„ACME Film“ archyvas
Užsimerkite ir įsivaizduokite Žemę po pusantro šimto metų. Kokie vaizdai ateina į galvą? Klestinti ekonomika, moderniosios technologijos, paslaugūs robotai, nudirbantys už jus juodus ir nuobodžius darbus, sterili aplinka? Režisierius ir scenarijaus autorius Neillas Blomkampas pasiryžo jus nustebinti ir pateikti visiškai kitokią ateities versiją savo naujausiame mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Eliziejus“.
Filmas mus nukelia į 2154 metus. Žemė perpildyta, purvina, didelis nedarbas, skurdas, tvarką palaiko bejausmiai robotai, fiksuojantys ir baudžiantys už mažiausias pilietinio nepaklusnumo ir net sarkazmo apraiškas. Turtingiausi ir galingiausi jau kurį laikį kaip palikę šią ašarų pakalnę ir apsigyvenę kosminėje stotyje „Eliziejus“. Čia žalios, tobulai sutvarkytos pievelės, kuriose pristatyta akinamo baltumo prabangių vilų, laimingieji leidžią laiką gerdami šampaną ir šnekučiuodamiesi šalia baseinų, aplink laksto laimingi ir sveiki vaikučiai. Nepritekliui, negaliai ir ligoms vietos čia nėra – kiekvienam „Eliziejaus“ piliečiui užtikrinama visa įmanoma sveikatos priežiūra – per kelias minutes išgydomos net sudėtingiausios ligos atsigulus į kiekvienuose namuose įrengtą kapsulę.
Vieninteliai ramybės drumstėjai – nelegaliai erdvėlaiviais į „Eilziejų“ bandantys patekti, dažniausiai viltį išgyventi ar išgydyti savo vaikus praradę Žemės gyventojai. Tačiau tai padaryti ne taip paprasta – idilę apginti bet kokia kaina pasirengusi šaltakraujė gynybos sekretorė Jessica Delacourt (Jodie Foster), be gailesčio įsakanti numušti visus išsvajotojo „Eliziejaus“ link skriejančius įsibrovėlių laivus.
Situaciją gali pakeisti paprastas darbininkas Maksas (Matt Damon), nelaimingo atsitikimo metu tapęs herojumi. Jis priverstas imtis savižudiškos misijos, nuo kurios rezultato priklauso ne tik jo paties, bet ir daugybės žemiečių gyvybės.
Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs režisierius Neillas Blomkampas į fantastikos mėgėjų akiratį pateko 2009 m. pristatęs pirmąjį pilnametražį trilerį „9-asis rajonas“ (District 9, 2009). Debiutinis režisieriaus darbas sulaukė teigiamų žiūrovų vertinimų ir kritikų pripažinimo. Juostoje nagrinėjamos diskriminacijos, nepakantos kitokiam, įsigalėjusios ir nebaudžiamos biurokratijos temos, pasitelkiant žemėje apsigyvenusių, į getą suvarytų ateivių alegoriją. Ironija, humoras, originalūs charakteriai, puikūs specialieji efektai – filmo elementai, lėmę pirmojo, sąlyginai mažo biudžeto trilerio sėkmę. Buvo įdomu, kuo režisierius nustebins šįkart ir ar naujasis jo filmas prilygs pirmajam.
„ACME Film“ archyvas
Filmo idėja – gera. Atrodo, jog scenarijus pradėtas rašyti klausiant ne kas ateityje bus kitaip, bet kas, neabejotinai, bus taip pat. Prognozuoti – dažnai nelemtas užsiėmimas, tačiau žmogiškoji prigimtis nekinta: garbės, valdžios, galios troškimas, nepakantumas kitokiam, socialinė nelygybė ir nejautra – opios ir Neillo Blomkampo gvildenamos temos. Tai neabejotinai išskiria šio režisieriaus darbus iš daugybės lengvos pramogos kino juostų.
Mokslinės fantastikos, ir ypač distopijos žanras, yra tinkamas Neillo Blomkampo pasirinktai problematikai plėtoti. Jis suteikia galimybę išryškinti skaudžiausias visuomenės problemas, pastatant prieš publiką iškreiptą veidrodį – vis dar gali matyti ir atpažinti save, bet matomas vaizdas daug ryškesnis, spalvos tirštesnės, o proporcijos gerokai didesnės. Vienu metu pateikiama ir pramoga, ir priežastis pagalvoti, įsitraukti į pasakojimo siūlomą diskusiją.
Pagirtina tai, jog režisierius nori nagrinėti aktualias visuomenės problemas, bet, deja, „Eliziejus“ nė iš tolo neprilygsta debiutiniam Neillo Blomkampo darbui. Taip, specialieji efektai išties puikūs, Matto Damono vaidyba įtikina, tačiau susidaro įspūdis, jog režisierius neatsispyrė pagundai naudoti nuvalkiotas Holivudo klišes.
Jau pati filmo pradžia atrodo per daug sentimentali, o po trilerio pirmojo trečdalio pradedi įsivaizduoti, kuo viskas baigsis, – ypač kai žiūrovams rodoma herojaus vaikystės meilė, turinti mažą, paskutine leukemijos stadija sergančią dukrą. Kaip susiklostys Makso likimas, gal ir negali būti tikras, bet mažos mergytės, didelėmis naiviomis akimis, nuo vėžio holivudiniuose (blogąja šio žodžio prasme) filmuose tikrai nemiršta.
Skurdžios realybės ir kovų scenos kartais keičiamos pagrindinio herojaus vaikystės vaizdiniais. Našlaičiai, vienuolės, pranašystės apie didingą ateitį, vaikiškos svajonės apie geresnį gyvenimą – visi šie elementai turėtų paliesti žiūrovų jausmus ir priversti spausti kumščius už pagrindinio veikėjo sėkmę. Deja, visa tai pateikiama taip banaliai, jog nejučia imi laukti sproginėjančių erdvėlaivių ir žmonių bei robotų kovų scenų. Neapleidžia jausmas, kad režisierius galėjo sukurti ir geriau.
„ACME Film“ archyvas
Išrankesniam žiūrovui už akių užklius ne viena siužeto spraga. Nors labai akį rėžiančių nelogiškų scenų ir pavyko išvengti, abejotinų sprendimų netrūksta, o tokie supaprastinimai, kaip socialinė revoliucija vienu mygtuko spustelėjimu, ne tik kad neįtikina, bet gali ir gerokai suerzinti. Filmo pabaiga apskritai ne vieną privers klausiamai kilstelėti antakį.
Kaip dar vieną nusivylimą tenka minėti J. Foster sukurtą vaidmenį. Jos šaltakraujės sekretorės personažas atrodo neišplėtotas, o vaidyba itin nenatūrali.
Nepaisant išvardintų trūkumų, filmas tikrai nėra blogas. Prisiekę mokslinės fantastikos gerbėjai greičiausiai gaus adrenalino dozę, pasimėgaus įtemptu siužetu, puikiomis kovos scenomis ir įtikinamais specialiaisiais efektais. Tokios juostos neabejotinai turi savo auditoriją ir suras savo žiūrovą. Bet tie, kurie tikisi kažko originalaus ir intriguojančio ar bent panašaus į „Devintąjį rajoną“ – greičiausiai šiek tiek nusivils.
[review]
