F.W. Murnau „Nosferatu“ – tarpukario Lietuvoje nelegaliai demonstruotas festivalio „Scanorama 2017“ uždarymo filmas

Kadras iš filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“

2015 m. liepą šalia Berlyno įsikūrusių Stahnsdorfo kapinių prižiūrėtojas Olafas Ihlefeldtas jose aptiko kraupų radinį. Į vieną iš kapinėse esančių mauzoliejų buvo įsilaužta, mauzoliejuje buvęs karstas rastas atidarytas, o jame aštuntą dešimtmetį gulėjusiam kūnui trūko kaukolės. Karste ilsėjosi žymaus Vokietijos kino režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau (1888-1931) palaikai. Nors žiniasklaida teigė, jog tai gali būti vietinių satanistų ar perdėm įsiaudrinusių režisieriaus gerbėjų darbas, tačiau kino mylėtojai visam pasaulyje sunerimo – kas, jeigu prie to savo nagus prikišo pats grafas Orlokas?

1897-aisias airių rašytojo Bramo Stokerio sukurtas gotikinis romanas „Drakula“ („Dracula“) savu laiku nebuvo nei labai populiarus, nei labai originalus.

Senovės mitų įkvėptas, krauju mintančio gyvojo numirėlio personažas – vampyras – dar XVIII amžiaus pabaigoje pasirodo Johanno Wofgango von Geothe`s kūrinyje „Korinto nuotaka“ („Die Braut von Korinth“, 1797). Aristokratiško vampyro personažą 1819-ais pasirodžiusioje trumpoje istorijoje „Vampyras“ („The Vampyre“) aprašė britas Johnas Wiliamas Polidori. Tuo tarpu kitas airių rašytojas,  Josephas Sheridanas Le Fanu, 1872 metais sukūrė romaną „Karmila“ („Carmilla“), kuriame vampyriška istorija įgauna ryškių lesbietiškų motyvų. Tad nors Bramo Stokerio kūrinys sulaukė palankių recenzijų ir sąlyginai gerų pardavimų, tačiau Viktorijos laikų epochos žmonėms jis tebuvo dar vienas eilinis nuotykių romanas.

Iš tiesų nemirštantį populiarumą Bramo Stokerio kūriniui atnešė dvidešimtasis amžius. Prie šio populiarumo gausiai prisidėjo ir kino filmai. Juk ir ikonišką Drakulos įvaizdį sukūrė ne kas kitas, o 1931-aisias pastatytas filmas su Bela Lugosi. 6-7 dešimtmetyje britų bendrovės „Hammer Horror“ kurti filmai su Christopheriu Lee pristatė Drakulą naujai siaubo filmų žiūrovų kartai. Vėliau sekė dar kelios knygos ekranizacijos (1979-aisias Drakulą įkūnija aktorius Frankas Langella, 1992-aisias Gary Oldmanas), jog galiausiai beliko tamsos princo rūbais aprengti  senuką Leslie Nielseną (filmas „Dracula: Dead and Loving It“, 1995) ir pasijuokti iš pačių sukurto literatūrinio charakterio parodijos. Tačiau Drakulų populiariojoje kultūroje yra šimtai, o Nosferatu – vos keli.

Kadras iš filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“

Reklama

Paradoksalu, nes daugeliu atžvilgių 1922-aisias pasirodęs F. W. Murnau „Nosferatu: siaubo simfonija“ (Nosferatu, eine Symphonie des Grauens, 1922)  yra daug ištikimesnis Bramo Stokerio kūriniui nei vėlesnė jo Holivudinė ekranizacija. Bela Lugosi sukurtas grafas Drakula buvo žavingas, pakerintis didikas, tuo tarpu kai knygoje jis buvo atgrasus monstras. Būtent tokį Drakulą ir įkūnijo aktorius Maxas Schreckas Murnau filme. Aktoriaus sukurtas monstras buvo toks vizualiai įspūdingas, jog ilgainiui jis pats tapo atskira miesto mitų ir populiariosios kultūros dalimi. Štai 2000-aisias pasirodęs filmas „Vampyro šešėlis“ (Shadow of the Vampire, rež. E. Elias Merhige) pasakojo fikcinę „Nosferatu“ filmo sukūrimo istoriją. Jos centre atsidūrė idėja, jog vampyras filme yra toks įtikinamas ir siaubingas todėl, kad jį „suvaidinęs“ Maxas Schreckas pats buvo nemirtingas kraujasiurbys. 

Tačiau F. W. Murnau filmo ištikimybė Bramo Stokerio kūriniui tapo ir jo filmo nesėkmės priežastimi. Už filmą atsakingos „Prana Film“ studijos įkūrėjui, pagarsėjusiam tarpukario Vokietijos menininkui ir okultistui Albinui Grau, labiau knietėjo rūpintis vizualine filmo puse (kuri, reikia pripažinti, tiems laikams įspūdinga), nei gauti Bramo Stokerio kūrinio ekranizacijos teises. Nors filme ir padaryta nemažai pokyčių – veiksmo vieta perkelta iš Anglijos į Vokietiją; vampyrai pervadinami į nosferatu; grafas Drakula tampa grafu Orlaku; pakeisti pagrindinių veikėjų vardai, o daugumos antraplanių visai nėra ir t.t. – tačiau to buvo permažai. Kūrinių panašumas buvo akivaizdus, tad Bramo Stokerio našlė net nemačiusi filmo laimėjo prieš jį bylą ir, teismo sprendimu, visos egzistuojančios filmo kopijos turėjo būti sudegintos

Žinoma, jeigu taip būtų nutikę, šiandien apie „Nosferatu“ tiek nekalbėtume. Kai teismo sprendimas įsigaliojo, filmo premjera Vokietijoje jau buvo įvykusi, jis buvo teigiamai įvertintas kritikų.  Ir nors dauguma filmo kopijų buvo sudegintos, tačiau bent viena jų jau tęsė savo gyvenimą už Vokietijos ribų. Ji buvo kopijuojama ir dauginama. Kai 1930-aisis Vokietijoje ir Austrijoje pasirodė neautorizuota, stipriai permontuota filmo garsinė versija, pavadinta „Dvyliktoji valanda – siaubo naktis“ („Die zwölfte Stunde – Eine Nacht des Grauens”), niekas priekaištų dėl pažeistų autorinių teisių nebereiškė. Nosferatu buvo laisvas misti ateities kartų krauju.

Kadras iš filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“

„Nosferatu“ pasiekė ir tarpukario Lietuvos kino teatrus. Trečiojo dešimtmečio viduryje jis buvo demonstruotas Kauno Šančių kino teatre „Iliuzija“. „Baisenybių simfonija. Nosferatu“ – neapsakomai baisi 7 veiksmų drama“ – skelbė filmo reklama. Iš kur į Lietuvą filmas atkeliavo, kokios būklės buvo jo kopija, šiandien tiksliai negalėtume atsakyti. Viena aišku, Kaune filmas rodytas, techniškai, nelegaliai. Tačiau jeigu ne tokios nelegalios peržiūros, šis Vokietijos ekspresionistinio kino klasika laikomas filmas galėjo mūsų laikų ir nepasiekti.

Taip pat neaišku ir kokius jausmus filmas sukėlė to meto Kauniečiams. Tuo metu lietuviškų laikraščių ir žurnalų puslapiuose net kino teatrų reklama buvo retenybė, ką jau kalbėti apie kino filmų recenzijas ar platesnius jų aprašus. Daug plačiau aptartas „Nosferatu“ konkurentas, 1931-ųjų „Drakula“.

Vėliau Lietuvą pasiekė ir daugiau F. W. Murnau kurtų kino filmų. Režisierius girtas už filmo „Faustas“ (Faust, 1926) pastatymą, nors ir teigta, jog „turint galvoje šių dienų kino-technikos pažangą ir paties veikalo turtingumą, norisi pasakyti: „O vis dėl to ekrane „Faustas“ galėjo būti daug geresnis“ (iš laikraščio „Lietuvis“ 1927). Gausiai šalyje reklamuotas paskutinis režisieriaus darbas, egzotiškas „Tabu“ (1931). Režisieriui mirus, jis prisimintas, visų pirma, kaip įgijęs „tarptautinį vardą, pastatęs filmą „Paskutinis žmogus“ su garsiu artistu Janingsu“ (Der letzte Mann 1924; iš „Lietuvos žinios“ 1931). O pagal Hermanno Sudermanno romaną pastatytą filmą „Saulėlydis“ (Sunrise: A Song of Two Humans, 1927) dėl nepatenkintų lietuviško nacionalizmo poreikių, kai kurie žiūrovai linksniavo net praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jo premjeros šalyje: „[filma] buv tokia amerikoniška, kad apie Tilžę, Nemuną ir pamario žvejus ničnieko nebeliko“ („XX amžius“, 1939).  Tačiau „Nosferatu“ tarpukario Lietuvos spaudos puslapiuose veik neprisimintas.

Pabaigiant derėtų prisiminti ir tai, jog anksčiau už F. W. Murnau filmus Lietuvą pasiekė pats režisierius. Didžiojo karo metais leitenantas Friedrichas Wilhelmas Murnau dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Fronte. 1915 m. vasarą vokiečių kariams užėmus Lietuvą jis čia praleido ilgą laiko tarpą. 1917-aisis prisijungė prie karinių Vokietijos oro pajėgų Prancūzijoje. Čia patyrė mažiausiai aštuonis lėktuvo sudužimus. Kai kurie kritikai teigia, jog Murnau „Nosferatu“ galima įžvelgti Didžiojo karo paliktus įspūdžius. Galbūt kraupiojo grafo Orlako vaizdinys ir gimė kažkur Lietuvoje…  

 Tarpukario Lietuvoje nelegaliai demonstruotas F. W. Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“ šiemet uždarys festivalį „Scanorama 2017“. Festivalyje taip pat bus demonstruojamas režisieriaus Wernerio Herzogo sukurtas šio filmo perdirbinys „Nosferatu. Nakties fantomas“ (Nosferatu – Phantom der Nacht, 1979).

Filmo anonsas:

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*