„Hobitas: penkių armijų mūšis“ – ne tokia įspūdinga „Žiedų valdovo“ priešistorė

Kino teatruose pasirodė ilgai laukta trilogiją vainikuojanti „Hobito“ dalis – „Hobitas: penkių armijų mūšis“ (Hobbit: The Battle of Five Armies, 2014). Didžioji kelionė, prasidėjusi dar su „Žiedu valdovu“ 2001 metais, baigėsi po trylikos metų. Peterio Jacksono pirmąją trilogiją galime vadinti tikru kinematografijos šedevru. Bet ar tie patys jausmai apima žiūrint paskutinę „Hobito“ dalį?

Jau per pirmąsias filmo minutes nužudomas drakonas Smogas. Jo atsikratoma taip greitai, tarsi norima greičiau pereiti prie kitos istorijos. Tačiau tada kyla klausimas, kodėl jo negalėjo nužudyti antrojoje dalyje? Norėjo palikti daugiau intrigos ir pritraukti daugiau žiūrovų į kino teatrus? Juk ir taip buvo aiškus drakono likimas. Toliau gerasis nykštukų karalius Torinas Ąžuolskydis, pametęs galvą dėl turtų, nusigręžė nuo visų, kurie jam padėjo ir paskelbė jiems karą. Ežero miestelio gyventojai netekę namų, tikėjosi sulaukti sau priklausančios lobio dalies, tačiau Torinas, dabar kaip Smogas, saugo savo auksą ir neketina atsisakyti nei vieno auksinio.

Pasklidus žiniai, kad Bardas įveikė drakoną, visi pradėjo rinktis prie Vienišojo kalno atgauti savo pagrobtų turtų. Tačiau nykštukų karaliui atsisakius derėtis žmonių ir Thrandruilo elfų armijos paskelbė Torinui karą. Tik niekas nenuspėjo, kad prie kalno taip pat artinasi ir galinga orkų armija, kuri sujaukė visų planus. Taip prasidėjo ilgą filmo dalį trunkančios kovos tarp gėrio ir blogio, persipynusios klastos ir draugystės istorijomis.

Pačiai teko daug girdėti įvairių nuomonių apie šią trilogiją. Internete skaičiau nemažai komentarų, kurie vadina „Hobitą“ pinigų pasipelnymo šaltiniu. Kai tik sužinojau, kad Peteris Jacksonas kuria naują trilogiją, mane iš pradžių irgi apėmė įvairūs jausmai. Nežinojau, ar išvysiu tai, ką visi regėjome prieš dešimt metų. Aišku, dalis tų pačių aktorių sukelia nostalgiją, tačiau tenka pripažinti, kad „Hobito“ trilogija yra per daug ištęsta ir jai tikrai nereikėjo trijų filmų. „Žiedų valdove“ kiekviena dalis sukeldavo didelį jaudulį ir liūdesį, nes norėdavosi sužinoti, kas vyks toliau. Pasibaigus pirmajai „Hobito“ daliai, manęs tokie jausmai neapėmė. Jaučiausi, tarsi žiūrėdama eilinį gerą filmą, bet ne tokį, kurio tęsinio laukčiau visus ateinančius metus.

Geri specialieji efektai per šiuos metus ženkliai pagerino filmo kokybę, tačiau aiškiai matėsi, kiek daug filmo scenų nufilmuota naudojant žaliąjį ekraną. O tai, bent jau man, nepaliko didelio įspūdžio. Nors grafika ir buvo tikrai gera, tačiau visos mūšio scenos nublanko prieš „Žiedų valdovo“ galutinę kovą. Atrodė, kad penkių armijų ten nė nebuvo, o mažos susirinkusios gaujos, nusprendusios išsiaiškinti tarpusavyje santykius. Žinau, kad „Hobito“ gerbėjams tai turėtų nepatikti, tačiau ši trilogija prarado savo dvasią. Tai labiau primena gerų efektų mišinį nei J. R. R. Tolkieno knygos ekranizaciją.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Gražus gestas buvo trilogijai baigti buvo pasirinktas „Žiedų valdovo“ veikėjo Pipino balsas. Aktorius Billy Boydas atliko teminę filmo dainą „Paskutinis atsisveikinimas“ (The Last Goodbye“). Jo dainos skambėjo ir ankstesnės trilogijos dalyse. Šia melodija tarsi susiejamas „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ ir kartu atsisveikinama su tiek ilgai metų kurtais filmais. Daina sukelia tokias šiltas emocijas, kad išėjus iš kino teatro norisi vėl pažiūrėti visas dalis iš naujo. Manau, kiekvienam tikram „Žiedų valdovo“ ar „Hobito“ gerbėjui būtina pažiūrėti šį filmą. Ne todėl, kad jis būtų labai geras, bet dėl to, kad reikėtų deramai atsisveikinti su Viduržemio veikėjais.

Filmo anonsas: