„Incognito Films“ archyvas
Simpatingasis Josephas Gordonas-Levittas, žiūrovų prielankumą pelnęs mielo vyruko vaidmenimis tokiuose filmuose kaip „500 vasaros dienų“ (500 Days of Summer, 2009) ar „50/50“ (50/50, 2011), debiutavo kaip pilnametražio filmo režisierius, scenarijaus autorius ir neįtikėtinas šmikis.
Taip, „Donžuanas“ (Don Jon, 2013) gali kelti kontroversiškus jausmus. Tai nėra politiškai korektiškas filmas. Taip, jame gvildenama priklausomybės nuo pornografijos tema. Jei jums, iš principo, atrodo, jog kalbėti apie pornografiją yra blogo tono ženklas, geriau net negaiškite laiko žiūrėdami šią juostą. Ne, tai nėra rimtai priklausomybės temą nagrinėjantis filmas. Jis pilnas lyčių bei žanro stereotipų. Tačiau čia stereotipai nėra tiesiog naudojami, jais yra žaidžiama. O tai išskiria filmą iš kitų iš pirmo žvilgsnio panašių romantinių komedijų.
Pagrindinis veikėjas Džonas (Josephas Gordonas-Levittas) negaišins jūsų laiko ir greitai išdėstys, kas jam gyvenime svarbiausia. Automobilis, sporto salė, merginos, šeima ir pornografija. Automobilyje Džonas burnos ir dainuos, su šeima vakarieniaus ir eis į bažnyčią, sporto salėje pumpuos savo raumenis ir kalbės „Sveika Marija“ bei „Tėve mūsų“. Bet daugiausiai jis kabins merginas ir žiūrės pornografinius filmukus.
Moterys Džono pasaulyje egzistuoja tik kaip seksualiniai objektai. Jos išskaidomos dalimis – krūtinė, sėdmenys, kojos. Vertinamos dešimtbale sistema. Dėl savo gebėjimų pakerėti dailiosios lyties atstoves Džonas pramintas vyruku, neprasidedančiu su mažiau nei aštuonetu įvertintomis damomis. Kiekvieną vakarą jį domina vis nauja mergina. Bet labai greitai žiūrovui kyla klausimas, kodėl jis jas apskritai tempiasi namo. Atrodo, gal iš įpročio, nes seksas su realiomis partnerėmis jo nepatenkina. Pagrindinis veikėjas atvirai deklaruoja – pornografija geriau nei realus seksas. Ir yra pasirengęs išdėstyti visą savo argumentaciją.
„Incognito Films“ archyvas
Tai visiškai nestebina, turint omenyje, jog jo parsivedamos merginos yra beveik tokia pati fikcija kaip ir jo pornografijos žvaigždės. Tai tos pačios krūtinės, sėdmenys, kojos, merginos be asmenybės, be tikrų emocijų. Skirtumas tas, jog jos vis dar turi savo valią ir nėra pasirengusios akimirksniu patenkinti bet kokio Džono poreikio. Jei nori kažką gauti, Džonas privalo duoti, o tai nėra jo stiprioji pusė.
Situacija pakinta, kai Džonas sutinka savo svajonių merginą – tą vienintelį, neginčijamą dešimtuką, dėl kurio yra pasirengęs paprakaituoti. Dešimtukas, vardu Barbara Šugarman (Scarlett Johansson), pasirodo yra ne tik saldainiukas, bet ir kietas riešutėlis. Jos nedomina vienos nakties nuotykiai. Barbara žino, ko nori, ir žino, kaip tai gauti.
Jei Džonas savo santykių modelius grindžia pornografiniais filmukais – Barbaros pasaulėžiūra grįsta gilia banalių Holivudo romantinių filmų tradicija. Džonas nori Barbaros – nes ji gražiausias dalykas, kokį jam teko regėti savo gyvenime. Jis ją sudaiktina kaip ir kitas moteris, tačiau Barbara neatsilieka – ji leidžia jam tai daryti ir tuo sėkmingai naudojasi. Dresuoja ir lipdo tokį vyrą, šalia kurio ji galėtų gražiai atrodyti. Taip Džonas atsiduria vakarinėse paskaitose, jam uždraudžiama plauti savo buto grindis ir žiūrėti pornografiją. Barbarai reikia sėkmingo, gerą darbą turinčio vyruko, kuris padarytų viską dėl savo merginos. O juk tokie vyrukai pornografijos nežiūri.
Tiek Džonas tiek Barbara gyvena savo fantazijų pasauliuose. Paradoksalu, tačiau Džonas bent jau suvokia, jog seksas niekada nebus toks, koks yra jo mėgstamuose pornografijos filmuose, ir renkasi paprasčiausią išeitį – po eilinio, visiško pasitenkinimo nesuteikusio nuotykio įjungti kompiuterį. Tuo tarpu Barbara siekia realybę pritaikyti prie savo iliuzijų ir tūžta, kai kovoje su fantazijomis laimi realybė.
„Incognito Films“ archyvas
Taigi vienas tuštutis sutiko savo svajonių tuštutę ir jau atrodė, jog jie gyvens ilgai ir laimingai. Tačiau paaiškėja, jog net dėl svajonių dešimtuko Džonas nėra pasirengęs atsisakyti pornografijos. Pornografija geriau net už seksą su gražiausia moterimi pasaulyje. Kaip ir galima tikėtis, galiausiai tai paaiškėja, ir Barbara tūžmingai palieką Džoną.
Džonas liūdi, pyksta ir toliau sėkmingai skendi beprasmio sekso ir pornografijos liūne, kol į sceną nežengia šiek tiek hipiškas Julianne Moore personažas. Vakarinėse paskaitose sutikta žolytę traukianti ir kartkartėmis pravirkstanti vidutinio amžiaus moteris tampa Džono guru ligi šiol nepažintame žmogiškų santykių ir prasmingo artumo pasaulyje.
Tad galiausiai „Donžuanas“ nėra filmas apie pornografiją. Tai populiariosios kultūros, kuomet dėl jos suformuotų stereotipų žmonės nebemato vienas kito, kritika. Tai filmas apie žmonių santykius moderniame pasaulyje, kuriame norima malonumo čia ir dabar, kuriame meilė, seksas skirti vartotojiškiems poreikiams tenkinti – panaudojami ir keičiami naujais, kaip bet kokios kitos pramogos, nepaliekant vietos tikram artumui ir intymumui.
