„Du Kine“ archyvas
Pastaraisiais metais jau tampa įprasta kurti vaidybinius filmus pagal legendines Walto Disney`aus animacines juostas. Prisiminkime „Pelenę“ („Cinderella“, 2015) bei „Džiunglių knygą“ („The Jungle Book“, 2016). Apeliuojant į vaikystėje žiūrėtą klasiką, užsitikrinamas aiškus žiūrovų ratas ir komercinė sėkmė. Tad buvo tik laiko klausimas, kada bus sukurtas vaidybinis filmas pagal 1991 m. animacinį filmą „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast).
Šio uždavinio ėmėsi režisierius Billas Condonas. Jau patyręs statant miuziklus žanre (Dreamgirls, Chicago), jis siekia įrodyti, kad seną kaip pats laikas pasaką gali prikelti naujam gyvenimui. Tačiau, ar šiuo nauju kūriniu pasakoma kas nors naujo, abejotina. Pačioje siužetinėje linijoje naujovių beveik nėra – tai iš esmės klasikinės juostos atkartojimas. Tačiau yra įdomu stebėti, kaip animaciniai personažai atgyja ir juos įkūnija žymūs ir daugumos mylimi aktoriai.
Animaciniams personažams suteikiama gyvybė pasitelkiant ryškiausias Holivudo žvaigždes. Žinoma, žaviąją ir protingąją Belą įkūnija Emma Watson. Ir kaip gi kitaip. Juk šis personažas tiesiog neišvengiamai verčia prisiminti šią aktorę išgarsinusį Hermionos, nuolatinės Hario Poterio palydovės, vaidmenį. Luke`as Evansas vaidina narciziškąjį Gastoną. Patį baisųjį Pabaisą suvaidina „Dauntono abatijos“ (Downtown Abbey) žvaigždė Danas Stevensas. Tačiau jį, kaip ir kai kuriuos kitus aktorius (kad ir Ewana McGregor`, vaidinantį į žvakidę paverstą Lumierą, arba Ianą McKelleną, įkūnijantį laikrodį), atpažinti sunku. Dėl burtininkės prakeiksmo jų išvaizda nebėra tokia žmogiška (tiksliau, jie jau net nebėra žmonės).
„Du Kine“ archyvas
Tai ypač stipriai atsiliepia Pabaisos vaidmenį atliekančiam Danui Stevensui, nes jo kostiumas užgožia tikrąjį aktoriaus talentą ir neatrodo labai įtikinamai. Visgi kartais emocijos prasiskverbia pro kaukę ir šis aktorius parodo, ką sugeba. Luke`as Evansas neabejotinai puikiai atlieka jam patikėtą vaidmenį. Jo Gastonas pasipūtęs savimyla įnešą naujų gyvų spalvų tradiciniam animacinio filmuko personažui. Jis savyje įkūnija visą miestelio provincialumą. Jo žodžiai, išsakomi Belai filmo pradžioje, labai aiškiai išsako tai, apie ką yra ši miestelio realybė ir kad, jei mergina nori išgyventi, turi prisitaikyti.
Vienas smagiausių personažų yra LeFou (akt. Josh Gad). Visai nenuostabu, kad režisierius jį paverčia gėjumi, klasikinė animacinė juosta tiesiog šaukte šaukia to. Taip šio veikėjo veiksmai atrodo labiau motyvuoti ir Gastono sudievinimas turi paaiškinimą – štai ką reiškia meilė. Tuo labiau LeFou charakteris tampa nebe toks vienspalvis, nes jis pradeda klausinėti savo pasirinkimus ir Gastono elgesį.
Tačiau labiausiai įtikinanti yra Emma’os Watson vaidyba. Savo pasirinkimą Belos vaidmeniui Billas Condonas pagrindė Hermionos personažu. Ir taip, tai yra šios aktorės tipažas. Į šį charakterį ji įlieja ir paniekos, ir nepasitenkinimo, jame ženkliai mažiau tos naivios animacinio personažo šviesos. Dar labiau įtikina jos neprisitaikymas prie kaimo provincialumo ir stereotipų. Be to, paaiškėja, kad Emma Watson yra labai malonaus tembro savininkė. Žinoma, jai priskirtas feministinis vaidmuo nėra iki galo įtikinantis ir dvelkia paviršutiniškumu.
„Du Kine“ archyvas
Filmas „Gražuolė ir pabaisa“ yra 40 minučių ilgesnis už animacinę juostą. Tačiau tai pateisinama, nes jame labiau išplėtota santykių mezgimo tarp pagrindinių personažų tema – Belos ir Pabaisos meilė yra labiau įtikinama (žinoma, tai vis tiek pasakiška meilė ir ji nėra itin gili bei atskleidžianti subtiliausius niuansus). Be to, atsiranda daugiau istorijos konteksto paaiškinant, kodėl Bela ir Pabaisa yra tokie, kokie yra. Tačiau ši dalis atitinka Holivudui būdingus standartus. Įprastas psichoanalizės žaidimas – tragiška mamos mirtis ir piktas tėvas. Filme yra ir papildomų dainų. Visgi jos nesuskamba taip gerai, kaip originaliosios. Tačiau šiek tiek daugiau balso suteikiama Pabaisos personažui ir tai visai pasiteisina.
Filmo dekoracijos buvo kuriamos atsižvelgiant į laikotarpį, kada buvo parašyta knyga (šios pasakos autorė yra Gabrielle-Suzanne Barbot de Villeneuve). Todėl veiksmas mus nukelia 1740 m. Prancūziją. Žinoma, tai yra pasaka, todėl istoriškumo nereikėtų ieškoti. Visgi pradinė scena, kurioje būsimas prakeiktasis princas linksminasi su visa savo svita, primena to meto Prancūzijos karalių Liudviko XV-ojo dvarą ir garsiąją jo frazę „Po manęs nors ir tvanas“. Sarah Greenwood pasistengė, kad visa filmo atmosfera būtų patraukli akiai ir dekoracijos žavėtų smulkiausiomis detalėmis ir sodriausiomis spalvomis.
„Gražuolė ir pabaisa“ – gražus, šviesus ir mielas akiai filmas. Tik gali kilti abejonių, ar vertėjo kurti vaidybinį perdirbinį, nes originalumo jame nedaug ir jis iš principo atkartoja 1991 m. animacinį filmą. Tačiau aktorių vaidyba pateisina šį sprendimą. Visiems klasikinės juostos mėgėjams turėtų patikti ir ši versija, jei tik nesitikės kokių gilesnių minčių ar naujų sprendimų.
Filmo anonsas: