„Diunkerkas“ – filmas, kurį būtina žiūrėti kino teatre (apžvalga)

Kadras iš filmo „Diunkerkas“

Christopherio Nolano filmai yra vieni laukiamiausių reginių kino bendruomenėje. Jis vienas tų retų režisierių, kuris geba kurti kokybišką masinei auditorijai skirtą kiną. Nolano filmai dažnai pasižymi kinematografiškumu, labirintišku scenarijumi, praktiniais efektais, montažu, suderintu su garso takeliu, kurio autorius dažniausiai būna kompozitorius Hansas Zimmersas. Net ir liepą galima laikyti savotišku Nolano mėnesiu, kadangi daugumą pastarųjų jo darbų kino teatruose pasirodė būtent šio mėnesio antroje pusėje. Šią vasarą režisierius kino teatruose pristatė savo pirmąjį istorinį karinį filmą „Diunkerkas“ (Dunkirk, 2017), nušviečiantį apie Diunkerko evakuaciją, kitaip dar vadinamą operaciją „Dinamo“ arba „Diunkerko stebuklu“.

1940 metais Prancūzija, palaikoma Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Kanados kariuomenės, kovojo su aršia nacistinės Vokietijos kariuomene. Pralaimint mūšį, buvo nuspręsta evakuoti kariuomenę iš Diunkerko uosto ir pasiruošti kitai kovai. Savaitę (gegužės 26-birželio 4) trukusios gelbėjimo operacijos metu Ministras pirmininkas Winstonas Churcillis tikėjosi išgelbėti maždaug 30 tūkstančių karių, tačiau pasitelkus 800 šimtus civilinių laivų jiems pavyko susigrąžinti 338 226 iš 400 000 paplūdimyje buvusių kareivių.

Filme istorija pasakojama iš trijų perspektyvų – sausumos, jūros, oro. Jaunas kareivis Tomis (Fionn Whitehead) bėga nuo vokiečių kulkų tuščiomis Diunkerko gatvėmis, kol prabėgęs prancūzų užtvarą atsiduria paplūdimyje su kitais krantą palikti bandančiais kareiviais. Čia jie tampa lengvu taikiniu vokiečių kariniams lėktuvams, kurie mėto bombas į molą atplaukiančius laivus ir kolonomis sustojusius kareivius.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Į kitą Lamanšo sąsiaurio krantą, tausodami savo karinius laivus, valdžia pasiuntė daugiau nei 800 civilinių laivelių parplukdyti atvirame paplūdimyje įstrigusių kareivių. Šiais laiveliais taip pat buvo galima priplaukti arčiau kranto, ko negalėjo padaryti kariniai laivai. Vienas jų – „Mėnulio akmuo“, kurio įgula: Dosonas (Mark Rylance), jos sūnus Piteris (Tom Glynn-Carney) ir pagalbininkas Džonas (Barry Keoghan), plaukia į karą padėti saviškiams. Trečiojoje pasakojimo linijoje pilotai – Fareras (Tom Hardy) ir Colinsas (Jack Lowden), (trečiasis žūsta veiksmo pradžioje) – bando numušti vokiečių karinius lėktuvus, kurie nuolat atakuoja sąjungininkų gretas.

Reklama

Teigiama, kad Holokaustas neturi naratyvo, todėl ir apie jį pasakojantys filmai neturėtų jo turėti. Tą patį, manau, būtų galima pasakyti ir apie karą (bei mūšius), kurio kompleksiškumas sunkiai gali sutilpti į vieną siužeto liniją. Todėl režisieriaus sprendimas naudoti nelinijinio naratyvo pasakojimo būdą iš ties labiau padėjo įsijausti į pačią Diunkerko gelbėjimo operaciją.

Tarp siužetinių linijų skiriasi ir chronologinis laikas – veiksmas sausumoje vyksta vieną savaitę, jūroje – vieną dieną, o ore tik vieną valandą. Šioms linijoms pinantis viena su kita atsiranda pasikartojančių veiksmų scenų, kurios ekrane rodomos iš skirtingų perspektyvų. Tarkime lakūno Colinso lėktuvo numušimas žvelgiamas iš jo, jau bandančio išlipti iš skęstančio jūroje lėktuvo, ir jį gelbėjančio „Mėnulio akmens“ įgulos narių akių. Todėl ir pats siužetas tampa dėlione, kurią užbaigia žiūrovo akis.

Skirtingai nuo kitų klasikinių karinių filmų kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan, 1998), „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) ar „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979), „Diunkerkas“ neturi vieno herojaus. Jame veikėjai yra suskirstomi į mažas grupeles, per kurias pasakojamos skirtingos istorijas. Tuo režisierius išvengia perdėto heroizmo ar patriotiškumo. Tuo itin pasižymi praeitais metais pasirodęs Melo Gibsono filmas „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016), pagrindiniu objektu pasirenkantis kareivį Desmondą Dossą (Andrew Garfield), Antrojo pasaulinio karo metu neiššovusio nei vienos kulkos ir gavusį medalį už narsą.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie Clinto Eastwoodo „Amerikiečių snaiperį“ (American Sniper, 2015), vaizduojantį vykstantį karą Artimuosiuose Rytuose. Tokie kariniai filmai pasirenka vieną herojų, su kurio narsa gali tapatintis ne tik filmo žiūrovai, bet ir visa tauta. Pastarasis Eastwoodo filmas netgi buvo kaltinamas respublikonų skleidžiama karine propaganda. „Diunkerko“ atveju to nėra, nes filme nėra vieno pagrindinio herojaus, mosuojančio savo valstybės vėliava mūšio lauke.

