„Du Kine“ archyvas
Taigi sveiki sulaukę vasaros! Sakysite, kad juk dar visai nepanašu į vasarą. Jūs klystate, nes apie prasidėjusią vasarą iš tikrųjų byloja ne atšilę orai ar prakaituoti žmonių kūnai, o mega blockbusterių sezono startas. Šiemet pirmąja jo kregžde tapo filmas Nr. 1287 iš niekada nesibaigsiančios „Marvel“ serijos – „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“.
Pirmoji jo dalis buvo šioks toks fenomenas. Ir ne tik todėl, kad uždirbo kalną pinigų. Ne, tąkart buvo eilinį sykį įrodyta, kad visai nesvarbu, kokia absurdiška yra tavo idėja. Jeigu ji gerai įgyvendinta, publika bus patraukta. Kalbantis meškėnas ir jo geriausias draugas Medis iš pirmo žvilgsnio tikrai neatrodo kaip patys patraukliausi veikėjai, bet tik iš pirmo.
Retrospektyviai (ką čia šioje visai neprotingoje apžvalgoje veikia toks protingas žodis?) žiūrint atgal galima spėti, kad „Galaktikos sergėtojų“ sėkmė slypėjo jo dvasioje. Tame filme buvo labai daug laisvės, pakankamai originalumo, jis nebuvo taip griežtai susietas su „Marvel“ kanonu. Juk veiksmas vyko kažkur toli toli. Visiškai nepažįstamoje galaktikos dalyje.
„Du Kine“ archyvas
Be abejo, visa tai buvo režisieriaus Jameso Gunno nuopelnas. Laikais, kai didelio biudžeto filmai paprastai atrodo taip, lyg būtų sukurti vykdomojo komiteto (iš tikrųjų tai panašiai ir būna), pamatyti juostą, kurioje iš tikrųjų jaučiamas autoriaus balsas, yra kone prabanga. Kaip jam tai pavyko, aš nežinau. Gal „Marvel“ prodiuserius tiesiog labai smarkiai sužavėjo kitas jo filmas „Super“, kuriame Dvaitas iš „The Office“ daužo nusikaltėlius su veržliarakčiu ir yra išprievartaujamas Ellenos Page.
Ir štai jums iš karto didžiausia antrųjų „Galaktikos sergėtojų“ stiprybė. J. Gunnas šį kartą gavo dar daugiau laisvės, o pats filmas dar keistesnis nei pirmasis. Tačiau ar geresnis?
Kaip bepažiūrėsi, pirmoji dalis buvo gana paprasta: pagrindinis veikėjas gauna daiktą, kurio nori pagrindinis blogietis, galiausiai jis gauną tą daiktą ir grasina sunaikinti galaktiką, bet jam pasipriešina pagrindinis veikėjas ir jo naujieji draugai. Paprasta. Daug kartų matyta, bet puikiai padaryta.
Antrąjį kartą viskas gerokai komplikuočiau. Ar bent jau toks jausmas. Varomąja jėga šiame filme tampa nebe kažkokia išorinė grėsmė, o veikiau vidiniai sergėtojų konfliktai. Vienok, tai šiek tiek juokingai skamba. Juk ne apie kažkokią dramą kalbame, o apie paiką filmą su superherojais. O kaip kitaip apibūdinti tuos barnius, kurie išskaido komandą vien tam, kad ši vėliau vėl galėtų susivienyti?
„Du Kine“ archyvas
„Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“ iš tikrųjų yra apie šeimą ir savo vietos paieškas. Chris Prattas netikėtai pagaliau suranda savo tėvą ir turi suprasti, ar jo vieta yra šalia jo. Zoe Saldana bando išsiaiškinti santykius su savo seserimi. Meškėnas Roketas privalo šiek tiek susitupėti. Youndu ieško savotiško atpirkimo. Davea`s Bautista ir mažasis Grutas tuo tarpu veikia kaip comic relief personažai. O ką jiems daugiau veikti?
Kaip ir buvo galima numanyti, šis filmas turtingesnis už pirmąjį. Visomis prasmėmis. Ne tik pinigine. Kadangi pasaulis (o tiksliau galaktika), kuriame vyksta veiksmas, ir pagrindiniai veikėjai jau pristatyti, J. Gunnas turi daug daugiau laiko su visu tuo pažaisti, išbandyti pakankamai daug naujų dalykų. Vieni jų suveikia kuo puikiausiai, kiti ne taip puikiai, bet vėliau jau nebesijaudini – filmas veidu tiesiai ant asfalto niekad nesiploja. Taip, jis vietomis vos išlaiko pusiausvyra, bet visada ją atgauna.
