Dėmesio centre – „Sensacija“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Sensacija“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Sensacija“
„Forum Cinemas“ archyvas

2015-ieji metai buvo gan dosnūs biografinio žanro kontekste. Nuo įžūlaus genijaus Steve’o Jobso meninės interpretacijos iki dokumentinės biografijos apie vieną garsiausių soulo, ritmenbliuzo ir džiazo atlikėjų Amy Winehouse, įvairūs filmai apskriejo ir apšvietė ne vieno žinomo žmogaus gyvenimo niuansus ir ne visada patogias tiesas. Tačiau biografinių motyvų filmai, aprėpiantys globalesnius procesus ir jų reikšmę visuomenės sąmoningumui, tebuvo keli. Išskirtinio paminėjimo verta „Didžioji skola“, leidusi bent keliems žiūrovams apversti savo gyvenimo nuostatas aukštyn kojomis ir suvokti ekonomikos trapumą. Čia įžengia ir naujausias Tomo McCarthy darbas „Sensacija“ (Spotlight), kuris nors ir aplankė daugelio kino teatrus jau 2016-ais, techniškai vis dar yra 2015-ųjų kandidatas į geriausio metų filmo apdovanojimą „Oskaruose“. Ir ne veltui.

Istorija nukelia žiūrovus į 2001-ųjų Bostoną, kur įtakingo laikraščio „The Boston Globe“ naujas vyriausiasis redaktorius Marty Baronas (Liev Schreiber) paskiria tiriamosios žurnalistikos komandai „Spotlight“ parašyti straipsnį apie vietinio kunigo galimus lytinius santykius su nepilnamečiais. Komandos lyderis Walteris „Robby“ Robinsonas (Michael Keaton) iš pradžių yra skeptiškas, tačiau sulaukęs palaikymo tiek „iš viršaus“, tiek ir iš kolegų reporterių – Michaelo Rezendeso (Mark Ruffalo), Sachos Pfeiffer (Rachel McAdams) ir Matty Carrollo (Brian d’Arcy James), pasiryžta tyrimui. Netrukus istorija išsirutulioja į vis „sensancingesnę“ tiesą, aprėpiančią ne tik vietines bažnyčias ir arkivyskupiją, tačiau ir patį Vatikaną.

Po turbūt prasčiausio filmo savo karjeroje „Batsiuvys“ (The Cobbler, 2014), Tomas McCarthy atveria geriausią savo neilgos karjeros režisūroje puslapį, aprėpiantį ne tik individualių gyvenimų portretus, bet ir pačią „patologinio fenomeno“ sistemą. Tačiau globalinės reikšmės pusė, sąmoningai ir sistemingai, yra paslepiama po fokusuota ir artistiškai minimalistine McCarthy režisūra. Skambant, iš pažiūros, paprastam, tačiau žurnalistiškai skvarbiam, efektyviam Howardo Shore‘o garso takeliui, režisierius, kartu su scenarijų rašiusiu Joshu Singeriu („Penktoji valdžia“), koncentruojasi į gryną žurnalistinio tyrimo procesą, subtiliai atveriantį viso miesto moralinės korupcijos mastą, kurio beveik absurdiška realizacija yra išreikšta emociškai prislopintuose, tačiau techniškai beveik tobulai išgrynintuose dialoguose, kurie pamažu tampa visuomenės dialogo simboliu, o pats Bostonas – paralele visam pasauliui.

Kadras iš filmo „Sensacija“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Sensacija“
„Forum Cinemas“ archyvas

Filmo ritmas ir „detektyviška“ tėkmė nuolatos primena Davido Fincherio „Zodiaką“ ir Alano J. Pakulos „Visa prezidento kariauna“ prototipą, aplietą Sidney Lumeto tikslingu, atmetančiu beveik bet kokį nebūtiną artistinį plėtojimą, režisūros prieskoniu. Nenuostabu, jog McCarthy viešai pripažino, pasisėmęs daug įkvėpimo filmui iš būtent pastarųjų dviejų režisierių darbų, akcentuodamas 1982-ųjų Lumeto „Verdiktą“, kaip pagrindinį stiliaus ir istorijos vystymo šaltinį. Scenarijus, patekęs į 2013-ųjų amerikiečių kino scenarijų „juodąjį sąrašą“, puikiai balansuoja su pasirinkta režisūrine kryptimi, todėl nenuostabu, jog „Sensacija“ susirinko net 6 svarbias „Oskarų“ nominacijas, ir, anot daugelio kino kritikų, yra pagrindinis kandidatas į šių metų geriausio filmo apdovanojimą.

Reklama

Dar dvi svarbios „Oskarų“ nominacijos už antraplanius vaidmenis atiteko Michaelui Ruffalo ir Rachel McAdams, kas pabrėžė, jog viena svarbiausių filmo proceso skilčių – vaidyba – yra nepriekaištinga. Po praeitų metų „Žmogaus paukščio“ sėkmės, Michaelas Keatonas tebedemonstruoja puikius aktorinius įgūdžius, išreikšdamas juos per subtilius „Robby“ manierizmus, svarbius šio skandalo raidoje, tačiau niekada neužgoždamas tiek savo kolegų svarbos, tiek ir pačio filmo tono.

Sąmoningai nusodinta, neretai ekspresyvi per nebylius žvilgsnius ir tiriamos istorijos masto apstulbintas veido mimikas, visos aktorių komandos vaidyba niekada nėra išblaškanti nuo pagrindinės istorijos, tuo pačiu netapdama blyškia ir nuobodžia. Net ir vienkartinis Ruffalo emocijų protrūkis filmo trečiame akte nekontrastuoja su likusiu filmu taip stipriai, nes tarnauja kaip susikaupusių emocijų lengva iškrova, šiek tiek slopinanti susidariusį aukštą kinematografinį pulsą, taip leidžiant žiūrovui sėkmingai, analitiškai užbaigti filmą ne tik kaip patirtį, bet ir kaip socialinę žinią.

Kadras iš filmo „Sensacija“ Šaltinis – media.npr.org

Kadras iš filmo „Sensacija“
Šaltinis – media.npr.org

„Sensacija“ nėra tobulas filmas. Tam tikri dialogai atrodo net pernelyg išgryninti ir žiūrovas natūraliai gali ieškoti racionalumo greituose veikėjų sprendimuose, kuriuose stinga empatijos skonio, būdingo tokio stiliaus dramose. Režisūrinis tonas neretai gali pasirodyti kiek monochromatiškas ir neišradingas nekantriems žiūrovams, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantis „persekiojimo“ technika nufilmuotuose kadruose. Turinio prasme, filmas vaizduoja įvykius vien iš „The Boston Globe“ laikraščio pozicijos, taip potencialiai sukeldamas skeptiškumą ieškantiems istorijos, leidžiančios pasisakyti visoms pusėms. Ieškantiems daugiau emocijų panašia tematika, būtų nesunku rekomenduoti 1992-ųjų dokumentinę dramą „Šv. Vincento berniukai“, o norintiems labiau stilingo ir jaudinančio savo forma kūrinio, idealiai tinka 2006-ųjų dokumentinis filmas „Apsaugok mus nuo pikto“.

Tuo tarpu Tomas McCarthy gerai žino, kas šis filmas yra ir kas ne, tad dokumentiškumu kvepianti, sentimentaliai prislopinta biografinė drama yra savo nišos čempionė, švenčianti tai, ką tikri žurnalistai daro geriausiai. Scenarijus, vaidyba ir režisūra, ironiškai pačiam pavadinimui, bando nebūti dėmesio centre, stengiantis, tarp skambių šūkių ir vizualių scenų, koncentruotis į istorijos reikšmingumą, taip priartinant žiūrovą ir sutapatinant jį su pačiu tiriamuoju žurnalistu. Pedofilijos, moralės, bendruomeniškumo, socialinio abejingumo, religinių stigmų ir socialinių klasių temos bei potemės yra akivaizdžios ir be tiesioginio paminėjimo. Filmo pabaigoje, ekrane pasirodžius sąrašui dešimčių miestų iš viso pasaulio, kuriuose buvo atskleistos bažnyčios sąsajos su pedofilijos bylomis, žiūrovai pamažu suvokia tikrąją „globalumo“ reikšmę ir filmo misiją. Jei „Didžioji skola“ šneka apie įvykius, liečiančius visą visuomenę, rinkdamasi formą, tai „Sensacija“ renkasi tai parodyti be sensacijos ir šią kovą laimi.

Filmo anonsas:

Vaidotas V

Vaidotas V

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!
Vaidotas V

Latest posts by Vaidotas V (see all)

2015-ieji metai buvo gan dosnūs biografinio žanro kontekste. Nuo įžūlaus genijaus Steve'o Jobso meninės interpretacijos iki dokumentinės biografijos apie vieną garsiausių soulo, ritmenbliuzo ir džiazo atlikėjų Amy Winehouse, įvairūs filmai apskriejo ir apšvietė ne vieno žinomo žmogaus gyvenimo niuansus ir ne visada patogias tiesas. Tačiau biografinių motyvų filmai, aprėpiantys globalesnius procesus ir jų reikšmę visuomenės sąmoningumui, tebuvo keli. Išskirtinio paminėjimo verta „Didžioji skola“, leidusi bent keliems žiūrovams apversti savo gyvenimo nuostatas aukštyn kojomis ir suvokti ekonomikos trapumą. Čia įžengia ir naujausias Tomo McCarthy darbas „Sensacija“ (Spotlight), kuris nors ir aplankė…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9
Scenarijus - 9
Kinematografija - 7.5
Aktorių darbas - 9
Muzika - 8.5

8.6

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*