Cirkuliuojantys festivaliuose. Pokalbis su Tarptautinio Vilniaus trumpųjų filmų festivalio organizatore Marija Razgute

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Trumpoms dienoms – trumpi ir filmai. Sausio 18 dieną prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.  11-tą kartą rengiamas kino renginys  šiemet pirmasis kino festivalis šalyje. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje suksis nacionalinės ir tarptautinės konkursinės programos, dvi retrospektyvos, speciali „Lūžio kino: 1988-1992“ programa, kino naktis ir filmai vaikams. Ta proga KINFO.LT kalbina didžiausio Baltijos šalyse trumpųjų filmų festivalio organizatorę, vaidybinių bei dokumentinių filmų prodiuserę Mariją Razgutę.

Praėjusiais metais spalio mėnesį vyko „Baltic Pitching Forum“, bet kodėl, kaip įprasta, trumpųjų filmų festivalio tą rudenį nebuvo? Kas lėmė, kad pasirinkote naują datą – sausio mėnesį?

Festivalis visuomet vykdavo spalio antrąją savaitę. 2016 metais Trumpųjų filmų festivalį nusprendėme kelti į sausį. 2015 metais festivalis vyko spalio mėnesį, todėl 2016 metų sausį mes negalėjome daryti naujo, nes būtų praėję tik trys mėnesiai. Praktiškai per tokį laiką negalime sudaryti naujos programos, gauti finansavimo ir pasiruošti. Taigi įvyko taip, kad festivalio data pasislinko iš praėjusių metų spalio į 2017-ųjų sausį.  

Ruduo Lietuvoje yra gausus kultūrinių renginių, ypač kino – kas savaitę ar kas dvi vyksta kino festivalis. Todėl tiek žiūrovas lieka pavargęs, tiek informaciniai kanalai. Kinas tampa niekam neįdomus. Dėl šių priežasčių nusprendėme, kad reikia ieškoti alternatyvios datos.

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Reklama

Iš tikrųjų, apie tai galvojome keletą metų. Darėme įvairias lenteles ir kalendorius, nes reikėjo prisiderinti prie užsienio festivalių datų. Juk negalime imti ir dubliuotis su Berlinale. Daugybė lietuvių vyksta į šį festivalį. Be to, būtų neįmanoma pasikviesti netgi režisierių į nacionalinę konkursinę programą, nes jie tuo metu būtų festivalyje. Taigi štai taip atradome sausio trečiąją savaitę – mums tobulą laiką. Pagalvojome, kad labai simboliška naujus metus pradėti trumpųjų filmų festivaliu ir atidaryti kino festivalių sezoną. 

Minėjai, kad rudenį Lietuvoje daug kultūrinių renginių, o ypač kino. Kaip manai, ar apskritai Lietuvoje nėra per daug kino festivalių? Ar yra vietos dar vienam trumpųjų filmų renginiui?

Ne, nemanau, kad jų yra per daug, jeigu jie visi sukviečia žiūrovus į sales. Sutinku, kad festivalių yra daug, bet jei žiūrovai eina, tai reiškia, kad jiems jų reikia. Yra keletas festivalių, tarkime, Kauno kino festivalis, dėl vienokių ar kitokių priežasčių laikinai dingęs iš žemėlapio. Yra dar keli festivaliai, kurie šmėkščioja – tarsi yra, tarsi nėra.

Manau, kad tam tikrų festivalių dingimas ir atsiradimas vyksta natūraliai. Man atrodo, kad dar vienam trumpųjų filmų festivaliui vietos yra, tačiau jis turėtų turėti kryptį. Tarkime, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis rodo dokumentiką, rudenį po poros savaičių taip pat vyksta „Nepatogus kinas“, kuris turi labai aiškią kryptį – žmogaus teisės. Šie festivaliai pritraukia savo auditoriją, dalis jos, galbūt, ta pati, bet abiem užtenka vietos. Taip pat būtų su kada nors atsirasiančiu trumpųjų filmų festivaliu, jis atrastų savo žiūrovus. Tegu tik atsiranda, pirmyn.

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Visuomet įdomu išgirsti ir palyginti save su kaimynais. Pakalbėkime apie Latvijos ir Estijos trumpametražius filmus. Vilniaus trumpųjų filmų festivalis yra didžiausias Baltijos šalyse, tačiau kokie mažosios kino formos festivaliai vyksta ten? Kokia situacija Estijoje ir Latvijoje?

Iš tikrųjų situacija yra labai panaši. Estijoje yra vienas pagrindinis trumpametražių filmų festivalis „Sleepwalkers“. Taip pat jie turi animacinių ir dokumentinių filmų festivalį, tačiau Estijoje visi festivaliai yra susitelkę po „Black Nights“ festivalio skėčiu.

Latvijoje situacija yra šiek tiek kitokia. Jau dvejus metus vyksta du trumpametražių filmų festivaliai, tačiau tam įtakos turėjo vidiniai dalykai. Buvęs festivalis suskilo, dalis komandos atsiskyrė ir prisijungė prie „Riga International Short Film Festival“ ir su jais rengia trumpųjų filmų festivalį „Short Riga“. Jis yra lyg atskira festivalio programa, tačiau jie yra nepriklausomi. Šie du festivaliai vyksta trijų savaičių skirtumu. Festivalių organizatoriai kalba, kad vienas iš festivalių turės keisti datą, nes yra neadekvatu tokiai mažai šaliai kaip Latvija organizuoti du trumpų filmų festivalius iš eilės – jie nepasidalina filmais, auditorija ir dėmesiu. Išties nepatogi situacija, kuri turėtų keistis kitąmet.

Mano nuomone, tokioms šalims kaip mūsų pakanka turėti po vieną trumpų filmų festivalį. Jeigu atsiranda antras, tuomet jo rengėjai turi gebėti gerai jį pristatyti – turėti aiškią kryptį, nišą ar kitą išskirtinumą.

VTTFF spaudos konferencija
Fotografė Kristina Sereikaitė

Ankstesniame KINFO.LT interviu, kalbėdama apie 2015-ųjų metų festivalį, sakei, kad sulaukėte apie 3000 paraiškų iš tarptautinių ir 20 paraiškų iš Lietuvos trumpųjų filmų kūrėjų konkursinėms programoms. Kiek paraiškų sulaukėte šiemet? 

Kiekis labai panašus. Gavome apie 2500 paraiškų, kadangi keitėme platformą ir sąmoningai mažiau reklamavomės. Turint tokio dydžio programos sudarytojų komandą 3000 paraiškų mūsų festivaliui yra šiek tiek per daug. Norėjome, kad į mus kreiptųsi tie, kurie tikrai žino, kad nori dalyvauti. Manau, kad 2500 yra geras kiekis. Skaičius galėtų  neviršyti 2000 paraiškų.

Iš lietuvių gavome truputį daugiau nei 30 paraiškų ir atrinkome 12-ka filmų. Kaip žinia, mes turime labai nedidelę trumpųjų filmų bendruomenę, todėl, manau, kad tiek paraiškų, tiek atrinktų filmų skaičius yra adekvatus.

Pakalbėkime apie šiųmetes specialiąsias programas. Natalija Arlauskaitė rašydama apie Jano Soldato filmus žiūrovams patarė pasiruošti. Ar Jano Soldato kūryba ne per menkas iššūkis? Kaip praėjo nemokama išankstinė peržiūra su režisieriumi?

Iš tikrųjų, salė, kurioje yra apie 120 vietų, buvo beveik pilna, o iš diskusijos išėjo du žmonės. Žinodama, kaip vyks peržiūra ir diskusija po jos, tikėjausi mažesnio susidomėjimo. Tikėjomės, kad dalis žmonių išeis iš seanso, nes filmai gali šokiruoti ir nepatikti. Dėl to nuteikinėjome žiūrovus, kad ateitų pasiruošę – paskaitę apie filmus, jų temas ir kūrėją. Panašu, kad atėję žiūrovai paklausė mūsų patarimo arba jiems pasiruošimo nereikėjo. Todėl noriu pasidžiaugti peržiūra. Manau, kad ji puikiai pavyko. Žmonės gerai reagavo: kur reikėjo juoktis, juokėsi, kur reikėjo patylėti, patylėjo, kur reikėjo ploti, plojo. Iš tikrųjų, buvome labai maloniai nustebinti auditorijos klausimų. Be abejo, diskusijos moderatorė kino kritikė Mantė Valiūnaitė buvo gerai pasiruošusi šiai diskusijai. Šio kūrėjo darbų temos aštrios ir atviros, todėl šiek tiek baiminomės, kaip žmonės reaguos, tačiau viso renginio metu buvo pozityvi atmosfera.

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Ar kitose programose – tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse – žiūrovai turės progą pabendrauti su režisieriais? Ar bus daugiau specialių renginių?

Taip. Atvyksta nemaža dalis tarptautinės konkursinės programos režisierių . Jie dalyvaus klausimų ir atsakymų sesijose po savo filmų. Nacionalinės programos peržiūrose penktadienį, sausio 20 dieną, „Skalvijoje“ bus beveik visi režisieriai, išskyrus vieną, kuri dabar gyvena užsienyje. Po filmų vyks klausimų ir atsakymų sesijos. Taip pat po abiejų seansų bus režisierius Artūras Jevdokimovas ir suomių duetas Hannesas Vartiainenas ir Pekka Veikkolainenas, kūręs „Slaptą drugių gyvenimą“.

