Festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė apie Rithy Panho retrospektyvą, dokumentinių filmų tendencijas pasaulyje ir šių metų programų favoritus

Mantė Valiūnaitė
Fotografė Monika Daužickaitė

Paskutinę Lenkų kino festivalio dieną Vilniuje, spalio 12-ąją, prasideda kasmetinis žmogaus teisių kino festivalis Nepatogus kinas. Festivalio programose šiemet apie 50 filmų. Kaip išsirinkti, ką žiūrėti? Kokie festivalio akcentai? Apie tai kalbamės su programos sudarytoja Mante Valiūnaite. 

Su Mante, kuri taip pat sudarinėja lietuvių programą festivalyje „Kino pavasaris“ ir dirba VšĮ „Meno avilys“ projektų kuratore, susitinkame vieną iš šiltų besibaigiančio rugsėjo rytų. Pasiimame kavos ir šildant saulei įsitaisome balkone. Iš to atsipalaidavimo pokalbio pradžia net nebuvo įrašyta. 

Praėjusių metų programą holokausto tema rengėte 2-ejus metus. Kuri programa šiemet pareikalavo daugiausiai laiko ir pastangų? 

Apie režisieriaus iš Kambodžos Rithy Panho retrospektyvą galvojome seniai – ruošiamės ją surengti pernai, bet gavome finansavimą holokausto temos retrospektyvai „Holokaustas: atmintis ekrane“. Manau, kad ši programa labai prasminga ir įdomi. Taip pat jau keletą metų norėjome pristatyti kviestinio svečio parengtą programą – bendradarbiaujant su žmogaus teisių festivaliais atspindėti tam tikrą regioną. 2015 metais rodėme filmus, atspindinčius Vakarų Sacharos regionui svarbias temas. Ją sudaryti padėjo tarptautinio filmų festivalio „FiSahara“ atstovai. Kai programą sudaro asmuo iš to regiono, žinai, kad tai bus pasvertas ir apgalvotas žvilgsnis. Šiemet mums pavyko ir turime vieną vietinio profesionalo kuruotą programą – „Matuojant visuomenės karštį“. Pavadinimą parinko kuratorė Rada Šešič, mes tik radome jam lietuvišką atitikmenį. Šią programą derinome apie metus, pati su ja susirašinėjau apie pusmetį, kadangi nemažai jos pasiūlytų filmų Lietuvoje buvo parodyti anksčiau. Nepaisant to, kai kuriuos kartosime – filmą „Flotelis Europa“ (Flotel Europa, 2015), kuris buvo „Scanoramos“ programoje, ir „Meilės gangsteris“ (Gangster te voli, 2013), rodytą per „Kino pavasarį“. Ši programa man labai patinka. R. Šešič yra režisierė, programų kuratorė ir kino kritikė bendradarbiaujanti su daugeliu kino festivalių – sudarinėja jiems programas arba scoutina, t. y. ieško filmų atitinkamuose regionuose. Būtent ji ir pasiūlė rengti vieno ilgametražio ir trumpametražio filmo seansus kartu. Manau, kad tai ne tik įdomu, tačiau daugiau dėmesio suteikia trumpiesiems filmams. Be to, filmus sudėjus kartu gimsta naujos prasmės.

Interviu su Mante Valiūnaite
Fotografė Monika Daužickaitė

Reklama

Kodėl R. Šešič programa, kurioje kalbama apie Jugoslavijos praeitį, yra aktuali mums? Kuo ji aktuali dabar?

Manau, kad yra keletas priežasčių. Viena vertus, tai yra konfliktas įvykęs dėl priežasčių, kurios dabar kelia grėsmę Europai – fundamentalizmas, nacionalizmas. Tai visai netolimas laikas – praėjo tik 25 metai. Šie filmai nėra retrospektyva, jie sukurti per pastaruosius ketverius metus, tad yra tarsi savotiška refleksija, žvelgianti į praeitį iš dabartinės jaunų žmonių perspektyvos. Manau, kad visuomet labai svarbu suprasti pasekmes, kurias tokie konfliktai palieka. Dabar esame ant bangos, kai yra daug nacionalistinių nuotaikų, daug neapykantos ir nesupratingumo, kad skirtingi žmonės vis tik gali sugyventi vienoje erdvėje. Tai labai rezonuoja. Dabar reikia galvoti apie tai, kokią įtaką daro tokie dalykai. Žinoma, reikia galvoti, kaip tai galima pakeisti ir stabdyti, bet leidžiant visuomenei suprasti, ką duoda ar atima vienas ar kitas dalykas. Tuomet bus norima mažiau ar daugiau pakeisti tą vagą, kuria einama. Manau, kad Lietuvai ši tema irgi yra svarbi, nes tai buvo laikotarpis, kai šalys skelbė nepriklausomybes, braižė sienas. Pastebėjau, kad mūsų kino režisieriai nelabai svarsto apie praeitį tokiu būdu kaip režisieriai iš Jugoslavijos.

Kiekvieno festivalio pasididžiavimas – konkursinė programa. Gal galėtum ją trumpai pristatyti?

Konkursinė programa dedikuojama jauniems režisieriams, kurie yra sukūrę po vieną ar du pilnametražius filmus. Ją sudarinėti man yra įdomiausia. Ieškau debiutų ir analizuoju, kokias kino kalbos formas ir temas jie renkasi. Šiais metais dokumentiniuose filmuose pastebėjau tokią tendenciją – karštuose taškuose režisieriai tiesiog duoda veikėjams kameras ir liepia filmuoti. Tačiau kai taip elgiasi jauni, pradedantys režisieriai, man kelia įtarimą. Todėl programoje yra tik vienas toks filmas, kurio režisierius yra brandesnis, jis filmuoja kartu su savo personažu. Stengiausi išvengti tokių filmų, nes mano nuomone, tai nėra sąžininga veikėjų atžvilgiu, mat jie dažnai atsiduria pavojingose situacijose.

Mantė Valiūnaitė
Fotografė Monika Daužickaitė

Kita gana ryški tendencija yra filmavimas vaidybinio filmo stiliumi. Tai reiškia, kad filmo gera postprodukcija, grakštūs kameros judėjimo būdai, vengiama tiesioginio kalbėjimo, interviu. Daug kas dabar filmuoja panašiai, todėl norėjau atrasti skirtingus dokumentinio kino kalbėjimo būdus, kurie pasitelkiami sudėtingoms temoms atskleisti. Taigi konkursinėje programoje yra filmas, kuriame režisierius filmuoja kartu su veikėju – „Nėra kur slėptis“ (Nowhere to go, 2016) – tačiau yra ir tokių, kurie primena vaidybinį filmą, pavyzdžiui, „Neregio užrašai“ (Notes on Blindness, 2016). Bus ir tradicine forma pasižymintis filmas „Kada nurims šis vėjas?“ (Kiedy ten wiatr ustanie, 2016), kuriame per interviu ir stebėjimą pasakojama apie Krymo totorius. Šis filmas man pasirodė labai tiesus, nuoširdus ir paprastas. Toks, kokio reikėjo toms istorijoms papasakoti. Sudarydama programą visuomet ieškau, kad joje atsispindėtų kuo skirtingesni kino kalbos būdai, ir, be abejonės, temos, kurios šiuo metu yra aktualiausios visam pasauliui.

Kokios temos vyrauja šių metų programose ir kokios kitų žmogaus teisių kino festivalių programose?

Viena iš mūsų pagrindinių probleminių temų yra diskriminacija. Sekant dokumentinių filmų festivalius išryškėja populiariausios temos. Daugelyje filmų nagrinėjama Sirijos problema, mėginama kurti apie ISIS. Šiais metais ryškus rasizmas, ypač Amerikoje. Akivaizdu, kodėl vyravo ši tema – vyko neramumai, buvo įgyvendinti nusikaltimai prieš juodaodžius. Berlinalės programoje šia tema taip pat buvo nemažai filmų, pavyzdžiui, „Aš nesu tavo negras“ (I Am Not Your Negro, 2016). Filmą atsirinkome diskriminacijos programai, nes jame ryškus retrospektyvus žvilgsnis į pilietinių teisių judėjimą. Kitame filme „Akimui“ (For Akheem, 2017) žiūrima iš šiuolaikinės jaunų žmonių, gyvenančių marginalizuotose kaimynystėse, perspektyvos – kaip edukacinė sistema neatsižvelgia į sunkumus, kuriuos jauni žmonės patiria dėl socialinės, politinės ar situacijos šeimose. Išsiunčiant prasižengusius paauglius sukuriamos alternatyvios mokyklos, kurios yra tarytum getai, o juose – ir vėl nusikaltimai, ten nesugebama mokytis ir kurti savo ateities. Tačiau filmo personažė yra labai gražus pavyzdys – jaunas žmogus sąmoningai kabinasi į gyvenimą ir nors mato visa tai, kas vyksta šalyje, jaučia neteisybę, tačiau vis tiek nori kurti savo istoriją.

Festivalis vyksta jau 11-ąjį kartą. Galbūt pastebėjai, kaip temos, buvusios nepatogiomis tapo patogiomis?

Festivalyje dirbu trejus metus, todėl būtų sunku duoti konkretų pavyzdį. Galbūt pavyzdžiu galėtų būti pabėgėliai kine. Iš pradžių tai atrodė pakankamai supurtanti tema, tačiau kuo daugiau filmų buvo rodoma, tuo labiau tema praranda savo jėgą. Kadangi žiūriu daug filmų, todėl nebereaguoju kaip paprastas žiūrovas. Daugelis temų vis tiek išlieka nepatogios. Pavyzdžiui, rasizmas.

LGBT temoje galbūt galima pastebėti režisierių norą pasakoti natūraliai, nesudramatinant, nepaverčiant to kažkuo tragišku. Jei pažiūrėtume keletą metų atgal, kai buvo LGBT filmų banga, tai daugelis pagrindinių veikėjų filmuose šia tema buvo viktimizuoti. Buvo galima pastebėti nuolatinį kentėjimą būti tuo, kas esi, tačiau, žinoma, tuo metu buvo svarbu tai parodyti. Keičiasi istorijos, jos neatrodo tokios nepatogios. Iš tikrųjų, vienas festivalio filmas galėtų būti pavyzdžiu – debiutinis Alice Riff filmas „Mano kūnas yra politiškas“ (Meu corpo é político, 2017) iš Brazilijos.

Mantė Valiūnaitė
Fotografė Monika Daužickaitė

Filmas gana paprastas. Jis vaizduoja 4 translyčių asmenų istorijas. Režisierė renkasi pavaizduoti kasdienybę: ką personažai veikia, kaip jie leidžia laisvalaikį, ką mokosi, apie ką diskutuoja. Per pokalbius, įvairias detales galima pamatyti platų problemų, su kuriomis jie susiduria, spektrą.

Kita vertus, labai svarbu, kad šiame filme nėra minima, kad Brazilijoje daugiausiai žmonių yra nužudoma dėl to, kad jie yra transeksualai. Režisierė teigė, kad svarbu kurti kitokius naratyvus, nereikia kurti filmų iš vienos pusės. Dažnai translyčiai asmenys būdavo vaizduojami vakarėlių, narkotikų, prostitucijos fone. Kitoks naratyvas priartina žmones, kurie nežino, nesupranta ar nesigilina. Filmai suteikia galimybę pamatyti, kad tai tokie patys žmonės gyvenantys savo gyvenimus, tačiau jų problemos dėl tam tikrų priežasčių yra kitokios. Šalia filmo organizuosime diskusiją ir vakarėlį, nes norime šią temą pateikti plačiau.

Ar pasaulyje vyksta daug žmogaus teisių kino festivalių? Į kuriuos vyksti ieškoti filmų?

Žmogaus teisių festivalių yra daug, tačiau palyginus su dokumentinių filmų festivaliais, jie yra mažesni. Važiuoju į didžiuosius festivalius kaip Berlinalė ir į tokius kaip IDFA, „Visions du Réel“. Pastarasis šiek tiek kitoks – nors organizatoriai sako, kad tai nėra socialinės dokumentikos festivalis, tačiau, man atrodo, kad visa dokumentika yra socialinė. Ji kalba apie žmogų ir jo problemas, nebent tai yra „National Georgraphy“ dokumentika. Man yra svarbiau ieškoti kino, kuris ne tik iliustruotų tam tikrą temą, bet ir būtų kinu – turėtų išbaigtą dramaturgiją, sąmoningą temos atskleidimo būdą, t. y. turėtų dermę tarp turinio ir formos. Man atrodo, kad neturėtų būti taip, kaip kai kuriuose žmogaus teisių festivaliuose, kur, atrodo, kad forma visai nesvarbi. Tam nepritariu ir su tuo smarkiai kovoju. Kartais būna, kad istorija labai „deganti“, tačiau kino prasme tai yra „negyvas“ filmas. Mes bandome suderinti abu dalykus. Tai atrodo natūralu, nes Lietuvoje rodoma ne tiek ir daug dokumentinių filmų. Žinoma, taip pat visuomet svarstau, ar tai aktualu „Nepatogiam kinui“ ir Lietuvai.

Kokie tavo asmeniniai šių metų filmai-favoritai? Ko rekomenduotum nepraleisti?

Minėtas „Jūra jūra“ – vienas iš konceptualiausių ir išradingiausių filmų. Filmuotas 16 mm juosta, o jo garsas buvo įrašytas skirtingomis technikomis, todėl filmas turi labai stiprią atmosferą. Taip pat turi ir apgalvotą struktūrą, tačiau labai nuoširdus – jauti, kad tikrai įsiklausyta į žmonių istorijas. Nematai jų veidų, bet girdi balsus. Tai veikia lygiai taip pat stipriai. Šis filmas yra mano favoritas.

Be abejo, R. Panho „Dingęs atvaizdas“ (L’Image manquante, 2013) yra vienas unikaliausių filmų. R. Panhas yra iš tų režisierių, kuris tarsi turi vieną temą, tačiau ieško taikliausio būdo ją papasakoti jautriai, nes pats yra išgyvenęs šalies traumas. R. Minervini kaip visuomet yra įdomus ir aktualus, ypač žinant, kad filmas buvo nufilmuotas prieš išrenkant Donaldą Trumpą. Atrodo iš anksto nusakantis tam tikras grėsmes ir baimes. Filmas vadinasi „Kita pusė“ (The Other Side, 2015).

Interviu su Mante Valiūnaite
Fotografė Monika Daužickaitė

Dažnai žiūrovai prisibijo, kai pagalvoja apie žmogaus teises ir dokumentiką, tačiau taip tikrai nėra. Šiais metais du patys šviesiausi filmai yra apie negalias. Pirmas jų sukurtas režisierės Maite Alberdi, kuri Lietuvoje jau šiek tiek žinoma, nes sukūrė trumpametražį filmą su Giedre Žickyte „Manęs čia nėra“ (I Am Not from Here, 2016). Filmas vadinasi „Suaugėliai“ (The Grown-ups, 2016) ir yra apie Dauno sindromą turinčius žmones, kurie lanko  mokyklėlę, kuri yra lyg jų darbas, kur jie kepa pyragus. Vien tik aplinka – šokoladai, sausainiai, liejama glazūra, įvairios spalvos – yra tikrai nuostabi spalvų įvairove ir šviesumu. Režisierė susitelkia į kelias dramas. Ji atkreipia dėmesį į savo veikėjų norą gyventi nepriklausomą gyvenimą, sukurti šeimą. Tai mums visiems atrodo natūralus dalykas, tačiau supranti, kad šie žmonės negali, nors turi poreikį praleisti truputį laiko kartu poroje. Filme viskas labai lengvai ir šviesiai parodoma, tačiau, nepaisant to, vis tiek jauti jų išgyvenimus, gali priartėti ir susitapatinti.

Kitas galingas įdomaus ir patyrusio čekų režisieriaus Miroslav Janek filmas – „Normalus autistinis filmas“ (Normal Autistic Film, 2016). Beje, pats režisierius atvyksta ir bus galima su juo susitikti. Filme pristatoma paauglių perspektyva, kuriems yra nustatytas tam tikras autizmo laipsnis. Rodoma, kaip jie patys save mato, pateikiama jų savirefleksija. Autorius paliečia visus tragiškus mūsų stereotipus, kaip mes matome autistus, ir viską dekonstruoja. Šmaikštumas ir savirefleksijos lygis režisieriui padeda kitaip prieiti prie temos, kuri dažnai atrodo sunki.

Dar norėčiau paminėti vieną filmą iš vaikams ir jaunimui skirtos programos. Šiais metais pasistengėme, kad būtų ne tik uždari seansai moksleivių klasėms, bet į filmus „Lagūna“ (La Laguna, 2016) ir „Du pasauliai“ (Dwa światy, 2016) galėtų ateiti ir šeimos. Todėl kino teatruose jie bus rodomi dienos laiku ir savaitgaliais. „Du pasauliai“ ir tėvams, ir paaugliams turėtų patikti. Tai filmas apie šeimą, kurioje tėvai yra kurčnebyliai. Jų dukra, kuriai apie trylika metų, yra girdinti ir kalbanti, lankanti įprastą mokyklą. Istorija yra tokia, kad ji tampa mediumu tarp tėvų ir visuomenės. Žiemą ji kartu važiuoja pirkti anglių, prekybos centre padeda jiems nusipirkti telefoną. Ji visuomet tarsi vertėjauja. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra nemažai sudėtingų šeimų dėl kitų priežasčių – alkoholizmas, smurtas, skyrybos – kas priverčia jaunus žmones labai anksti prisiimti suaugusių žmonių atsakomybes. Šis filmas yra gražiausias, kurį esu mačiusi apie tokį ankstyvos atsakomybės prisiėmimą.

Interviu su Mante Valiūnaite
Fotografė Monika Daužickaitė

„Žalioji“ programa tapo „Mėlynąja“. Kodėl šiemet pasirinkote vandens temą?

Iš pradžių galvojome apie Klaipėdą ir uostamiestį. Šiais metais norėjome dėmesio skirti uostams, tačiau nepavyko rasti tokių filmų. Labai daug jų yra apie laivybą, tačiau pakankamai dirbtinai sukonstruotų, tokių, kokių mums nesinorėjo rodyti. Tada pagalvojome, kad vis tiek reikėtų kalbėti apie jūras, apie vandens problematiką. Klimato kaita paliečia daug bendruomenių – kai kurioms kyla rizika paskęsti, kitoms sunkumai prasimaitinti. Taigi taip tarsi susijungė dvi temos – vanduo ir klimato kaitos poveikis bendruomenėms. Dar turėjome minčių parengti programą apie atskirtyje gyvenančias bendruomenes.

Šioje programoje išskirčiau filmą apie Aralo jūrą „Rytojaus jūra“ (Sea Tomorrow, 2015). Jame kalbama apie industrializacijos poveikį, t. y. sovietmečio laikotarpiu padarytą įtaką. Dabar dar tikimasi, kad vanduo sugrįš – graži metafora, įnešanti vilties. Filme yra įkvepiantis tyrinėjančios mokslininkės pavyzdys, kuri išsikelia misiją ir siekia ją įgyvendinti. Man jos nuoširdus darbas paliko įspūdį. Filmą rekomenduočiau, nes labai gražiai sukurtas – laivai palikti ant smėlyno atrodo labai išraiškingai kinematografine prasme. Be to, atskleidžiama, kiek daug uostas duoda miestui ir bendruomenei, kas įvyksta, kai jis dingsta.

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*