„Guoba ir Žuvėdra“: kažkur tarp kino, teatro ir tikrovės (apžvalga)

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip giliai esate pasiruošę nerti į svetimas mintis? Tai būtų klausimas, kurio pirmiausia paklausčiau norinčiųjų pamatyti šį filmą.

Dabar apie siužetą. Olivijos ir Seržo gyvenimas verda teatro scenoje. Jie susipažino vaidindami „Ričardą III“, o dabar kartu repetuoja „Žuvėdrą“, „romantišką skrydį“, parašytą Antono Čechovo. Taigi ji – Arkadina, o Seržas – Trigorinas. Olivijos nėštumas tampa aplinkybe, kuri pakeičia poros kasdienybę. Ji, nors ir nėščia, tačiau vaidina iki tol, kol nebegali. Apie tai turėjo būti filmas. Tačiau moteris išgirsta daktaro draudimą. Judėjimas, vaidyba taip pat, anot jo, kelia pavojų vaisiui. Kaip tyčia, trupės vadovas paskelbia apie gastroles Šiaurės Amerikoje. Olivijai jos „nuplaukia“.

34-erių moters gyvenimas apsiverčia. Nebėra „Theatre du Soleil“, žiūrovų ir jų plojimų, aksominių teatro užuolaidų, kostiumų, lėkimo ir pulso. Olivijai reikia išmokti būti vienai tyliuose ir tuščiuose namuose, kur laikas teka lėtai, o svarbiausia – išmokti laikinai pamiršti savo aistrą – vaidybą. Šis lūžis leidžia giliausiai pažinti Oliviją ir pasivaikščioti jos minčių labirintais. Aktorės baimės ir abejonės atsiveria lyg senos žaizdos. Kaip susitaikyti su pasikeitusiu vaidmeniu? Kas ji yra? Ar ji dar galės tęsti karjerą? Filmo režisierių duetas susitelkia į vidinį moters pasaulį, nes, nori ar nenori, Olivijos gyvenimas pasikeičia kur kas stipriau nei jos partnerio, todėl jis lieka nuošalyje. Būsimos motinos garsiai išreiškiamos mintys dera su estetiškai atvaizduota buitimi. Per tai režisierėms pavyksta subtiliai priartėti ir atverti Olivijos pasaulį. Kai kuriems gali atrodyti, kad netgi per daug atvirai ir apnuogintai.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasaryje“ „Guoba ir Žuvėdra“ priskirtas prie „hibridinių“ filmų, kadangi savo forma jis netelpa į standartinius vaidybinio ir dokumentinio filmo rėmus. Juostoje susimaišo fikcija ir dokumentika – pateikiamas autentiškas aktorių poros gyvenimas, tačiau suklijuotas iš apgalvotų, dažnai stambiu planu nufilmuotų scenų. Teatro aktoriai vaidina savo gyvenimą ir režisierės to neslepia. „O kas jei jūs labiau…“, – pasigirsta vienos iš režisierių kreipimasis iš už kadro. Jis leidžia suprasti, kad filmas yra daugiau nei manote. Pro akis prabėga Olivijos senų vaizdo įrašų ištraukos, teatro repeticijų ir vaidinimų nuotrupos. Tuomet mintyse pradedi nebesuprasti, kas yra tikra, o kas ne. Iš tikrųjų, tai nėra taip svarbu.

Reklama

Koks filmas apie teatro aktorius be teatro? Pora savuose namuose jaučiasi lyg scenoje – persirengia, įsikūnija į anksčiau atliktas roles, dainuoja ir itališkai, ir prancūziškai, visuose namuose – virtuvėje ar prie tualeto durų. Aktorių dainos, išraiškingi balsai ir šiek tiek pianino garsų sukuria lyrišką ir jausmingą garso takelį, kuris paryškina buitį ir emocijas. Filmą „paskanina“ simboliškos mažos detalės, kurios atskleidžia veikėjos nuotaikas – besisukantis arbatos pakelis, ant stalo dėliojama trupinių eilutė. Vienas iš įstringančių momentų yra tada, kai aktorė žiūri į veidrodį ir pasakoja apie raukšles, kurias jai paliko sukurti vaidmenys – Ana, Dezdemona… Kai žiūrėsite, atkreipkite dėmesį.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Iš pradžių šį filmą autorės įsivaizdavo skirtingai: Lea Glob norėjo vykti į Braziliją ir filmuoti dokumentiką miške, o Petra Costa norėjo Danijoje kurti filmą apie vietinę aktorę. Rezultatas – „Guoba ir Žuvėdra“ – geografiškai kažkur per vidurį, mat filmavimai vyko Brazilijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ir Švedijoje.

„Guoba ir žuvėdra“ yra dviejų jaunų kino kūrėjų dueto – brazilės P. Costa ir danės L. Glob – pirmas bendras kūrinys. Kino kūrėjos susipažino 2012-aisiais Tarptautiniame Stokholmo filmų festivalio („CPH:DOX“) talentų vystymo programos dirbtuvių metu. Aktorė ir režisierė P. Costa yra sukūrusi kino festivaliuose sėkmingai pasirodžiusį trumpametražį dokumentinį filmą „Akys“ (Undertow Eyes, 2009) apie savo senelius, o debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu tapo 2012 metais pasirodęs filmas „Elena“. Iki šiol L. Glob režisavo vieną trumpametražį filmą „Susitikimas su mano tėvu Kasperu Hojhatu“ (2011), kuriame ji kamera fiksavo savo pačios tėvo paiešką.

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Guoba ir „Žuvėdra“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Grįžtu prie filmo. Kadangi filmo esmė nėra atsakyti į klausimą, ar Olivija sugrįš į darbą ar ne, todėl tai lieka neaišku. Ir gerai. Juk ne apie tai buvo kalbama. Tai rašau tiems, kurie skųstųsi, kad pabaiga lieka neaiški, nes ji tokia nėra. Filmas baigiamas aktoriaus pasirodymu, kuris sumaišė viską, bet išliko nematomas ir jaučiamas.

Kai jau supratote apie ką, negalvokite, kad filmas tik nėščiosiomis. Visapusiškai ir jausmingai perteiktas psichologinis moters portretas ir eksperimentinė forma yra neginčijami šio filmo privalumai. Tačiau sutinku, kad ne kiekvienam gali būti įdomu vaikštinėti po besilaukiančios moters mintis ir kasdienybę. Be blizgesio, makiažo, nepagražintą… Kaip minėjau, filmo autorės Olivijos pasaulį tikrąja to žodžio prasme „apnuogina“. Būtent todėl pradžioje paminėjau klausimą apie gylį. Tam tikrose vietose norėtųsi greitesnės tėkmės, atsibosta tos pačios aktorės dvejonės ir niurzgėjimas. Tarytum klimpstama toje pačioje pelkėje, nors juosta, palyginus, neilga.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 09, šeštadienis, 13:00-14:25, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Balandžio 12, antradienis, 17:30-18:55, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Kaip giliai esate pasiruošę nerti į svetimas mintis? Tai būtų klausimas, kurio pirmiausia paklausčiau norinčiųjų pamatyti šį filmą. Dabar apie siužetą. Olivijos ir Seržo gyvenimas verda teatro scenoje. Jie susipažino vaidindami „Ričardą III“, o dabar kartu repetuoja „Žuvėdrą“, „romantišką skrydį“, parašytą Antono Čechovo. Taigi ji – Arkadina, o Seržas – Trigorinas. Olivijos nėštumas tampa aplinkybe, kuri pakeičia poros kasdienybę. Ji, nors ir nėščia, tačiau vaidina iki tol, kol nebegali. Apie tai turėjo būti filmas. Tačiau moteris išgirsta daktaro draudimą. Judėjimas, vaidyba taip pat, anot jo, kelia pavojų…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8
Scenarijus - 7
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 7
Muzika - 7

7.2

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*