Dokumentikos festivalį atidarys filmas apie armėnų kino genijų

Kadras iš filmo „Pelešiano tyla“
VDFF archyvas

Jau šį ketvirtadienį, rugsėjo 21 d., „Skalvijos“ kino centre įvyks Tarptautinio Vilniaus dokumentinio filmų festivalio atidarymas. Festivalyje kartu su kitomis programomis bus parodyta armėnų kino režisieriaus Artavazdo Pelešiano filmų retrospektyva. Festivalį atidarys filmas apie patį autorių. Ilgai vengęs viešumos, jis galiausiai sutiko būti filmuojamas, tačiau iškėlė ne vieną sąlygą. Jaunas italų režisierius Pietro Marcello su visomis sutiko. Taip gimė dokumentinis filmas „Pelešiano tyla“ (2011).

Pateikiame kino apžvalgininko Sergejaus Diošino ir Pietro Marcello pokalbio ištraukas. Jis įvyko netrukus po to, kai filmas buvo pristatytas Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje.

< … >

Kaip filmą pasitiko Venecija? Kaip jį priėmė pats Pelešianas?

Pelešianui juosta patiko. Žinoma, filmą jis matė dar iki Venecijos. Mes surengėme jam atskirą peržiūrą ir gavome palaiminimą šiai filmo versijai. Natūralu, kad jis ne iš karto sutiko su filmo pavadinimu. „Pelešiano tyla“? Aš norėjau pasakyti „be žodžių“, o jūs išvertėte „tyla“, – sakė Pelešianas.

Reklama

Pelešianas atvyko į Veneciją pristatyti savo filmų seansus, bet ne tik. Ir dėl mano filmo taip pat. Jis dalyvavo spaudos konferencijoje. Atsakinėjo į klausimus. Publika filmą pasitiko aplodismentais: milžiniška Perl salė, kuri yra kazino patalpose, buvo sausakimša. Žmonės sėdėjo įsitaisę ant laiptelių, o tai Venecijoje griežtai draudžiama dėl saugumo. Vėliau filmą rodė keliuose smulkesniuose festivaliuose Italijoje. Neseniai demonstravo Roterdame. Pasikartosiu, kad mano būtinoji sąlyga, o ir Pelešiano taip pat – niekada nerodyti filmo konkurse, nes tai yra režisieriaus portretas. Konkuruoti su kitais filmais jam etiškai nepriimtina. Tokiu atveju būtų neaišku, kas konkuruoja – pats Pelešianas, kaip kūrėjas, ar mano filmas apie jį.

Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą pamatėte Pelešiano filmus?

Ne taip ir seniai – dvidešimt šešerių. Dabar man – trisdešimt penkeri.

Jūsų asmeninė pažintis su Pelešianu prasidėjo per filmavimus?

Tiesa. Filmo sumanymas priklauso ne man. Nebuvo taip, kad vieną rytą pabudau su mintimi kurti filmą apie Pelešianą. Idėja gimė italų televizijos prodiuseriams. Kai atvykau susipažinti su būsimo filmo herojumi, Artavazdas Ašotovičius jau buvo matęs mano filmus, jie jam buvo atsiųsti iš ankščiau.

Ar prodiuseriai turėjo kitų kandidatų be jūsų?

Ne. Jie seniai norėjo pasiūlyti man sukurti filmą ir labai apsidžiaugė, kai sutikau. Be to, retas kuris Italijoje taip myli sovietinį kiną kaip aš. Verta pamimėti, kad niekas iš prodiuserių ypatingų tikslų filmui nepuoselėjo. Esminis tikslas – išsaugoti Pelešiano prisiminimą. Kažkokiu būdu pažadinti susidomėjimą juo, kad filmai būtų restauruoti. Toks sumanymas buvo ir kiek anksčiau, jame numanomai turėjo dalyvauti sinematekos ir kino institutai, tačiau dėl finansų trūkumo jis liko neįgyvendintas. Šį filmą suplanavome išskirtinai dėl Pelešiano. Beje, per TV kanalą Rai Tre naktimis reguliariai rodomi jo filmai. Juk Pelešianas – tai atskaitos taškas daugeliui jaunų kino kūrėjų. Rusijoje, greičiausiai, yra kitaip.

< … >

Kadras iš filmo „Pelešiano tyla“
VDFF archyvas

Ar yra skirtumų tarp to Pelešiano, kurį įsivaizdavote iš jo filmų ir straipsnių, ir to, su kuriuo dirbote?

