„Du Kine“ archyvas
2010-tųjų filmas „Alisa Stebuklų šalyje“ buvo pasitiktas su stipria kritikos banga. Metacritic tinklaraštyje šis filmas turi vos 53%, Rotten Tomatoes Alisos reviziją vertina beveik identiškai žemu 52% šviežumu, o populiaraus IMDB tinklaraščio vartotojai filmą įvertino ne ką geriau – 6,5 iš 10. Ir nepaisant ant popieriaus parašytų skaičių, filmas sugebėjo laimėti po „Oskarą“ kostiumų ir dekoracijų kategorijose, o svarbiausia – „Alisa Stebuklų šalyje“ visame pasaulyje surinko virš milijardo dolerių, taip be jokių abejonių ir svarstymų nutiesiant kelią trilogijai, kurios kita dalis vadinasi „Alisa Veidrodžio karalystėje“.
Prisipažinsiu – esu „scenarijaus auka“. Jei tekstas neturi kompozicijos, yra neįtikimas, dialogai nenušlifuoti, o bendra pasakojimo tėkmė verčia abejoti pasakotojo meistriškumu, beveik be išimčių galima teigti, kad dėl to kentės tiek pati režisūra, tiek vaidyba, tiek ir bendras įspūdis. 2010-tųjų inauguracija į naują Alisos viziją turėjo išties ryškų ir lakia fantazija apdovanotą eksterjerą. Tačiau pažvelgus į turinį, ėmė lįsti nesklandus, šuoliuojančių minčių ir scenų kratinys. Nei Johny Deppo ekscentriška vaidyba, nei Timo Burtono autoritetas, nei įspūdingos dekoracijos negalėjo pakovoti prieš tai. Lygiai tokia pati problema slypi ir tęsinyje. Tik šįkart tai mažiau liūdina.
„Du Kine“ archyvas
Vėlgi, filmas vizualiai nukelia į spalvingą ir detalėmis praturtintą pasaulį, kurio išmonė yra verta teigiamo galvos linktelėjimo. Tačiau maždaug čia teigiami filmo aspektai ima blukti ir tik pusbaltuose filmo kadruose galima dar išvysti gerbtiną Mia Wasikowska, ar ekscentriškosios Helen Bonham Carter vaidybą. Visa kita tėra savo pirmtako šešėlis, kurio priežasčių galima ieškoti visur, tačiau subjektyviai dėmesį fokusuoju į filmo scenarijų.
Jį, kaip ir pirmtaką, parašė Linda Woolverton, išgarsėjusi scenarijais tokioms 90-tųjų animacijos legendoms kaip „Gražuolė ir pabaisa“ bei „Liūtas karalius“. Tačiau tada gan ilgam prigesusi ir vėl sužibusi tik dėl 2010-tųjų Alisos sėkmės. Tačiau nepaisant to, kas būta, svarbu tai, kas yra. Siužetas iš pradžių mus nukelia į realybę, kurioje Alisos laukia rimti ir žemiški sunkumai, tačiau čia pat ji sugrįžta į mįslingą Stebuklų šalį, kurioje turi padėti Išprotėjusiam Skrybėlininkui, mat šis yra įsitikinęs, jog jo šeima nežuvo ir tebėra gyva. Negana to, šie nuotykiai turėtų jai padėti išspręsti ir realybėje iškilusius rūpesčius. Ir nors filmo santrauka žada išties įstabius nuotykius, pati istorija tampa perdėtai paini ir neretai sužadina tik nuobodulį.
„Du Kine“ archyvas
Šias problemas galbūt būtų šiek tiek prislopinęs Timo Burtono firminis tonas, taip leidžiant filmui „sutemti“ ir atgauti kvapą visoje specialiųjų efektų ir blizgučių orgijoje, tačiau šįkart prie režisieriaus vairo sėda Jamesas Bobinas. Šį kūrėją žiūrovai gali žinoti iš dviejų „Mapetų“ filmų, kurių žvitrų humorą galima rasti ir Alisos tęsinyje, tačiau talento subalansuoti scenarijų, kuris stengiasi būti visur, pritrūkta. Tiesa, ir humoras nėra itin efektyvus. Ironiška, tačiau turbūt pora juokingiausių filmo momentų įvyko ne Stebuklų šalyje, o realybėje. Tai nėra gerai.
Negana to, prie aktorių kolektyvo prisijungusi žvaigždė Sacha Baronas Cohenas, kad ir kaip stengtųsi pademonstruoti tam tikrus dramatinės vaidybos įgūdžius, nesugeba iki galo priversti pamiršti, kad ekrane vaidina Ali-G, Boratas ir Bruno. Čia būtų galima piešti tam tikras paraleles su viso filmo procesu.
Nepaisant visų pastangų būti ant savo paties kojų stovinčia tvirta ir gudria istorija, filmas tėra eilinis studijinis produktas, su sąmoningai Burtono stilių atkartojančia režisūra (taip nei sukuriant kažką naujo, nei išlaikant kažką patikimai išbandyto), su perdėtai painiu scenarijumi (taip priverčiant spalvingą pasaką neretai lenktyniauti su nuoboduliu) ir su abejotinais veikėjų kilmės paaiškinimais (taip sumenkinant paslaptingą Alisos Stebuklų šalyje mitologiją).
„Du Kine“ archyvas
Kai 1865 metais anglų matematikas Lewisas Carrolis parašė šią laikui nepaklūstančią pasaką, kinas, kaip meno rūšis, dar neegzistavo. Ir jei būtų galėjęs pamatyti savo kūrinį dabartine forma, tikriausiai būtų palankiai įvertinęs jo vizualumą (žinoma, po to, kai būtų atsigavęs po kultūrinio šoko), tačiau nurimęs ir šiek tiek labiau įsigilinęs į istoriją ir jos atlikimą, būtų atitinkamai paklausęs, ar tai geriausia, ką galima sugalvoti per pusantro šimto metų? Ypač kai tai yra tęsinys, turintis plėsti ir gilinti to pasaulio mitologiją.
Šio ir panašių klausimų akivaizdoje filmo vizualizacija ir kelių pagrindinių aktorių profesionalios pastangos nepadeda „Alisai Veidrodžio karalystėje“ pakilti aukščiau savo pirmtako ir atmintyje išlieka kaip neišliekanti atmintyje patirtis, nesuprantanti iki galo, kas daro legendinę pasaką įsimintina. Ne bėda! Kelių šimtų milijonų dolerių pelnas pasauliniu mastu tikrai padės numalšinti bet kokias kūrėjų moralinių pagirių užuominas.
Tiesa, gražus gestas skiriant filmą neseniai mirusiam Alanui Rickmanui ir jo mėlynam skrajojančiam/ropojančiam personažui, kuris filme spėja ištarti vos kelias eilutes, yra vertas dar vieno teigiamo galvos linktelėjimo, net jei tai ir neturi nieko bendro su filmo kokybe.
Filmo anonsas:
