fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

„Hitchcockas / Truffaut“ – vaizdo esė apie „Svaigulį“ ir „Psichopatą“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vargu, ar idėja į didžiuosius ekranus perkelti legendinį François Truffaut ir Alfredo Hitchcocko pokalbį galėtų palikti abejingą bent vieną sinefilą, tuo labiau kad jos įgyvendinimo ėmėsi kino pasaulyje gerai žinomi žmonės: Niujorko kino festivalio programos sudarytojas Kentas Jones‘as ir buvęs Prancūzų sinematekos generalinis direktorius Serge’as Toubiana.

1962 metais įvykęs legendinis 52-jų valandų pokalbis knygos pavidalu pirmą kartą buvo išleistas 1966 metais, o praėjus metams pasirodė vertimas į anglų kalbą „Hitchcockas pagal Truffaut“. Po Hitchcocko mirties, François Truffaut dar kartą grįžo prie šios knygos, papildęs ją paskutiniu knygos skyriumi bei Hitchcocko filmų aprašymais. Atnaujinta versija buvo išleista mums geriau pažįstamu pavadinimu „Hitchcockas / Truffaut“ – kiekvienam sinefilui nepaprastai brangi dviejų režisierių pokalbių knyga, ne tik pakeitusi požiūrį į Alfredo Hitchcocko filmus, bet ir iki šiol daranti milžinišką įtaką kino kūrėjams. Tai knyga, kurią kiekvienas kino mylėtojas trokšta turėti savo lentynoje, nes nepriklausomai nuo to, kiek kartų esi ją skaitęs, laikas nuo laiko vis vien norisi prie jos grįžti.

Kad ir kaip būtų gaila, tas interviu nebuvo filmuojamas, išliko tik garso įrašai bei jį iliustruojančios nuotraukos. Patyrusį režisierių vaizdo įrašų nebuvimas neturėtų išgąsdinti. Pavyzdžiui, pernai Stevanas Riley sugebėjo, pasinaudojęs vien garso įrašais, atskleisti mažai žinomą Marlono Brando asmenybės pusę dokumentinėje juostoje „Paklausyk manęs, Marlonai“ (Listen to Me Marlon, 2015). Derindamas garso įrašus, nuotraukas su ištraukomis iš filmų, kita archyvine medžiaga bei dešimties šiuolaikinių režisierių interviu, Kentas Jones‘as daugiausiai dėmesio nusprendžia skirti garsiausiems Alfredo Hitchcocko filmams – „Svaiguliui“ bei „Psichopatui“.

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Įdomu būtų sužinoti, kaip filmo sumanytojai rinkosi šiuolaikinių režisierių, kurių interviu pateko į šią dokumentinę juostą, dešimtuką. Ar tikrai filme pasirodžiusiems režisieriams būtent Alfredas Hitchcockas yra padaręs didžiausią įtaką? O gal tokio tikslo ir nebuvo? Susidaro įspūdis, kad buvo nuspręsta pasirinkti lengviausią kelią, bandant pakviesti populiariausius bei lengviausiai pasiekiamus režisierius, šiek tiek atkreipiant dėmesį į tai, iš kokios šalies yra kilęs vienas ar kitas kūrėjas.

Ko gero, niekas neabejoja, kad Martinas Scorsese sugeba nepaprastai įdomiai pasakoti ne tik apie Hitchcocką, bet ir, apskritai, apie kiną. Tai jis ne kartą yra įrodęs savo dokumentiniuose filmuose, pavyzdžiui, „Kelionė po amerikietišką kiną su Martinu Scorsese“ (A Personal Journey with Martin Scorsese Through American Movies, 1995) ar „Mano kelionė į Italiją“ (My Voyage to Italy, 1999). Prancūzų režisierių Olivier Assayaso ir Arnaudo Desplechino pasirodymą greičiausiai nulėmė faktas, kad jie abu, kaip ir François Truffaut, yra rašę „Cahiers du Cinéma“ kino žurnale. Davidas Fincheris planuoja nufilmuoti „Nepažįstamieji traukinyje“ (Strangers on a Train, 1950) perdirbinį su Benu Afflecku pagrindiniame vaidmenyje, o Peteris Bogdanovichius prieš daugiau negu 50 metų pats yra išleidęs knygą apie Hitchcocką.

Paulas Schraderis yra parašęs scenarijų Briano De Palmos „Apsėdimui“ (Obsession, 1976), kuris laikomas neakivaizdžiu „Svaigulio“ perdirbiniu, bet kodėl nepakvietus paties Briano De Palmos? Juk didžioji jo filmografijos dalis – „Seserys“ (Sisters, 1973), „Apsirengęs žmogžudystei“ (Dressed To Kill, 1980), „Antrininkas“ (Body Double, 1984), „Kaino prisikėlimas“ (Raising Cain, 1992) – tikrų tikriausias prisipažinimas meilę Hitchcocko filmams.

Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Hitchcockas / Truffaut“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tikrai ne visų režisierių komentarai vienodai įdomūs, tačiau jų emocijos nuoširdžios ir jas įdomu stebėti. Smagu matyti, kaip kalbėdamas apie Hitchcocką šypsosi Assayasas, merkia akį Scorcese, gūžčioja pečiais Fincheris, emocingai gestikuliuoja Desplechinas, Jamesas Gray‘us bando vizualizuoti sceną iš filmo, o Bogdanovichius dalijasi prisiminimais. Gaila, kad Kentas Jones‘as ne visada leidžia juos stebėti, vietoje to mums dažniau rodomos daug kartų matytos Alfredo Hitchcocko filmų scenos.

Deja, knyga, kurios pavadinimas pasiskolintas filmui, galų gale nustumiama į šalį. Greitai pamirštamas ir jos sudarytojas François Truffaut, apie kurį minimi tik keli biografiniai faktai. Daugiausiai dėmesio skiriama net ne pačiam Hitchcockui, kurio asmenybė irgi paliečiama tik gana paviršutiniškai. „Hitchcockas / Truffaut“ patyrusio režisieriaus rankose galėtų virsti išsamia dviejų legendinių asmenybių studija, tačiau Kentas Jones‘as apsiriboja pateiktu vaizdo esė apie „Svaigulį“ ir „Psichopatą“, tiksliau vien apie garsiausias tų filmų scenas. Interviu su šiuolaikiniais režisieriais stokoja kryptingumo, didžioji dalis kūrėjų kalba apie tai, kokie yra Hitchcocko filmai, tačiau gilesnių analizių taip ir neišgirstame, o nuoširdžias jų emocijas „uždengia“ scenos iš minėtų filmų.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 05, antradienis, 14:30-15:50, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 06, trečiadienis, 13:00-14:20, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Balandžio 07, ketvirtadienis, 13:00-14:20, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 16:45-18:05, Pasaka, MS, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 18:00-19:20, Romuva, Kaunas

Daugiau seansų galite rasti čia.

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.