fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Francas“. Polemika su Ernstu Lubitschu (apžvalga)

Kadras iš filmo „Francas“
„Forum Cinemas“ archyvas

François Ozonas įsiveržė į kino pasaulį, nepaisydamas jokių tabu. Pirmieji režisieriaus filmai šokiravo žiūrovus gausiomis smurto scenomis bei drąsiu žvilgsniu į žmogaus seksualumą, tačiau sugebėjo pelnyti kritikų palankumą. Karjeros pradžioje François Ozoną lygino su R. W. Fassbinderiu, L. Buñueliu bei P. Pasolini, vėliau – su New Queer Cinema judėjimu (jo kūryboje galima įžvelgti sąsajų su D. Jarmano, G. Araki ar net T. Hayneso filmais), tačiau nepastebimai daugeliui enfant terrible suaugo bei prarado poreikį maištauti.

Akivaizdu, kad šį titulą savo jaunesniam kolegai – Xavier Dolanui – perleidęs kūrėjas perprato, kad labiau negu epatažinėmis scenomis žiūrovą galima nustebinti vien užuominomis į jas. „Aštuonios moterys“ (8 Femmes, 2002), „Potiche. Žmonos maištas“ (Potiche, 2010) bei „Nauja draugė“ (Une nouvelle amie, 2014) savo teatrališka estetika labiau primena spalvingas Pedro Almodóvaro juostas. Nepaisant to, kad François Ozono taikiklyje paskutiniu metu vis dažniau atsiduria subtilesnės bei globalesnės temos, tai nė kiek netrukdo ir toliau sėkmingai preparuoti žmogiškąsias ydas, ižūliai manipuliuojant žiūrovais.

„Francas“ (Frantz, 2016) remiasi prancūzų dramaturgo Maurice‘o Rostando pjese „Žmogus, kurį nužudžiau“ (L’homme que j’ai tué, 1930), ekranizuota vokiečių režisieriaus Ernsto Lubitscho dramoje „Sulaužyta lopšinė“ (Broken Lullaby, 1932). Viename savo interviu François Ozonas atskleidė, kad pirmiausia atrado Rostando pjesę, kurioje buvo sužavėtas istorija apie jauną prancūzą, atnešantį gėlių ant vokiečių kareivio kapo, o sužinojęs apie Ernsto Lubitscho ekranizaciją, kuriam laikui net buvo atsisakęs idėjos pačiam kurti filmą. Vis dėlto postmodernaus kūrėjo prigimtis nugalėjo ir François Ozonas sukūrė savo atsaką Ernstui Lubitschui.

Kadras iš filmo „Francas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Verta pastebėti, kad „Sulaužyta lopšinė“ nėra tipinis filmas ir pačiam Ernstui Lubitschui. Savitą jo stilių, kuris netgi buvo pavadintas „Ernsto Lubitscho prisilietimu“ suformavo paprastumas, elegancija, šmaikštūs dialogai bei vos juntama ironija. Nors šiek tiek liūdesio galima pastebėti net ir linksmiausiuose jo filmuose, vis tik geriausiai karo absurdą jam pavyko pavaizduoti vėliau sukurtoje komedijoje „Būti ar nebūti“ (To Be or Not to Be, 1942).

Šį kartą prisiekusius François Ozono gerbėjus turėjo nustebinti jau vien sprendimas pirmą kartą filmuoti už Prancūzijos ribų – Vokietijoje, pasikvietus vokiečių aktorius. Kita vertus, nesunku pastebėti, jog prancūzų režisierius – didžiulis germanofilas, puikiai pažįstantis vokiečių kultūrą ir nestokojantis subtilumo pasakojimo konstravime. Beje, filmo titruose nurodyta, kad Ozonas remiasi net ne pjese, o būtent Lubitscho filmu.

„Francas“ prasideda nespalvotais kadrais, bet tai tik viena iš daugelio režisieriaus manipuliacijų. Vėliau juostoje atsiranda spalvotų intarpų, pabrėžiančių etapus, kai netektys, skausmas ir gedulas bent trumpam paliekami užmarštyje. Galima spėti, kad François Ozonui šis kaitaliojimas turėjo būti gana intuityvus, o meilė spalvoms neleido visiškai jų atsisakyti. Vis dėlto žiūrovas gali pasigesti aiškesnės logikos, kodėl spalvos ekrane tai atsiranda, tai dingsta.

Kadras iš filmo „Francas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Pirmoje filmo pusėje François Ozonas kone identiškai atkartoja originalo fabulą ir atskirus epizodus, o antroje – panaudoja veidrodinio atspindžio principą. Ryškiausiai tai galima pastebėti epizode, kai žvelgdamas į savo atspindį veidrodyje, Adrianas mato ten Francą. Nepaisant sudėtingų santykių po Pirmojo pasaulinio karo, Vokietija ir Prancūzija – dvi šalys, turinčios daug daugiau panašumų negu skirtumų. Pagrindiniai filmo herojai – intelektualai, vienodai besižavintys R. M. Rilke‘s, P. Verlaine‘o poezija, É. Manet paveikslais, F. Chopino, P. Tchaikovsky muzika ar prancūzų mada. Nuorodų į meno kūrinius gausoje užkoduota pacifistinė žinutė primena Jean-Pierre‘o Melville‘o „Tylos jūrą“ (Le Silence de la mer, 1949).

„Sulaužytoje lopšinėje“ pradinio konflikto priežastis – karo absurdas. Adrianas nesuvokia, kodėl turėjo nužudyti žmogų, negali sau atleisti, net atlikęs išpažintį neranda ramybės ir galų gale ryžtasi visiškai desperatiškam poelgiui nuvykti į nužudyto vokiečių kareivio artimųjų namus, kur užima jo vietą. Nė kiek nenuostabu, kad Ozonas kiek perdėliojo šios tragiškos, bet kiek naivios istorijos akcentus, sukūrė savo finalą ir net pakeitė pagrindinį herojų.

Taip, Fransua Ozono rankose vieno personažo istorija virto kito personažo istorija, o filmo pavadinimas visiškai apgaulingas. Adriano siužetinė linija liko, tačiau kiek nustumta į šalį. Ozonui labiau rūpi karo padariniai: netektys, skausmas, gedulas bei melo dilemos. Perteikti šiuos dalykus jam padeda nužudyto vokiečių kareivio žmona Ana. Nors iniciatyvos Ana imasi ir „Sulaužytoje lopšinėje“, „France“ Paulos Beer Ana, nelyginant pats režisierius, manipuliuoja tik jai vienai žinoma tiesa.

Kadras iš filmo „Francas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Nepaisant klasikiniam Holivudui būdingo naivumo, Adrianą įkūnijančio Lionelio Barrymore’o motyvai atrodo labiau įtikinantys negu jo šiuolaikinio kolegos – Pierre’o Niney. Ozonas atsisako Lubitscho filme naudoto prologo, paversdamas sąmoningą poelgį nesusipratimų virtine.

Originali istorija Ozonui akivaizdžiai pernelyg paprasta, todėl jis stengiasi suteikti filmui kiek įmanoma daugiau daugiasluoksniškumo, pamiršdamas, kad net ir postmoderni melodrama privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Filmo pabaigoje Adriano sužadėtinė retoriškai klausia Anos: „Niekas negali pakeisti mylimųjų, ar ne?“ Tik tuomet pradeda aiškėti režisieriaus sumanymas užčiuopti temą, kurios savo filme nebuvo palietęs Lubitschas.

Didžiausia problema, kad Ozonas nėra pratęs pateikti vienareikšmiškų vertinimų. Jam kiša koją personažų elgesio ambivalentiškumas. Nors jų kūno kalboje galime įžvelgti artumo poreikį, jų žingsniai labai nedrąsūs, kupini baimės bei netikrumo. Kažką panašaus galima pastebėti ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, tačiau režisieriui pavykdavo išvengti absoliutaus kuriamos aplinkos sterilumo. Pavyzdžiui, itin jautrioje dramoje „Po smėliu“ (Sous le sable, 2000) Charlotte Rampling herojės skausmą atskleidė subtilūs dialogai su mirusiu vyru.

Bandydamas kuo ilgiau apgauti žiūrovus, kad prieš jų akis klasikinė melodrama, režisierius pakliūva į savo paties pinkles. Paskutiniai Anos Adrianui ištarti žodžiai niveliuoja pradėtą polemiką su Lubitschu. Neįmanomybė virsta abejone, abejonė neišnaudota galimybė, neišnaudota galimybė praradimu, o praradimas visišku abejingumu, todėl pažadas apie aistrą gyvenimui taip pat nelabai įtikina.

Melancholiškas „Francas“ – postmoderni melodrama, konstatuojanti, kad kolektyvinės vertybės egzistuoja tik mūsų iliuzijose, o Ozono stilistika, net ir filmuojant už Prancūzijos ribų, jokiais būdais netampa mažiau atpažįstama.

Filmo anonsas:

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.