Filme visas veiksmas vyksta tik „Dinamo“ operacijos metu ir tik gelbėjimo vietoje. Nolanas sąmoningai pasirenka nerodyti Winstono Churchillio ir kariuomenės vadų posėdžių, išvengdamas politikos. Kūrinyje dėl tų pačių priežasčių neišvysite ir vokiečių kareivių. Visas dėmesys yra skiriamas tik sąjungininkų gelbėjimo misijai. Veikėjų priešistorė nepapasakojama, kas iš tiesų, jei lyginsime su kitais kariniais filmais, yra būdinga šio žanro kūriniams. Mes juos matome čia ir dabar, bejėgiškai bandančius išgyventi.

Nolano scenarijus užėmė 76 lapus – dvigubai mažiau nei kitų šio režisieriaus filmų. Veikėjai kūrinyje kalba retai ir persimeta žodžiais tik būtiniausiose situacijose, užleidžiant pirmenybę kūno kalbai, kaip buvo nebyliojo kino laikais. Scenarijus šiame filme beveik ir nereikalingas, kadangi visa istorija yra pasakojama per veiksmą. Tuo man „Diunkerkas“ primena Georgo Millerio „Pašėlusį Maksą: įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015), kur naratyvo nebuvimas leidžia įsijausti į dvi valandas trunkantį veiksmą, o pats Maksas viso kūrinio metu ištaria vos kelias frazes.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Christopheris Nolanas sukuria iš ties įspūdingą kinematografinį reginį, kuris tampa ir kūrinio Achilo kulnu. Filme pirmą kartą panaudojamos nešiojamos IMAX kameros. Jomis nufilmuota 75 procentai kūrinio medžiagos – daugiau nei bet kuriame kitame režisieriaus filme. Filmas kino teatruose paruoštas rodyti IMAX, 70 mm ir 35 mm formatais, todėl geriausią įspūdį pajusite IMAX kino teatruose. Taip pat visi žino, kad Nolanas savo kūriniuose naudoja beveik tik praktinius efektus, todėl visi sprogimai vyksta iš tiesų, o ne kuriami pasitelkus CGI. „Diunkerke“ buvo naudojama virš 60 Antrojo pasaulinio karo laivų. Taip pat filmavime buvo ir „Dinamo“ operacijoje  dalyvavusių civilinių laivelių, prisidedančių prie autentikos kūrimo.

Todėl režisieriui buvo svarbi net ir kūrinio trukmė. „Diunkerkas“ trunka 106 minutes, kai dauguma karinių filmų yra maždaug trijų valandų trukmės („Šių dienų apokalipsė“ trunka 3 valandas 16 minučių). Kiekviena kūrinio sekundė išnaudojama veiksmo kūrimui.

Prie stipraus filmo įspūdžio kūrimo prisideda ir Hanso Zimmerso garso takelis, jo metu sustojantis tik paskutinėje traukinio scenoje, kareiviams pasiekus saugią zoną. Jis, einantis išvien su montažu, filme kuria įtampą. Garso takelį būtų galima laikyti netgi atskira siužeto pasakojimo forma. Tačiau būtent dėl šios patirties, kurią galima patirti tik aukštos kokybės kino salėse, kūrinys tikriausiai nebus toks paveikus žiūrint jį per televizorių, o ypač per kompiuterio ekraną. Filme svarbus kiekvienas, net ir menkiausias išleistas garsas. Tad, žiūrint ne kine, žiūrovas gali nepastebėti detalių. Todėl „Diunkerką“ privaloma žiūrėti tik kine, kitu atveju, scenarijaus nebuvimas taps ne privalumu, o trūkumu.

Filmo anonsas:

Christopherio Nolano filmai yra vieni laukiamiausių reginių kino bendruomenėje. Jis vienas tų retų režisierių, kuris geba kurti kokybišką masinei auditorijai skirtą kiną. Nolano filmai dažnai pasižymi kinematografiškumu, labirintišku scenarijumi, praktiniais efektais, montažu, suderintu su garso takeliu, kurio autorius dažniausiai būna kompozitorius Hansas Zimmersas. Net ir liepą galima laikyti savotišku Nolano mėnesiu, kadangi daugumą pastarųjų jo darbų kino teatruose pasirodė būtent šio mėnesio antroje pusėje. Šią vasarą režisierius kino teatruose pristatė savo pirmąjį istorinį karinį filmą „Diunkerkas“ (Dunkirk, 2017), nušviečiantį apie Diunkerko evakuaciją, kitaip dar vadinamą operaciją „Dinamo“ arba „Diunkerko stebuklu“. 1940 metais…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 9.5
Scenarijus - 7
Kinematografija - 10
Aktorių darbas - 9
Garso takelis - 9.5

9

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*