loan shark). Tą pačią dieną jis priverstas su savimi pasiimti sūnų Aleksą (Ty Perham), su kuriuo jam nepavyksta palaikyti artimų santykių. Ieškant sprendimo, kaip greitai gauti pinigų, Džimas bando užmegzti pokalbį su sūnumi, tačiau atsirandančios problemos tik kelia dar didesnį atstumą tarp jų.

„Į vakarus nuo saulės“ – savotiškas kelio filmas, kuriame veikėjai ieško vienas kito ir problemų sūkuryje bando užmegzti artimą ryšį. Scenarijaus autorius ir filmo režisierius J. Raftopoulos sukūrė logikos spragų turintį siužetą, kuriame sustatyti veikėjai nesukuria emocinio ryšio, tiesiog atrodo, gana atitolę vienas nuo kito. Vietomis naivus (ypač ties pabaiga), kūrinys yra nuspėjamas, pastatytas remiantis taisyklėmis, kurių veiksmų eiga veda prie aiškaus „išrišimo“ – abiejų veikėjų susitaikymo.

Filmo anonsas:

„Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, rež. Martin McDonagh)

„Panoramos“ programoje rodomas Martino McDonagh „Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“, kaip ir „Floridos projektas“ šiais metais yra laikomas vienas iš pagrindinių sezono apdovanojimų pretendentų. Venecijos kino festivalyje laimėjusio apdovanojimą už geriausią scenarijų filmo centre atsiduria Ebingo gyventojas Mildret (Frances McDormand), kurios dukrą prieš septynis mėnesius nužudė ir išprievartavo nežinomas asmuo.

Negalinti susitaikyti su policijos neveiksmingumu, ji vietinėje reklamos agentūroje išsinuomoja tris skelbimų lentas, esančias už miestelio, kurių niekas nenaudojo nuo 1986-ųjų. Ant kiekvienos raudonai nudažytos lentos užrašoma po skirtingą užrašą: „Raped while dying“, „And still no arrests“, „How come, Chief Willoughby?“. Toks netikėtas Mildret elgesys greitai susilaukia vietinės televizijos, policijos bei miestelio gyventojų dėmesio. Iš pat pradžių filmas gali pasirodyti kaip paprasta, tipiška istorija, vaizduojanti skausmo persekiojančią motiną, ieškančią teisingumo. Tačiau scenarijaus autorius ir režisierius, taip pat sukūręs tokių filmus kaip „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008) ar „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths, 2012), sukūrė juodo humoro, absurdo ir nenuspėjamo siužeto kupiną filmą.

Viename juokingiausių metų filme paliečiamos rimtos ir ypač Amerikoje aktualios temos, pavyzdžiui, rasizmas ar JAV policijos neveiksnumas ir neliečiamumas. Ebinge (realybėje neegzistuojančiame mieste), atrodo, galioja savo nustatytos taisyklės. Policininkai piktnaudžiauja savo galia mušdami gyventojus arba juos tiesiog išmesdami pro langą (pastarasis pasekmių jau neišvengė). Nors iš tiesų tokias, sunkiai suprantamas istorijas, ne kartą tenka perskaityti spaudoje. Tada ir patys gyventojai pradeda vykdyti savo teisingumą, kuriam kol nėra jokių liudininkų, niekas netrukdo. Režisierius į filmą įpina vesternui būdingų bruožų, kantri stiliaus muziką, o pagrindinė veikėja Mildret kaip pagrindinė protagonistė siekia teisingumo.

„Trys skelbimų lentos už Ebingo, Misūryje“ – šių metų must see filmas, kurį galima žiūrėti ne vieną kartą. Kūrinys turi visus jam reikalingus ingredientus – gerą scenarijų, režisūrą, vaidybą  (vien aktorės Frances McDormand pasirodymas vertas bent „Oskaro“ nominacijos), montažą, garso takelį ir kinematografiją.

Filmo anonsas:

„Dievo kraštas“ (God‘s Own Country, rež. Francis Lee)

Kai visas pasaulis žavisi Luca Guadagnino filmu „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017) ir laiko jį vienu iš pagrindinių „Oskarų“ pretendentu, kita LGBT istorija taip pat rodyta „Sundance“ ir Berlyno kino festivaliuose tikriausiai nepasieks tokio žiūrovų susidomėjimo. Debiutinis britų režisieriaus Francis Lee pilno metro filmas „Dievo kraštas“ (2017), pristatomas „Screen International kritikų pasirinkimo“ programoje pasakoja dviejų, netikėtai atokiame Jorkšyre susitikusių, jaunų vyrų meilės istoriją.

Tėvui po ištikusio insulto nebesugebant rūpintis ūkiu, vienintelis jo sūnus Džonis (Josh O’Connor) priverstas perimti tėvo pareigas. Mažame miestelyje gyvenantis vaikinas, kankinamas nuobodulio ir vienatvės naktis leidžia vietiniame bare, o rytus pasitinka kęsdamas per didelio suvartoto alkoholio pasekmes. Kartais, rasdamas progą, jis turi lytinių santykių su nepažįstamais vyrais, su kuriais netrokšta palaikyti jokių artimesnių ryšių, tik patenkinti savo kūniškus troškimus. Po kiek laiko į ūkį trumpam padėti atvyksta jaunas vyras iš Rumunijos Georgi (Alec Secareanu), kuriam Džonis nuo pat pradžių rodo atgrasumą ir savo veiksmais išreiškia priešiškumą.

 Pirmą kartą peržiūrėjus filmo anonsą, „Dievo kraštas“ gali pasirodyti „Kuproto kalno“ (Brokeback Mountain, 2005) britiška versija. Abu vaikinai kelioms naktims išvyksta prižiūrėti avių, kur pirmą kartą pasimyli. Pirmoje jų meilės scenoje taip pat vyrauja vyriškos grumtynės, kurios perauga į meilės aktą. Tačiau kitaip nei „Kuprotame kalne“, Francis Lee vengia klišių ir sentimentalių/ banalių dialogų. Meilės istorija pasakojama nenaudojant jokios politinės ar socialinės kritikos. Tai – tiesiog mažame kaimelyje susitikusių vyrų meilės istorija, nepelnytai nesulaukusi didesnio žiūrovų dėmesio.

Filmo anonsas:

 

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*