Darreno Aronofsky „motina!“ – sukurtas nekęsti (apžvalga)

Kadras iš filmo „motina!“

Pagal nuo 1979-ųjų metų kino teatrų lankytojų nuomones apie premjerinius filmus tiriančios bendrovės „CinemaScore“ duomenis, žiūrovai naujajam šių laikų kino siurrealisto Darreno Aronfosky darbui, filmui „motina!“ (mother!, 2017), buvo negailestingi – filmas įvertintas prasčiausiu galimu „F“ balu. Tačiau ar filmas tikrai nusipelnė tokio prasto įvertinimo?

Dėl neigiamų žiūrovų reakcijų visų pirma reiktų kaltinti filmo reklaminę kampaniją. Prieš pat amerikietiškąjį Heloviną kino ekranus pasiekęs filmas buvo pristatomas kaip „baisiausias filmas, kurį kada nors pamatysite“. Tačiau „motina!“ nėra tradicinis siaubo filmas, o filmo pagrindinis uždavinys tikrai nebuvo „išgąsdinti“ publiką. Tad gausūs gaiviaisiais gėrimais ir spragėsiais apsiginklavę žiūrovų būriai, tikėjęsi išbandyti savo jėgas prieš dar vieną „patį baisiausią filmą“, buvo paprasčiausiai apgauti.

Nors ši apgavystė materializavosi krūva filmą smerkiančių recenzijų ir atsiliepimų, tačiau ji jam tikrai buvo naudinga. Apie „motina!“ yra kalbama. Kalbama daug, garsiai ir skirtingai. Tai ne pirmas kartas, kai režisieriaus Darreno Aronofsky filmai sutinkami kontroversiškai: režisieriui atsisakius cenzūruoti itin atviras sekso scenas filme „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000) šis JAV buvo išleistas nereitinguotas; „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008) įžeidė daugelio iraniečių jausmus; o „Nojaus laivas“ (Noah, 2014) religiniais pretekstais buvo uždraustas Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare ir Indonezijoje. Tad šiuo aspektu „motina!“ puikiai pritampa prie kitų režisieriaus filmų. Matyt, to ir siekta.

Kadras iš filmo „motina!“

Tiesa, „motina!“ tikrai nėra lengvai žiūrimas filmas. Jis specialiai stengiasi tokiu nebūti. Nuolatiniais itin stambių veikėjų veidų, jų kūno dalių ar aplinkos objektų planais, atrodo, tikimasi prispausti žiūrovą prie kėdės ir neleisti jam kvėpuoti. Tad retai pasitaikantys bendri planai pradžiugina lyg netikėtai dykumos viduryje rasta oazė. Žiūrovą iš vėžių bando išmušti vaizduojamos kone fantasmagoriškos socialinio diskomforto situacijos. Pasitaiko ir kelios itin grafiškos smurto scenos, nors jų, toli gražu, ne tiek daug kaip, pavyzdžiui, Larso von Triero „Antikriste“ (Antichrist, 2009).

Reklama

Tačiau smurtas ir diskomfortas šiame filme funkcionuoja panašiai kaip (gerokai kruvinesniame) Melo Gibsono filme „Kristaus kančia“ (The Passion of the Christ,  2004) – jie tėra fonas, barjeras, kurį žiūrovas turi perkopti, jog galėtų geriau įvertinti, suprasti ar bent prisiartinti prie daug svarbesnių filmo motyvų. Tačiau jei „Kristaus kančios“ atveju tie motyvai buvo gana nuspėjami, tai „Motinoje!“ juos apčiuopti ženkliai sunkiau.

Taip pat sunku trumpai nusakyti ir šio filmo siužetą. Filmas prasideda liepsnomis, iš kurių pakyla kokiu tai keistu kristalu nešinas Javiero Bardemo vaidinamas „Jis“. „Jis“ yra poetas, kuris, panašu, kovoja su rašytojo bloku. Jennifer Lawrence vaidina „Motiną“. „Motina“ yra „Jo“ žmona, ji rūpinasi jų viduryje niekur esančio kadaise sudegusio namo atstatymu. Staiga viską sujaukia keistai besielgiantis „Vyras“ (akt. Ed Harris), kuris ieškodamas nakvynės atsiduria šalia jų durų. „Jis“ entuziastingai sutinka priimti „Vyrą“ po savo stogu, nors „Motina“ nėra tuo itin patenkinta. Poros santykiai komplikuojasi, tuo tarpu bevardžių personažų name vis daugėja, keistas situacijas keičia dar keistesnės, galiausiai namas pradeda kraujuoti, o scenarijus ir scenos panardina žiūrovą į visišką vizualinę psichodeliką.

Kadras iš filmo „motina!“

Ciklinis filmo veiksmas tiesiog prifarširuotas įvairiausių alegorijų, parabolių, simbolių ir paslapčių. Vos per penkias dienas režisieriaus parašytas scenarijus pasižymi sapniška logika, kurioje gali materializuotis daugelis režisieriui aktualių temų, motyvų: religinės Senojo Testamento istorijos ir ekologiniai klausimai (abi temos matytos „Nojaus laive“); kūrybinio darbo, pasiaukojimo ir šlovės kainos motyvai („Juodoji gulbė“, „Imtynininkas“); galiausiai (besąlyginės) meilės ir gyvybės stebuklo linijos („Fontanas“). Tačiau šie motyvai tiktai GALI materializuotis, o tik ar jie tikrai materializuosi, priklauso nuo žiūrovo.

