„Emilija iš Laisvė alėjos“: krauju nusidažiusi Emilijos laisvė (apžvalga)

Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“
Ulvyds archyvas

Režisierius Donatas Ulvydas jau su filmu „Tadas Blinda: Pradžia“ (2011) įrodė, kad sugeba kurti vizualiai efektingus, didingus, dinamiškus ir patrauklius žiūrovui filmus. Iš reklamos į kiną atėjęs režisierius moka pateikti filmą taip, kad į jį gerai būtų parduodami bilietai. Jo naujausias kūrinys „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017) seka šia tradicija. Filmą žiūri pilnos salės žiūrovų. To galėtų pavydėti kiti lietuviškojo kino kūrėjai. Nepaisant to, kad ir šis jo darbas yra paviršutiniškas ir apeliuoja į žiūrovų emocijas vizualiai išraiškinga kalba, jaudinančia muzika ir kone detektyvinės įtampos kupinu siužetu, „Emilija iš Laisvės alėjos“ sugeba dviems valandoms prikaustyti žiūrovo dėmesį ir nė akimirkai jo nepaleisti.

Filmo siužetas nukelia į 1972 m. Kauną, į įvykius po Romo Kalantos susideginimo. Jauna aktorė Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) atvyksta į Kauną vaidinti Kauno dramos teatre. Nuo pat pirmų scenų veiksmas pasisuka jaudinančia linkme, kai ji papuola į kauniečių mitingą prieš santvarką. Jaunoji filmo herojė iškart parodo savo drąsą susistumdydama su milicininku. Tačiau jai tai baigiasi susidūrimu su žiauriuoju sistemos valdininku Leonu (akt. Tauras Čižas), kuris dėl priežasčių, kurios paaiškėja vėliau, tiesiog apsėstas jos turimos juodosios knygelės. Be šios įtemptos sistemos žiaurumus atskleidžiančios siužetinės linijos, filme be jokios abejonės egzistuoja ir meilė. Režisierius Marius (akt. Darius Gumauskas) nesileidžia į jokius kompromisus ir kuria spektaklį apie Emiliją Pliaterytę su stipriomis aliuzijomis į sovietinę sistemą bei nuolatos skambančiu žodžiu „Lietuva!“. Ir, žinoma, Emilija tampa pagrindine šio spektaklio aktore ir dar, be to, Mariaus mylimąja.

Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“
Ulvyds archyvas

Aktorių vaidyba, kaip ir pats filmo objektas – Kauno dramos teatras, labai teatrališka. Retai, netgi nuolatos dėl to kritikuojamame lietuviškame kine, tenka matyti tokią dirbtinę ir statišką vaidybą. Ne tik žodinė išraiška, bet ir kūno kalba statiška ir absoliučiai neįtikina. Filmui nepadeda ir dirbtiniai dialogai. Nors siužetas sudėliojamas visai neblogai ir įtampa išlaikoma, kartais suabejojama veikėjų motyvacija, ypač Leono. Nors vėliau ir paaiškėja jo paranojiškas elgesys, vis tiek ši personažo linija yra gerokai perspausta, siekiant sukurti intrigą primityviais detektyviniais elementais.

Filmo operatoriaus darbas – efektingas. Jau pirmi kadrai prikausto dėmesį. Tačiau nepaisant kadrų dinamikos, pritrūksta laikotarpio autentikos. 1972 m. buitis atskleidžiama primityviais dialogais ir dirbtiniais, atseit, tam laikui būdingais kasdienybės vaizdais. Be to, kiekvienam elementui suteikiamas ideologinis ir vertybinis krūvis, be perstojo prikišant, kad kiekvienas pokalbis ir kiekvienas veikėjas politiškai angažuotas. Todėl pritrūkta paprasčiausios kasdienybės. Siekiant kurti įtampą, Emilija vis atsiduria naujoje dramatiškoje situacijoje, turi įveikti vis naują iššūkį. Dėl to filmo psichologija yra prasta, tiksliau, jos iš principo ir nėra. Tai tarsi koks veiksmo filmas, kurį žiūrėdamas žiūrovas negali stabtelti ir apmąstyti tai, ką pamatė.

Reklama

Filmo muzika yra visai nebloga, bent jau kuriant nuolatinę įtampą. Visgi dažniausiai ji pasitelkiama gana primityviai formuojant žiūrovų emocijas. Buvo epizodų, kai perdėtas jos dramatizmas sukeldavo juoką visiškai neadekvačioje vietoje. O „juodosios knygelės melodija“ netgi priminė kokio nors „Žiedų valdovo“ parodiją.

Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“
Astos Martinonytes foto

„Emilija iš Laisvės alėjos“, pirmiausia plakatu ir tuo, kad jo premjera įvyko vasario 16 d., yra laikomas patriotiniu filmu. Tuo bei lengvu ir dinamišku siužetu jis skirtas plačiajai auditorijai. Jau nuo Kalantos susideginimo scenos, kurioje primenami jo žodžiai: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, vis bandoma įteikti, kad tas laikotarpis buvo nuolatinė kova prieš santvarkos baisumus. Tik ta kova pateikiama labai tiesiogiai. Šis filmas taip visą laiką ir šaukia, koks jis dramatiškas. Jame nėra gelmės ar subtilumo, jis skirtas masinei auditorijai ir viskas pateikiama suvalgyta ir sukramtyta, tarsi abejojant žiūrovo mąstymo galimybėmis. Nenoromis prisimeni kitą filmą apie 1972 m. Kauną – Raimundo Banionio „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990), kuriame paprasčiau, tačiau dėl to ženkliai tikroviškiau, perteikiamas jauno žmogaus susidūrimas su sistema.

„Emilija iš Laisvės alėjos“ – tai filmas liaudžiai. Visgi, nepaisant jo paviršutiniškumo ir pigių triukų, dvi valandos neprailgsta. Apgaulės meistrui Donatui Ulvydui netrūksta talento sukurti įtraukiantį ir žiūrovišką filmą.

Filmo anonsas:

Režisierius Donatas Ulvydas jau su filmu „Tadas Blinda: Pradžia“ (2011) įrodė, kad sugeba kurti vizualiai efektingus, didingus, dinamiškus ir patrauklius žiūrovui filmus. Iš reklamos į kiną atėjęs režisierius moka pateikti filmą taip, kad į jį gerai būtų parduodami bilietai. Jo naujausias kūrinys „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017) seka šia tradicija. Filmą žiūri pilnos salės žiūrovų. To galėtų pavydėti kiti lietuviškojo kino kūrėjai. Nepaisant to, kad ir šis jo darbas yra paviršutiniškas ir apeliuoja į žiūrovų emocijas vizualiai išraiškinga kalba, jaudinančia muzika ir kone detektyvinės įtampos kupinu siužetu, „Emilija…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 4.5
Scenarijus - 6
Kinematografija - 5
Aktorių darbas - 4.5
Muzika - 5

5

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*