Taigi atgal prie to mistinio turtingumo. Antroji dalis visko turi sočiai, t. y. visų tų elementų, kurie ir pirmąją darė tokią smagią. Aktoriai charizmatiški ir puikiai parinkti. Veiksmo scenos smagios ir įtraukiančios. Dialogai šmaikštūs ir įdomūs. Visame filme išbarstyta gausybė puikaus humoro, kuris kartais subtilus, o kartais savireflektyviai nesubtilus. Galų gale, daug dėmesio skirta ir, užsienietiškai tariant, world buildingui, kurio elementams tikrai netrūksta išmonės.
„Marvel“ filmus simptomiškai kankina viena problema: pakankamai banalūs ir neįdomūs blogiečiai. Štai ir dabar esu beveik tikras, kad jūs sunkiai gebėtumėte pasakyti pirmųjų Sergėtojų blogiečio vardą. Ko gero, atsimenate, kaip jis atrodė. Tačiau su vardu ir jo motyvacija būtų daug sunkiau. Kažkas apie kerštą ir jo siekį… Šį kartą viskas daug įdomiau. Na taip, antrojo Lokio negauname, bet pagrindiniai veikėjai bent jau turi su juo kažkokį santykį ir asmeninę motyvaciją kovoti. Tai jau šis tas.
„Du Kine“ archyvas
Visgi verta atkreipti dėmesį, jog kartais ima rodytis, kad visko čia šiek tiek per daug. Per daug veikėjų, per daug veiksmo, per daug garso ir šviesų, per daug juokų, per daug mielų epizodų su mažuoju Grutu, per daug montažo, kuriame naudojamos 80-ųjų dainos. Maždaug, aha jums patiko A, B ir C, tad štai jums (A, B ir C)². Kitą sykį žiūri į kokią nors stambią veiksmo sceną ir pagauni save mąstantį: o ar jos čia tikrai reikėjo? Kitaip tariant, „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis.“ vietomis persistengta. Ir visiškai be priežasties, nes geriausios jo vietos yra tos, kuriose triukšmas šiek tiek nutyla ir veikėjai gauna proga atsiskleisti tiesiog bendraudami vienas su kitu.
Pabaigai dar vienas skundas, kurio jūs gal net neturėsite. Gal čia tik aš esu toks prie niekų besikabinėjantis šiknius. Tačiau. Šiame filme per daug CGI! Toks jausmas, kad be žmonių-aktorių jame nėra daugiau nieko tikro. Visa kita sukūrė tūkstančiai kompiuterinių animatorių. Kitaip tariant, bene viskas nufilmuota priešais žalią ekraną. Taip, kompiuterinė grafika yra puikus įrankis, bet vien jo nepakanka. Galų gale ima veikti – kaip aš jį vadinu – Žvaigždžių karų priešistorės sindromas, kai prieš tavo akis lyg ir beribės erdvės, bet tu supranti, kad aktoriai iš tikrųjų stovi pakankamai ankštoje patalpoje. Galų gale, kitą sykį jie net paprasčiausiai nelabai žino, kokioje situacijoje yra jų veikėjai, nes ta situacija paprasčiausiai dar neegzistuoja. Tokie dalykai šiek tiek blaško. Koks puikus būtų tas world buildingo elementas, jis niekada iki galo neatliks savo funkcijų be proporcingo kiekio realių dekoracijų ir kitų analoginių priemonių. Kompiuteriai yra puiku, ponai, bet na ne viską su jais dar galima padaryti.
Tačiau ar šitai labai sugadina filmą? Tikrai ne. Net ir su šiais trūkumais „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“ galima laikyti vienu geresnių „Marvel“ produktų iki šiol. Iš esmės jame rasite visko, ko reikia gerai pramogai: įdomius veikėjus, pakankamai vientisą istoriją, kalną gražių vizualų ir t.t. Gal tik kiek apmaudu dėl to jausmo, jog kelis dalykus padarius tik šiek tiek kitaip, filmas būtų buvęs dar geresnis. Tačiau ir toks, koks yra, jis neabejotinai privers jus kino salę palikti geros nuotaikos.
Filmo anonsas: