„Forum Cinemas“ archyvas
Pasaulyje netrūksta keistų dalykų, kurių egzistavimą sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, piramidės. Ilgai žmonės galvojo, kaip čia paaiškinti, kas ir kodėl jas pastatė. Tik po daugybės metų intensyvių tyrinėjimų buvo galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškinta, jog tai buvo specialios ateivių įrengtos elektrinės kosminių laivų baterijoms įkrauti. Tačiau ši paslaptis ne tokia ir mįslinga palyginus su klausimu, kokių grybų prisivalgė ponas Kevinas Spacey, kad sutiko filmuotis „Devyniuose gyvenimuose“.
„Devyni gyvenimai“ – tai širdį virpinanti istorija apie karjeristą vyrą ir tėvą, kuris dėl savo verslo ambicijų aukoja šeimą, nuolat pamiršdamas grįžti namo vakarienės ar atsiliepti į žmonos skambučius. Vieną dieną beveik pamiršęs dukros gimtadienį, jis nusprendžia išpildyti jos norą ir nupirkti jai katiną (nepaisant to, kad pats kačių nemėgsta). Aišku, kačių parduotuvė pasirodo esanti kažkokia magiška, ir viskas susiklosto taip, kad K. Spacey atsiduria katino kailyje ir turi iš naujo išmokti būti doru šeimos vyru, nes antraip niekada nebegrįš į savo tikrąjį kūną…
Jeigu visa tai jums atrodo gana kvaila ir primityvu, tai jūs visiškai neapsirinkate. Viskas čia taip lėkšta, kad natūraliai imi spėlioti, kokie motyvai paskatino šio filmo atsiradimą. Ko gero, tai, kad interneto amžius ir katės yra neatsiejami vienas nuo kito. Daugybės žmonių pamėgta pramoga yra tiesiog sėdėti darbe prie kompiuterio ar telefono ir žiūrėti kvailus vaizdelius bei nuotraukas su katėmis. Katės juk ir mielos, ir juokingos, ir sociopatiškos, ir dar visokios kitokios. Kuo keistesnius dalykus daro katė, tuo mums linksmiau. O kas gali būti keisčiau ir įdomiau už viskį geriantį, į rankines besišlapinantį, akrobatinius triukus atliekantį ir dar K. Spacey balsu kalbantį katiną? Iš tikrųjų tai daugybė dalykų. Tačiau grupelei prodiuserių pasirodė, kad čia visgi yra itin šmaikšti idėja. Jie net trisdešimties milijonų jai nepagailėjo. Pačios idėjos keistumas iš esmės ir yra vienintelė filmo stiprybė. Tačiau ji labiau pasireiškia ne susižavėjimu, o nuostaba, kad kažkas tokio iš tikrųjų buvo nufilmuota, sumontuota ir paleista į eterį.
„Forum Cinemas“ archyvas
Pakankamai sunku būtų surasti filmų, kuriuose nebūtų nei vienos padarytas nuodėmes bent šiek tiek atperkančios savybės. Net ir labiausiai smirdinčioje šiukšlių krūvoje giliau pasirausęs galėtum surasti kažką gero. Tik ne šiuo atveju. Be mielų katinų „Devyni gyvenimai“ neturi praktiškai nieko. Viskas atlikta tingiai ir atsainiai. Toks jausmas, kad K. Spacey grafike iškrito laisvesnė savaitė, per kurią jis nusifilmavo savo scenose, o po to namuose (arba tiesiog telefonu) įrašė tas eilutes, kurias sako būdamas katinu.
Scenarijus primityvus tiek savo idėja, tiek ir išpildymu. Tačiau kokie nuvalkioti bebūtų esminiai siužeto punktai, visada įmanoma pataisyti situaciją, jeigu turi įdomius veikėjus ar įtraukiantį dialogą. Deja, „Devyniuose gyvenimuose“ taip tikrai nenutinka. Visų pirma todėl, kad jo herojai šiaip jau yra tiesiog siaubingi ir nuobodūs žmonės. K. Spacey yra niekam tikęs multimilijonierius, kuriam niekas nerūpi. Jo gerokai jaunesnė žmona Jennifer Garner neturi praktiškai jokių charakteristikų be to, kad yra graži ir rūpinasi savo šeima. Poros dukra yra tiesiog gera mergaitė, kurios vienintelė savybė yra ta, kad ji yra gera mergaitė. Kažkur šalia dar sukinėjasi ir jau suaugęs bei visai toleruotinas K. Spacey sūnus, kenčiantis nuo baisių daddy issues bei toks blogas dėdė, norintis iš K. Spacey atimti jo verslą. Nežinia kaip, nežinia kodėl. Tačiau filmui reikia dramos ar bent jos iliuzijos, tad…
Aišku, geri aktoriai net ir iš lėkštų veikėjų galėtų nors šį tą išspausti. Su sąlyga, kad filmas jiems bent kiek rūpėtų. Tačiau niekam čia niekas nerūpi. K. Spacey į viską žiūri atmestinai, net šiek tiek šaiposi iš to, ką daro. Kokio velnio jis ėmėsi šito projekto aš tikrai nežinau. Galbūt pagalvojo, kad prie namų reikėtų įsirengti naują baseiną, ir neturėjo tų kelių atliekamų milijonų. J. Garner gera aktore niekada ir nebuvo. Ji tiesiog sako savo eilutes, šiek tiek šypsosi, šiek tiek verkia ir tiek. Jų dukra tokia neišraiškinga, kad verčia manyti, jog buvo pasamdyta vien todėl, kad tarp prodiuserių yra jos giminaičių.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tačiau velniop tuos žmones, pasakysite jūs. Kaip tas katinas? Juk jis viso filmo žvaigždė. Katinas kaip katinas. Mielas, ilgu kailiu, mėlynomis akimis. Tačiau jo filme iš tikrųjų ne tiek ir daug. Dažniau matome jo CGI dublerį, kuris atlieka visus triukus ir vaidina visose svarbesnėse scenose.
Ir daro tai labai prastai. Aš žinau, kad filme apie žmogų, kurio siela įkalinama katino kūne, realistiškumo ieškoti nederėtų, bet visgi tam tikros ribos egzistuoja. Kai tas katinas juda taip, kaip katės šiaip jau nejuda ir miaukia taip, kaip katės nemiaukia, tiesiog natūraliai pradedi jausti susierzinimą ir pats filmas tampa nebe „toks blogas, kad geras“, o tiesiog „toks blogas, kad norisi sprukti iš kino salės“.
Žinoma, galima sakyti, kad kažkoks paniuręs senbernis ir nėra šio filmo tikslinė auditorija. Jis juk vaikams skirtas! Visgi aš esu įsitikinęs, kad net ir vaikams „Devyni gyvenimai“ pasirodys nuobodi kankynė. Tiesiog labai didelę jo dalį užima scenos konferencijų salėse ir kabinetuose veikėjams kažką neaiškiai kalbant apie akcijų perėmimus, investicijas ir t.t. Kokiam vaikui tai bus įdomu? Vargu, ar mažametį užkabins scenos, kuriose dvi K. Spacey žmonos liežuvauja apie šį bei tą.
„Devyni gyvenimai“ yra iš esmės apie nieką ir niekam. Tas manipuliacinis triukas su katėmis labai greitai nustoja veikti palikdamas žiūrovą su lėkštu, nuobodžiu, absoliučiai jokio originalumo ir idėjų neturinčiu pusfabrikačiu. Kaip linksma ir originalu bebūtų pamačius filmo plakatą suinkšti: „Vai, vai, vai, katinukai…“, – dievagotis, kad jam patiko šis šedevras galėtų nebent patologiškas melagis.
Filmo anonsas: