fbpx
Naujienos, Nepatogus kinas

Diskusijoje „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?” – galimi Ukrainos krizės scenarijai

Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?” Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka
Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”  Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka
Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”
Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka

Vilniuje vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pakvietė į filmo „Euromaidanas. Juodraštis” („Euromaidan. The Rough Cut”) peržiūrą ir po jo vykusią diskusiją „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”. Filmas buvo specialiosios festivalio programos „Ukraina. Doc“ dalis, kurią remia Ukrainos žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Docudays UA“. Diskusijoje dalyvavo LR Užsienio reikalų ministerijos „Rytų kaimynystės politikos departamento“ direktorius Marius Janukonis, , Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto „Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centro“ vadovė dr. Dovilė Jakniūnaitė ir „Rytų Europos studijų centro“ analitikas Marius Laurinavičius. Diskusijos moderavo žurnalistė, politologė Indrė Makaraitytė.

Filme – vaizdai iš Maidano epicentro

Krizė Ukrainoje prasidėjo po to, kai 2013 m. lapkričio mėnesį Ukrainos vyriausybė nurodė nutraukti pasirengimą pasirašyti laisvosios prekybos ir politinio bendradarbiavimo susitarimą su Europos Sąjunga. Tai iššaukė ilgai besitęsusius visuomenės protestus. Susitarimas buvo pasirašytas tik 2014 m. birželio 27 d., tačiau vėliau Ukrainoje įsiplieskė karinis konfliktas, kuriame iki šiol dalyvauja ne tik vietos kovotojai, Ukrainos kariuomenė, tačiau ir Rusijos kariai. Nuo balandžio mėnesio Rusijos Federacija aneksavo Krymą, ne iki galo aiškus ir kitų Ukrainos dalių likimas.

Ukrainos visuomenės protestai ir buvo rodomi prieš diskusiją demonstruotame filme „Euromaidanas. Juodraštis“ („Euromaidan. The Rough Cut”, rež. Volodymyr Tykhyi, Andriy Lytvynenko, Kateryna Gornostai, Roman Bondarchuk, Yulia Gontaruk, Andrey Kiselyov, Roman Liubyi, Oleksandr Techynskyi, Oleksiy Solodunov, Dmitry Stoykov), kuriame betarpiškai atskleidžiama Maidano aikštės įvykių chronologija, o filme dirbusių autorių drąsą nukelia į patį įvykių epicentrą. Filme panaudota jaunų Ukrainos kino kūrėjų, filmavusių Maidano įvykius, medžiaga, todėl tai kartu ir jaunosios ukrainiečių kartos žvilgsnis į istorinius įvykius, bei svarus indėlis juos perteikiant pasauliui ir įamžinant ateities ukrainiečių kartoms.

Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”  Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka
Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”
Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka

Ukraina – viena ar skilusi į dvi?

Po filmo peržiūros diskusijos mederatorės Indrės Makaraitytės paklaustas, ar dvi skirtingos Ukrainos – Rytų ir Vakarų, ilgainiui susikalbės, Marius Laurinavičius teigė, kad „bent jau iš dalies, tos dvi „skirtingos“ Ukrainos yra mitas. Tai buvo mitas dar gerokai prieš šituos įvykius. Kai visi kalbėdavo, kad Rytų Ukraina yra prorusiška ir ten gyvena rusai, kurie nori būti su Rusija, o vakarų Ukrainoje gyvena visai kitokie žmonės, kurie yra „tikrieji“ ukrainiečiai, aš visada sakydavau – palaukite, yra ne visai taip“. Analitikas taip pat pažymėjo, kad nors rytinės dalies ukrainiečiai masto šiek tiek kitaip, tačiau jie „visada save laikė ukrainiečiais ir tai, kas įvyko dabar, tautą dar labiau suvienijo“.

Marius Janukonis pritarė kolegai ir teigė, kad esminio skirtumo tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų nėra, nors šios dalys ir turi skirtumų, tačiau jie nėra esminiai, tokie, kurie privestų prie susipriešinimo ar karo, o Maidanas buvo tautą vienijantis veiksnys. „Karas vyksta. Bet tai ne pilietinis karas. Mes žinome, kad be išorės jėgų įsikišimo, nėra čia ko slėpti – be Rusijos, jokio karo nebūtų. Tai tikrai yra ne pilietinis karas, nors kai kas ir bando įteigti, kad tai ir vyksta“, – teigė Užsienio reikalų ministerijos atstovas. Jiems pritarė ir dr. Dovilė Jakniūnaitė, kuri teigė, kad „tikrai nebuvo skirtumai tokie, kad jie verstų galvoti apie dvi skirtingas valstybes ir jų galimybę egzistuoti. Ir aš vis dar manau, kad ši situacija nėra įmanoma“.

Ukraina ir Vakarai – (ne)pralaimi Putinui?

„Šis karas yra įvairiapusis, hibridinis – šis terminas dabar dažnai naudojamas žiniasklaidoje. Tai nėra tik kariniai veiksmai, yra ir propaganda žiniasklaidoje, ekonominis spaudimas, manipuliacija faktais ir kitais dalykais“, – teigė Marius Janukonis, kalbėdamas apie karo specifiškumą. „Mėgstamas kalbėjimas apie tai, kad Rusija laimi, bet klausimas – ką ji laimi? Ir ko ji nori? Niekas to nesupranta ir negali pasakyti. Nebent, jei manysime, kad Rusija nori chaoso, tada taip, jie jį sukūrė. Bet ką ji daugiau laimi, man yra labai didelė mįslė“, – reaguodama į kolegos mintį, pasisakė Dovilė Jakniūnaitė.

„Yra du visiškai skirtingi dalykai: jei mes kalbame ar Rusija laimi Ukrainoje – tai visiškai ne, ji nieko nelaimi, viską pralaimi. Didieji radikalai, kurie norėjo viso šio karo, o mano manymu, tai nebuvo valstybinis projektas, tai buvo pusiau privatus projektas, jie norėjo nuo dešimties iki aštuonių sričių Ukrainoje, vieni sakė – aštuonių, kiti sakė – mums dešimties reikia. Dabar iš tų aštuonių ar dešimties jie realiai turi po pusę iš dviejų. Taip, Krymas yra atskira istorija – jie jį pasiėmė be šūvio ir iš esmės ten reiktų kalbėti visai kitaip. Po Krymo jie norėjo dar aštuonių sričių mažiausiai. Iš esmės – Ukrainoje jie nelaimi, nes visa kita Ukraina jiems prarasta ilgiems dešimtmečiams ar net šimtmečiams“ , – teigė analitikas Marius Laurinavičius, kuris sakėsi manantis, kad Rusija tokiu būdu kariauja su Amerika, o Ukraina – yra tik vienas iš šio neįvardinto karo objektų.

Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”  Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka
Diskusija „Kaip atrodys Ukraina 2015 m. pasaulio žemėlapyje?”
Ūlos Jasiulevičiūtės nuotrauka

Yra keli keliai iš Ukrainos krizės?

Nuskambėjus klausimui iš auditorijos „Kodėl patys rusai taip palaiko Rusijos politiką?“, Marius Laurinavičius teigė, kad egzistuoja labai daug veiksnių, bet pagrindiniai yra šie: neatliktos socialinės reformos, nacionalinis rusų mentalitetas ir masinė propaganda. Dr. Dovilė Jakniūnaitė papildė: „Ukraina nėra užsienis Rusijos sąmonėje ir suvokime, nėra „artimasis užsienis“, kaip kartais Lietuva buvo vadinama, tai yra tiesiog kažkas savo ir tai labai svarbu paaiškinant, kodėl į tai nėra taip kritiškai žiūrima, kaip galėtų būti“.

„Maidanas ir dabartiniai rinkimai – yra šansas šaliai padaryti tas reformas, kurių per dvidešimt tris metus taip trūko, ar jų buvo labai mažai arba iš vis nebuvo. Iš tikrųjų visos sąlygos tam padaryti dabar yra, bet kaip ir minėjo pašnekovai, sistema yra oligarchinė, verslas labai susijęs su politika ir be kažkokių sisteminių pasikeitimų to pasiekti bus labai sunku“ – teigė Marius Janukonis, reaguodamas į kolegų pasisakymus.

„Yra keli keliai (Ukrainai išeiti iš krizės – aut. past.). Vienas kelias – jei mes, Vakaruose, aš ne tik apie Lietuvą kalbu, bet apie Europos Sąjungą, o gal ir visą Euroatlantinę bendriją, suprastume dabartinę Rusijos grėsmę. Realiai lengviausias ir pigiausias būdas kaip tą grėsmę pašalinti būtų Ukrainos pavertimas normalia civilizuota europietiška valstybe, ką Vakarai galėtų padaryti pakankamai lengvai, kadangi tai yra iš esmės bankrutavusi valstybė. Turint planą ir ryžtą – tikrai galima tai padaryti. Kitas kelias yra pačios Ukrainos“, – savo nuomonę išsakė M. Laurinavičius ir teigė, kad „antrasis“ planas yra susijęs su Ukrainos oligarchais. Pasak jo, apie keturiasdešimt procentų oligarchų yra pasiryžę „eiti“ į Vakarus, šešiasdešimt – arba neapsisprendę arba nenori. Taigi, jo teigimu, nors dar nėra kritinės masės, bet yra oligarchinis kelias, nes nemažai oligarchų mato Ukrainą Europos Sąjungos nare. „Nepaisant visų grėsmių ir veiksnių, kurie sakytų priešingai, dabar susidariusios tokios sąlygos, kurios, esant didelei valiai, Europos Sąjungos, ar Europos Sąjungos ir Amerikos, galėtų leisti tai padaryti“, – reziumavo „Rytų Europos studijų centro“ analitikas.

Parengė Eglė Burbaitė

Komentarai