Realybė sutapo su mano įsivaizdavimu. Mane įspėjo, kad Pelešianas yra savitas žmogus. Buvau su juo labai sąžiningas: Pelešianas išsakė savo sąlygas, kaip filmuoti, kur filmuoti ir t.t. Aš sąžiningai atidirbau pagal jo nurodymus. Nesistengiau sulyginti savo įsivaizdavimą su realia figūra, tiesiog nusprendžiau nepaleisti unikalios galimybės, kuri man pasitaikė. Stebėti Pelešianą, o dar ir jį filmuojant, šiek tiek laiko praleisti greta. O dar ir Maskvoje, kuri mane labai įkvėpdavo. Nuo pat pradžių viena iš Pelešiano iškeltų sąlygų buvo ta, kad jis nekalbės į kamerą. Iš karto sutikau. Net ir nebandžiau jo filmuoti pokalbiuose ar diskusijose…

Nejaugi filmuotoje medžiagoje nebuvo nė vieno žodžio?

Toks buvo Pelešiano pasirinkimas. Aš sutikau su šia sąlyga, ir tai man suteikė progą sukurti vienintelį istorijoje filmą-portretą, kuriame portretuojamasis neištaria nė žodžio.

Gavosi savotiškas sąskambis su hamletiška eilute the rest is silence…

Aš neieškojau sąskambių, o bandžiau įveikti iškeltą kliūtį. Juk negalėjome kurti visiškai nebylaus filmo apie režisierių. Galiausiai filme panaudojau savo užkadrinį balsą. Tiesa, buvo momentas, kai norėjau filmą palikti be jo, nes kiekvienas, susipažinęs su Pelešiano kūryba, suprastų filmą ir be užkadrinio balso. Bet mes turėjome kitą tikslą.

Skaičiau, kad filmavimo dieną su meistru bendraudavote ne daugiau 5-10 minučių. Kodėl?

Viskas paprasta. Filmavau kamera, kurios ritė trunka apie 5 minutes. Daugiausiai, kiek man pavykdavo nufilmuoti per dieną, – tai dvi ritės. Namo parsivežiau vos 2 valandas medžiagos. Pusė jos – Maskva, metro, važiavimai gatvėmis ir taip toliau. Likusi dalis – Pelešianas. Per visą filmavimo laiką jį filmuodavau daugiausiai 10 minučių per dieną. Jis visada pats nuspręsdavo, kur ir kada filmuoti. Tarkim, jis primygtinai reikalavo, kad būtų nufilmuotas jo mokytojų kapinių lankymas. O aš tik apsidžiaugiau galėdamas lydėti jį į tokią vietą ir filmuoti tokią situaciją. Jis nuolat kėlė sąlygas. Pavyzdžiui, liepė filmuoti be stovo. Nors negalima tvirtinti, kad viskas buvo apgalvota iš anksto, buvo nemažai improvizacijos. Jis tiesiog sakydavo: „Šiandien aš eisiu į kapines“. Ir mes filmuodavome jį ten. Arba „šiandien galima filmuoti bute“. Ir taip toliau. Aš visada pasiruošęs improvizacijai. Mano užnugaryje trys dokumentiniai filmai, sukurti remiantis improvizacija, todėl aš lengvai tvarkiausi. Pelešiano pageidavimu, garso režisieriai išsyk buvo išvyti iš aikštelės. Aš filmavau be garso, o paskui grįždavau su garso režisieriumi į tą pačią vietą. Įrašydavome garsą jau be meistro.

Ar savo filme bandėte kažkaip „apžaisti“ Pelešiano montažo idėjas? Jo „distancinį montažą“?

Žinoma. Mano ankstesni filmai sumontuoti ne pagal jo teoriją, tačiau šiame filme aš, žinoma, kažką panašaus bandžiau daryti. Kai kuriuos momentus sumontavau akivaizdžiai pagal „distancinio montažo“ principus. Tai matyti. Kadangi filmas pasakoja apie Pelešianą, negalėjau šito išvengti. Atvirkščiai. Tai Pelešiano mokykla, jam pašvęstas filmas. Naudoti jo montažo būdą buvo privalu. Tai ir savotiškas pratimas kuriant filmą. Tie, kas pažįsta Pelešiano kūrybą, lengvai įžvelgs jo teorijos panaudojimą filme. Tie, kurie nepažįsta, – pamatys, kaip tai veikia praktikoje. Kadangi filmas pašvęstas meistrui ir jo kūrybai, save laikau tik pusiau filmo autoriumi. Pelešianas yra ne tik herojus, bet ir bendraautoris.

Filmo „Pelešiano tyla“ seansai vyks rugsėjo 21 d. ir 29 d. „Skalvijos“ kino centre.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 21 – spalio 1 d., Klaipėdoje ir Ukmergėje – spalio 6-8 d. Daugiau www.vdff.lt.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*