Dviguboje 11,5-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio šventėje išrinktas Nacionalinės konkursinės programos laureatas

Akimirka iš dvigubos 11,5-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio šventės
Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė

Penktadienio vakarą, sausio 19 d., „Menų spaustuvėje“ žiūrovai susirinko į dvigubą 11,5-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio šventę – atidarymą ir uždarymą.

Pirmoje renginio dalyje buvo parodyti trys šiandienines aktualijas atspindintys trumpametražiai filmai. Dokumentiniame, mažiau negu 10 min. trunkančiame, filme „Taking the Floor“ (2017) suomių režisieriai Hannes Vartiainen ir Pekka Veikkolainen parodė žiūrovams šmaikščius epizodus iš Tamperės miesto tarybos posėdžio dėl tramvajų linijos. Portugalų režisierius Gabriel Abrantes 7 min. eksperimentinėje juostoje „A Brief  History of Princess X“ (2016) pateikė savo žvilgsnį į Constantino Brâncuși skultūros „Princess X“ sukūrimo istoriją. Trečioji vakaro juosta – vos 4 min. trunkantis britų režisieriaus Johno Smitho eksperimentinis trumpametražis filmas „Who Are We?“ (2016). Filmo autorius savaip permontavo ištraukas iš BBC televizijos debatų, vykusių keletą savaičių iki „Brexit“ referendumo.

Antroje renginio dalyje įvyko Nacionalinės konkursinės programos apdovanojimai. Geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbtas režisierės Elžbietos Josadės dokumentinis filmas „Dialogas su Josefu“, kurio premjera įvyko 2016 m. „Scanoramoje“. „Dialogas su Josefu“ varžėsi su 10 kitų lietuviškų trumpametražių filmų: „Atmink, iš molio esi“ (rež. Elvina Nevardauskaitė), „Budėjimas“ (rež. Karolis Kaupinis), „Gimimas“ (rež. Eglė Mameniškytė), „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys), „Kur dingsta daiktai, kur dingsta  žmonės“ (rež. Jorė Janavičiūtė), „Motinos diena“ (rež. Kamilė Milašiūtė), „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė), „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ (rež. Birutė Sodeikaitė), „Pono Nakties Laisvadienis“ (rež. Ignas Meilūnas), „Yana“ (rež. Saulė Bliuvaitė). Nugalėtojas buvo apdovanotas  Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus įsteigta 1000 Eur vertės premija.

Nacionalinę konkursinę programą vertino literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, kino režisierius Tomas Vengris ir nepriklausoma audiovizualinės industrijos konsultantė Eva Brazdžionytė. Kartu su kitais žiuri nariais įteikusi pagrindinį prizą, Natalija Arlauskaitė padėkojo festivalio organizatoriams už labai turtingą ir turiningą programą, suteikusį galimybę turėti labai įdomų pokalbį.

Kino tyrinėtoja pasidalino, kodėl pagrindinis prizas buvo įteiktas būtent Elžbietos Josadės dokumentiniam filmui „Dialogas su Josefu“: „Filmas apmąsto kokiu būdu įmanomas santykis ne tik su nutolusia šeima, bet ir su šalia esančiais artimaisiais. Jis siūlo pagarbų įsižiūrėjimą į tėvo pasaulį, lėtą, ne visada sklandų ir reikalaujantį pastangos. Imdamasis iš pažiūros paprasto pasakojimo, filmas aiškinasi gamtos, paveikslo ir pasaulio matymo galimybes.“

Reklama

Filmo „Dialogas su Josefu“ prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė palinkėjo jauniems kūrėjams išnaudoti trumpą metrą savo drąsiems sprendimams, drąsiausioms idėjoms, būti atviriems, kūrybingiems, nieko nebijoti ir kalbėti apie tai, kad svarbu patiems. Negalėjusi dalyvauti renginyje Elžbieta Josadė žiūrovams įrašė vaizdo sveikinimą, kuriame padėkojo žiūri nariams ne tik už tai, kad atrinko mano filmą, bet ir dėl to, kad atrinko dokumentinį filmą. Režisierė džiaugiasi, kad žmonės vis labiau domisi dokumentiniu ir eksperimentiniu kinu.

Vakaro svečius linksmino muzikinis grupės „Darbo džiaugsmai“ pasirodymas. Pasibaigus apdovanojimų ceremonijai, Nacionalinėje konkursinėje programoje nugalėjęs filmas buvo parodytas žiūrovams. Po filmo peržiūros vakaro svečiai buvo pakviesti vyno taurei.

 

Galerija: dviguba 11,5-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio šventė
Nuotraukų autorė: Vytautė Ribokaitė

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*