Mat Darreno Aronofsky „motina!“ yra lyg kinematografinis Rubiko kubas. Šį filmą perskaityti galima įvairiausiais būdais. Jis itin atviras interpretacijoms, nes pats, neduodamas žiūrovui jokių galutinių atsakymų, pateikia nemažai užuominų, kurias lyg dėlionės gabalėlius galima sudėti į kelis skirtingus paveikslus. Tokiu filmo dėlionės gabalėliu tampa net pats filmo pavadinimas – „mother!“ – stilizuotai rašomas pradedant mažąja raide ir baigiamas šauktuku (atkreipkite dėmesį, kaip parašyti kiti filmo titrai).

Nesiplėsime apie tai, kaip kritikai perskaitė Darreno Aronofsky „motiną!“ – skirtingų interpretacijų pilni internetai. Jų tyrinėjimui rekomenduojame atsidėti po filmo peržiūros, į jį geriau pasinerti šviežia galva ir be išankstinių nuomonių. Galbūt jūsų kelias sprendžiant šį Rubiko kubiką bus daug originalesnis nei daugumos kitų. Skirtingas filmo interpretacijų versijas taip pat skatina ir filmo plakatai – vieni jų kupini įvairiausių filmo siužetą labiau praplečiančių smulkių detalių, kiti tampa kultūrinėmis nuorodomis, pavyzdžiui, į Romano Polanski filmą „Rozmari kūdikis“ (Rosemary‘s baby,  1968).

Kadras iš filmo „motina!“

 Būtent su Romano Polanski kūrybą (kuriai meilę Darrenas Aronofsky išreiškė ne kartą) ir norisi palyginti šį filmą. Savo juodu cinišku humoru ir veikėjų nesusikalbėjimą demonstruojančiomis socialinėmis situacijomis jis primena „Kivirčą“ (Carnage, 2011); kinematografinėmis priemonėmis žiūrovui bandomas sukelti klaustrofobijos, įtampos, pasišlykštėjimo jausmas kelia sąsajas su „Pasibjaurėjimu“ (Repulsion, 1965); motiniška siužeto linija, religiniai motyvai, simbolių gausa ir mistinės potekstės susišaukia su jau minėtu „Rozmari kūdikiu“.

Kaip ir Romanas Polanski, Darrenas Aronofsky jau ne kartą įrodė, jog jis yra puikus kino režisierius, žinantis, ko nori ir kaip tai pasiekti. „motina!“ tai tik patvirtina. Žiūrint filmą nė karto nekilo jausmas, jog vienas ar kitas kadras, scena, yra nereikalinga ar bereikšmė. Ką jau kalbėti apie tai, jog filme nėra garso takelio – žiūrint filmą jo net nepasigendama. Tad techniniu atžvilgiu filmas yra nepriekaištingas. Liaupsių nusipelno ir pagrindiniai aktoriai – nuolat stambiuose planuose atsiduriantys Javieras Bardemas ir Jennifer Lawrence. Ne prasčiau pasirodo ir antraplaniai aktoriai (Ed Harris, Michelle Pfeiffer). „Oskarais“ už vaidybą kadaise apdovanoti ar jiems nominuoti aktoriai (viso tokių filme yra penki) čia tikrai atrodo jų verti. Nors, antra vertus, aktorių vaidybos vertinimas vėlgi gali priklausyti ir nuo to, kaip žiūrovas perskaitys šį filmą. Juk kai kuriais atvejais aktorių veiksmai ar išraiškos gali pasirodyti visiškai nemotyvuoti ir neįtikinami.

Darreno Aronofsky „motina!“ – tai filmas, reikalaujantis aktyvaus žiūrovo įsitraukimo, pastangų ir apmąstymų. Šio filmo vertė veikiausiai ir kinta pagal šių įdėtų pastangų kiekį. Filmo prodiuseriai ir reklaminės kompanijos kūrėjai pasistengė, jog nemaža dalis žiūrovų pasmerktų šį filmą kaip pretenzingą pseudomenišką nesąmonę. Nieko nepadarysi, ne visiems žmonėms patinka gliaudyti kinematografinius Rubiko kubikus. Tačiau tiems, kurie tai mėgsta, šis filmas gali tapti puikia intelektualine kino mankšta – filmu kuris dar ilgai persekios išėjus iš kino salės ir tiesiog reikalaus dar kartą jį pažiūrėti ir permąstyti.  

Filmo anonsas:

Pagal nuo 1979-ųjų metų kino teatrų lankytojų nuomones apie premjerinius filmus tiriančios bendrovės „CinemaScore“ duomenis, žiūrovai naujajam šių laikų kino siurrealisto Darreno Aronfosky darbui, filmui „motina!“ (mother!, 2017), buvo negailestingi – filmas įvertintas prasčiausiu galimu „F“ balu. Tačiau ar filmas tikrai nusipelnė tokio prasto įvertinimo? Dėl neigiamų žiūrovų reakcijų visų pirma reiktų kaltinti filmo reklaminę kampaniją. Prieš pat amerikietiškąjį Heloviną kino ekranus pasiekęs filmas buvo pristatomas kaip „baisiausias filmas, kurį kada nors pamatysite“. Tačiau „motina!“ nėra tradicinis siaubo filmas, o filmo pagrindinis uždavinys tikrai nebuvo „išgąsdinti“ publiką. Tad gausūs gaiviaisiais gėrimais ir…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 7
Kinematografija - 8
Aktorių darbas - 9

8.3

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*