fbpx
Filmų apžvalgos

„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ – dėl žiūrovų ašarų kaltinti režisierių, arba romantika, romantika, romantika

Kadras iš filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“  „Du kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“
„Du kine“ archyvas

„Ir ne likimas, mielas mano Brutai / O vien tik patys mes, deja, kalti.“ (Šekspyras, Julius Cezaris, pirmas veiksmas, II scena, A.Churgino vertimas). Būtent šios eilutės įkvėpė Johną Greeną savo romaną pavadinti „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (The Fault in Our Stars, 2014), kurį ekranizavęs Joshas Boone‘as muša šios vasaros kino filmų pelningumo rekordus, pasakodamas apie dviejų vėžiu sergančių paauglių – Hazelės (Shailene Woodley) ir Augusto (Ansel Egort) – meilės istoriją ir pravirkdydamas bene kas antrą žiūrovą. Pavadinimą interpretuoti galima dvejopai: taip, herojai nekalti dėl susiklosčiusių aplinkybių; kita vertus, jie be proto laimingi, jog likimas leido pažinti vienas kitą ir tapti žvaigžde kito gyvenime. Panašių palyginimų filme apstu, romantinė gaida čia groja garsiausiai, užgoždama visas kitas (dažnai ir veikėjų ligą) ir tai tampa filmo stipriąja bei kartu ir silpnąja puse.

Hazelės vėžys metastazavęs į plaučius – mergina priversta su savimi tampytis deguonies balionėlį ir dusti kiekvieną kartą lipdama laiptais. Mergina žino, jog mirtinai serga, ir nuolatos klajoja tarp dviejų pasaulių, tarp gyvenimo ir mirties. Tai pabrėžiama nuolatiniu vandens leitmotyvu, kurio reikšmę patvirtina ir režisierius atviraudamas, jog mėlyna – tai ne liūdesys, o tiesiog vanduo. Mėlyna spalva nudažytos Hazelės sūpynės, kambarių sienos, rūbai, merginos plaučiuose kaupiasi ją žudantis vanduo, o ištikus priepuoliui, ekranas patamsinamas melsvu filtru. Vanduo taip pat yra ir Hazelės gyvybės šaltinis – Augusto pavardė Watersas (angl. vanduo). Porelė išvažiuoja į grimztantį Amsterdamą aplankyti mylimo rašytojo, o svajodama paauglė guli ant žolės stebėdama dangų (ir žvaigždes, be abejo). Svarbu, jog ženklų gausa nėra įkyri, šitaip parodant pagarbą žiūrovui ir kuriant gražią metaforą.

Tokia dvejonė ir klajojimas primena scenarijaus autorių Scotto Neustadterio bei Michaelio H. Weberio braižą – šie sukūrė ir įsimintinas „500 meilės dienų“ ((500) Days of Summer, 2009), tačiau jei pastarajame realybė ir fantazijos subtiliai suderintos, o romantikos pliūpsniai neverčia vartyti akių, tai „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ šie aspektai iki galo nerealizuojami ir dėlto kenčia žiūrėjimo malonumas. Iš dalies smagu mazochistiškai kankintis: iki koktumo saldūs epizodai greitai pakeičiami skaudžiais išgyvenimais, fone užgroja švelnus, bet dramatiškas rokas ir emocijų kalneliai verčia draskytis iš vidaus. Bet tuomet sustoji, atsikvėpi. Kas čia buvo? Tik režisieriaus manipuliacija ir neišlaikyta riba tarp leidimo įsijausti į herojų išgyvenimus ir vertimo jausti. Be abejonės, sunku to išvengti istorijose apie mirtinai sergančius paauglius ar vaikus, o Boone‘s susitvarko ne taip ir blogai: filmas neabejotinai kokybiškesnis už, tarkime, kiekvieno mokyklos etikos pamokoje rodyto „Įsimintinas kelias“ (A Walk to Remember, 2002).

Kadras iš filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“  Šaltinis - thefaultinourstarsmovie.com
Kadras iš filmo „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“
Šaltinis – thefaultinourstarsmovie.com

Labiausiai išsiskiria aktorių vaidybą. Anselas Egortas žavus it Jamesas Deanas (tereikia pakeisti jo švarko spalvą į raudoną ir prieš akis „Maištas be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955), o Shailene Woodley sugeba puikiai ir įtikinamai perteikti savo herojės jausmų amplitudę nuo džiaugsmo iki nevilties. Tarp abiejų aktorių juntamas ryšys leidžia įsijausti ir nežvilgčioti į laikrodį. Vis tik didžiausia filmo žvaigždė – Laura Dern ir jos įkūnytas Hazelės mamos personažas. Gaila, jog Dern nesuteikiama proga filme pabūti ilgiau. Dukros ir mamos santykių scenos – pačios stipriausios, o dėmesio joms skiriama pernelyg mažai. Vietoje gilesnės šių santykių analizės pasiūloma taika tarp veikėjų ir didžiausias dėmesys perkeliamas į Hazelės ir Augusto santykius. Ir čia išryškėja dar vienas keistokas momentas – tai filmo sterilumas. Herojai serga nepagydomai, tačiau išlieka švytintys, jie gyvena išpuoselėtoje aplinkoje, nesibara su savo tėvais. Kitaip sakant – jie serga vėžiu, bet neturi jokių smulkių problemų, tad atrodo gana vienmačiai. Užkabinami tik Hazel ir jos mamos santykiai, ir, kaip minėta, šios scenos – žiūrisi tiesiog puikiai, tad jų pasigendama daugiau. Juosta yra tikra romantinė meilės istorija ir visa kita čia nebėra taip svarbu. Iš pradžių bandyta suteikti humoro (buvimas Jėzaus širdyje, tiesiogine to žodžio prasme, stovint ant Jėzaus krūtinės išaustame kilime – ši scena ridena juoko ašarėlę), bet labai greitai kandumas kažkur dingsta, palikdamas ne itin vientiso kūrinio jausmą.

„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ labai nevienareikšmiškas: įsimintinų frazių – galybė ir jos skamba kaip ištrauktos iš populiariosios psichologijos knygų, bet kai kurias tikrai norisi cituoti ir po filmo. Vaidyba puiki, tačiau ne visi aktoriai išnaudoti iki galo, muzika deranti, bet kartais skamba tiesiog over the top, juosta kupina emocijų, liūdesio ir žavesio, tik gal visko truputėlį per daug.

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.