fbpx
Filmų apžvalgos

„Ilgas kelias žemyn“ – banalumo link

Kadras iš filmo „Ilgas kelias žemyn“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Ilgas kelias žemyn“
„Du Kine“ archyvas

Niekada netikėjau tokių filmų sėkme. Galbūt širdyje esu per didelė skeptikė, kad galėčiau patikėti istorija apie keturis savižudžius Naujųjų metų išvakarėse susitikusius ant to paties dangoraižio stogo ir tapusiais šalies sensacija. Režisieriaus Pascalio Chaumelio filmas „Ilgas kelias žemyn“ (A Long Way Down, 2014) lyg ir bando tave sujaudinti iki sielos gelmių, lyg ir nori prajuokinti, bet vis tiek viskas susilieja į klišių įrėmintą istoriją.

Veiksmas prasideda paskutinį metų vakarą, kai keturi žmonės nusprendžia nušokti nuo to paties dangoraižio stogo. Nei vienam neišdrįsus to padaryti, visi nusprendžia pasukti skirtingais keliais. Tačiau pliaupiant lietui pagrindiniai veikėjai atsiduria Martino (akt. Pierce Brosnan) mašinoje. Džesės iniciatyva ketveriukė sudaro sutartį nenusižudyti iki Valentino dienos. Tačiau jų nelaimei, juos užklumpa didelis žiniasklaidos dėmesys, nes, matyt, Chasas (buvęs Džesės vaikinas) papasakojo šią istoriją žurnalistams. Dar ir netikėtai sužinoma, kad Džesė – tai garsaus politiko dukra, kurios šeimą persekioja nelaimės. O kur dar Martino, buvusio garsaus ryto laidos vedėjo, nešvari praeitis, kuri vėl atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Tokie atsitiktinumai suburia juos visus drauge, ir padėdami vienas kitam, jie bando sugrįžti į įprastą gyvenimą.

Pačiam siužetui trūksta įdomesnių niuansų. Dialoguose dažnai skamba jau klišėmis tapę posakiai. Martino kreipimasis į Džei Džei lyg į sūnų skamba ne tiek graudžiai, kiek juokingai. Džesės charakteriui bandoma suteikti neurotiškų bruožų, ir ji primena hormonų kankinamą paauglę, kuriai atrodo, jog visas pasaulis nusistatęs prieš ją. Maureen (akt. Toni Collete) – visiška jos priešingybė. Ji rami, auginanti negalią turintį sūnų. Visą savo gyvenimą paaukojo dėl jo ir pamiršo, kaip juo džiaugtis, tačiau jos apranga, veido išraiškos, manieros sudaro tipišką „kačių augintojos“ įvaizdį. Nors šitaip ją apibūdindama pati pradedu naudoti klišes. Sustatyti į siaurus rėmus, charakteriai nekvėpuoja ir jiems trūksta didesnės improvizacijos laisvės.

Kadras iš filmo „Ilgas kelias žemyn“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Ilgas kelias žemyn“
„Du Kine“ archyvas

Aišku, dauguma vaizdų ant stogų, o saulės patekėjimo scenų buvo nufilmuotos prieš žaliąjį ekraną. Šiais laikais, esant tokiam technologijų lygiui, buvo galima padaryti ženkliai realistiškesnį vaizdą, nors šį priekaištą būtų galima taikyti ne vienam filmui. Mano nuomone, filmų gamintojai per dažnai pasitelkia įvairias technologijas ir didžiąją dalį vaizdų sukuria kompiuteriais, tad aktoriams belieka viską įsivaizduoti.

Kai siužetas ir vaidyba nepadeda, į pagalbą ateina garso takelis. Nors retai tenka girdėti, kad kas nors į filmą eitų vien dėl jame skambančios muzikos. Ypač kai ją galima išgirsti „Youtube“ar „Spotify“programėlėse. Tenka pripažinti, kad sėdėdama kino salėje, dažnai kojomis mušdavau ritmą. Filme buvo pasitelkta ir jau gerai žinomų dainų, tokių kaip „Daughter“ – „Youth“. Tačiau didžiausiu mano atradimu tapo soulo muzikos atlikėjas Michaelis Kiwanuka. Jo atliekama daina „No more running“ tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl džiaugiuosi pamačiusi šį filmą.

Manau, „Ilgas kelias žemyn“ nesulauks didesnio pasisekimo nei Lietuvoje, nei kitose šalyse. Banalūs siužetai vis mažiau ir mažiau traukia žiūrovus ir darosi vis sunkiau juos papirkti dirbtiniu nuoširdumu. O režisierius, tikiuosi, bandys keisti savo stilių ir pasirinks gilesnius scenarijus, nors sunku tikėtis, kad jo vardą greitu metu bus galima išgirsti geriausių apdovanojimų nominacijose.

Filmo anonsas:

Komentarai