Marija, gal galėtum pasidalinti perliukais, festivaliuose puikiai pasirodžiusiais trumpaisiais filmais? Manau, kad jie gali tapti kelrodžiais nežinantiems, kurią programą iš 8-ių siūlomų pasirinkti.

Pavyzdžiui, rodysime filmus iš Berlinalės: 8 milimetrų juosta nufilmuotas portugalų filmas „Varliagyvio baladė“ („Balada de um Batraquio“, rež. Leonor Teles), švedų stop kadro (angl. stop motion) animacinis filmas „Aistrų apimtos mamos“ („Moms On Fire“, rež. Joanna Rytel). Tai – be galo vizualus, išskirtinis ir drąsus filmas iš 4-osios tarptautinės programos.

Turime du filmus iš Kanų kino festivalio – švedų „Muštynės Švedijos paplūdimyje“ („Slagsmal pa svensk strand“, rež. Simon Vahlne) ir „Laiko kodai“ („Timecode“, rež. Juanjo Gimenez) iš Ispanijos, kuris, beje, šiame festivalyje ir nugalėjo. Taip pat rodysime Klermono-Ferano kino festivalyje geriausio vaidybinio filmo nominaciją laimėjusį austrų filmą „Vonia“ („Die Badewanne“, rež. Tim Ellrich). Rodysime man giliai įstrigusį rumunų filmą  „Rašyta/nerašyta“ („Written/Unwritten“, rež. Adrian Silisteanu) iš Estijos „Sleepwalkers“ festivalio. Dar galėčiau paminėti „Tarp čia ir anapus“ („Amalimbo“, rež. Juan Pablo Libossart), kuris buvo pristatytas Venecijos kino festivalyje. Tai yra bendras švedų ir estų animacinis filmas, sėkmingai keliaujantis po užsienio kino festivalius.

„N-18“, arba 4-oje konkursinėje, programoje turime naujausią aštrų Jano Soldato filmą „Pereinamasis amžius“ („Coming Of Age“) ir jaunos lenkų režisierės animacinį trumpametražį filmą „Putė“ („Cipka“, rež. Renata Gasiorowska). Pastarasis filmas nuotaikingas ir labai šaunus, jo premjera įvyko Oberhauseno trumpųjų filmų festivalyje Vokietijoje.

Taip pat norėčiau paminėti švedų, norvegų ir suomių bendros gamybos filmą „Komitetas“ („Kommitten, rež. Gunhild Enger, Jenni Toivoniemi). Režisierė Gunhild Enger mūsų festivalyje yra pristačiusi ne vieną filmą. Tai, ko gero, trečias ar ketvirtas jos darbas, kurį rodysime. Praėjusiais metais šio filmo premjera vyko Lokarno kino festivalyje. Serbų kilmės režisierės filmo „Importas“ („Import“, rež. Ena Sendijarevic) premjera vyko Kanų kino festivalyje. Režisierė, gyvenanti Nyderlanduose, sukūrė vaidybinį filmą apie tai, kaip jų šeima 1994 metais, Jugoslavijos karo metu, persikėlė gyventi į Nyderlandus. Filmas gan autobiografiškas ir labai vizualus.

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Festivalyje šiemet rodysite filmus iš beveik 30 pasaulio šalių, tačiau atrodo, kad visi išvardinti festivalių favoritai yra iš Skandinavijos ar Europos. Kodėl?

Galbūt tik šio regiono filmus paminėjau, tačiau rodysime filmus iš Australijos, Pietų Korėjos…

Mačiau, kad į programą įtraukėte po vieną filmą iš Irano ir Izraelio…

Taip, taip pat yra filmų iš Pietų Amerikos, JAV ir kitų šalių. Taigi programose yra filmų iš įvairiausių kraštų. Tarp kitko, prie rekomendacijų dar paminėčiau amerikiečių „Žalesnė žolė“ („Greener Grass“, rež. Paul Briganti). Nuostabi komedija.

Festivalis vyksta 11-tą kartą ir yra didžiausias Baltijos šalyse. Kokių ambicijų ir ateities planų turite?

Manau, kad dirbame vadovaudamiesi principu „Slowly but surely“ (liet. lėtai, bet užtikrintai), o ne nepamatuotomis ambicijomis. Man atrodo, kad festivalio formatas, kuris yra šiuo metu – tiek dydis, tiek sudarytos filmų programos – yra labai tinkamas Lietuvai. Pokyčiai neįvyksta per metus. Labai svarbu reaguoti į tai, kas vyksta, atsižvelgti į ekonominius ir geopolitinius veiksnius. Nežinia, kaip mūsų šalis atrodys po penkerių metų.

Pagrindinė mūsų misija yra rodyti trumpus filmus, kurie yra naujausi ir ryškiausi visame pasaulyje. Kaip kitaip šiuos filmus žiūrovas gali pažiūrėti? Jų nėra internete, o jei nekeliauji po festivalius, tuomet jų nematai. Viskas. Taigi vienintelis būdas Lietuvoje pamatyti trumpus filmus yra per trumpųjų filmų festivalį.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis
Fotografė Kristina Sereikaitė

Todėl stengiamės išrankioti perliukus iš viso pasaulio – skirtingų temų, tuos, kuriuos rodė patys didžiausi festivaliai, tačiau kartu nebandome jų atkartoti, nes išsirenkame ir mažučius, nedideliuose kino festivaliuose rodytus filmus. Su specialiosiomis programomis norime atkreipti dėmesį į tam tikrus kūrėjus, temas ar šalis. Priklausomai nuo metų, akcentuojame tam tikros šalies kiną, temas ar režisierių.

Man atrodo, kad reikia kalbėti apie tai, kas aktualu šiandien, tačiau nepamiršti ir to, kas visuomet svarbu.

Dažnai kritikuojame pasirodančius pilnametražius lietuviškus filmus. Neigiamai atsiliepiama apie dramaturgiją ar prastą aktorių darbą. Kaip yra trumpųjų filmų atveju? Ar lekiančių kritikos strėlių yra mažiau, ar apskritai jie sulaukia mažiau dėmesio? 

Taip, šie filmai sulaukia mažiau dėmesio. Tam yra gana aiškios priežastys. Kaip visada, svarbūs išlieka ekonominiai veiksniai – iš trumpametražio filmo neužsidirbsi, neparodysi kino teatre ir nesurinksi box office`o, nes jis yra trumpas. Jį platinti galima tik festivaliuose ar parodyti keletą kartų per televiziją. Dėl nesamos ekonominės naudos, dauguma platintojų nenori imti trumpų filmų. Todėl jie lieka cirkuliuoti festivaliuose.

Kitas dalykas – labai dažnai trumpųjų filmų imasi pradedantieji režisieriai, kurie, galbūt, yra labai talentingi, tačiau kol kas niekam nežinomi. Dirbti su nežinomais – reiškia rizikuoti. Galbūt tai yra būsimi Dardenne‘ai, o galbūt atvirkščiai, iš filmo nieko neišeis, o gal šį filmą režisierius sukūrė puikų, tačiau visi kiti bus nesėkmingi… Ekonominiais terminais kalbant, tai yra investavimas į būsimus talentus Tačiau dėl nesamos ekonominės naudos, dauguma platintojų nenori užsiimti trumpų filmų distribucija.

Neseniai žurnalas „Kinas“ prašė Lietuvos kino žmonių įvardinti filmą, pakeitusį  jų požiūrį į kiną. Ar galėtum tokį filmą išskirti? Koks jis būtų – trumpas ar ilgas?

Yra tiek trumpų, tiek ilgų filmų, kurie galbūt nepakeitė mano požiūrio į gyvenimą, bet kažką pakeitė ar išjudino, ir todėl ilgam liko atmintyje. Norėčiau paminėti ne konkretų filmą, bet kūrėjus – broliai Dardenne‘ai. Man – tai režisieriai, kurių filmus besąlygiškai myliu, žiūriu ir vertinu.

Marija Razgutė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kalbant apie pastarųjų metų trumpuosius filmus, žaviuosi jaunųjų Skandinavijos režisierių kūryba. Ilgametražis skandinavų kinas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius savo laikus, palyginus su aukso amžiumi prieš 10 metų. Šiuo metu Skandinavijos kinui – ne toks įsimintinas periodas. Tačiau pažiūrėjus trumpųjų filmų kūrėjų darbus, galima įžvelgti, jog aukso amžius į pilnametražį Skandinavijos kiną greitai sugrįš.

Paminėčiau Gunhild Enger, kurios filmus ne kartą rodėme ir rodome šiemet, ir Janą Soldatą. Vokiečių režisieriaus kūryba nėra tas kinas, kurį žiūrėčiau pramogai su taure vyno. Tačiau labai dažnai pagalvoju, kodėl šis režisierius tai daro, kodėl renkasi tokias temas, kaip žmonės į tai reaguoja ir kodėl reikia apie tai kalbėti.

Dar pridėčiau visą rumunų kiną. Rumunų kinas tiek ilgametražis, tiek trumpametražis vis dar išgyvena labai gerus laikus. Šiemet rumunų filmai „siaubia“ visus festivalius. Galbūt to siautulio nebuvo Europos kino apdovanojimuose, tačiau, manau, kad nepelnytai. Jeigu reikėtų įvardinti vieną filmą, tai sakyčiau, kad šiemet man labiausiai įstrigo „Sieranevada“. Aš apie jį vis dar pagalvoju.

Dėkoju už pokalbį.

Festivalis vyks 2017 m. sausio 18–22 dienomis Vilniuje ir sausio 26–29 dienomis Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje. Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

2 komentarai

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*