IN LATINO aplankysiantis brazilų režisierius José Menezes: „Mes – karta be nuolaidų“

Režisierius Jose Menezes IN LATINO archyvas

Režisierius Jose Menezes
IN LATINO archyvas

Spalio 3–4 d. Vilniuje, Lotynų Amerikos kultūros dienose IN LATINO, lankysis brazilų režisierius José Menezes, pristatysiantis vieną iš festivalio trumpametražių filmų.

„Valtininkas“ („Barquero“) pasakoja apie laidojimo įstaigos vairuotoją Sergio. Jo specializacija – vaikų palaikų gabenimas. Kas paskatino J. Menezes sukurti filmą tokia slogia tema, atsakys pats režisierius spalio 3 d. 19 val. trumpametražių filmų programos „Brazilija“ seanso metu; taip pat spalio 4 d. 16 val. kavinėje „Green Cafe“ vyksiančiame renginyje „Brazilija Vilniaus širdyje“.

Dalijamės interviu su kartą Vilniuje jau viešėjusiu režisieriumi J. Menezes.

Papasakokite trumpai apie save, kuo užsiimate Brazilijoje, kaip pradėjote kurti kiną?

Kai buvau mažas, labai mėgau žiūrėti filmus. Tačiau, atėjus laikui rinktis, ką studijuoti, pasirinkau verslo administravimą. Tik po trejų studijų metų supratau, kad mano kelias – kinas. Taigi, baigiau ir režisūrą. Manau, kad filmų kūrimas yra būdas, padedantis atrasti naujus pagrindus ir išreikšti savo kančias, sukant jas į kažką, kas jau priklauso žiūrovams, o ne tau.

Reklama

Kodėl nusprendėte kurti trumpo metro filmą?

Mano ir mano kolegos Luco Justiniano pirmasis filmas „Futbolas ir kliūtys“ buvo dokumentinis. Dokumentinis kinas man įdomesnis: du filmai, prie kurių dabar dirbu, taip pat bus trumpametražiai dokumentiniai. „Valtininką“ mes pradėjome kaip dokumentinį, bet saugodami laidojimo tarnybos įvaizdį, turėjome kai kurias temas perfilmuoti su aktoriais. Taigi paprašėme prie projekto prisijungti Sergio (pagrindinis veikėjas). Visos scenos ir jų dialogai yra interpretuoti iš nufilmuotos dokumentinės medžiagos.

Filmo anonsas: 

Filmo pradžioje minimas didžiulis mirštančių žmonių skaičius. Kodėl norėjosi apie tai kalbėti?

Prieš septynerius metus su Lucu susitikome netoli kapinių esančiame bare ir stebėjome pro jį pravažiuojančias laidotuvių mašinas. Nuo to laiko galvoje sukosi klausimas, kaip šie žmonės susidoroja su mirtimi, ir kodėl jie pasirinko tokią profesiją? Kodėl visuomenė nuo jų nusigręžia? Pasikalbėjau su su savo dėstytoju – psichologijos profesoriumi, turinčiu patirties laidojimo verslo sferoje. Bandžiau išsiaiškinti, kaip geriausia prie tų žmonių prieiti? Profesorius man tąkart pasakė, kad sunkiausia dirbantiesiems tokį darbą yra ne su mirusiaisiais, bet su gyvaisiais, ypač netekusiais vaikų. Po to pačiam teko įsitikinti, kad jis buvo teisus. Taip ir išsirutuliojo pagrindinė filmo mintis.

Kodėl filmo pavadinimas „Valtininkas“? Gal tai aliuzija į Hado upės valtininką?

Taip! Džiaugiuosi, kad supratote, tai tiesioginė nuoroda į Dantės „Dieviškąją komediją“.

Nusprendėte kurti nespalvotą filmą? Kokia tokio vaizdo apibrėžimo reikšmė?

Tai buvo bendras mano ir operatoriaus Andre Dip sprendimas. Norėjome sukurti tamsią, perteikti temą padedančią atmosferą. Be to, visi vairuotojai dirbdavo naktims. Tada juos ir filmuodavome. Naudojome tik natūralias šviesas su daug kontrasto. Nespalvotas kontrastas yra tiesioginė nuoroda į vokiečių ekspresionistų kiną.

Pagrindinis filmo veikėjas dažnai būna su ausinėmis. Taip jis bando pabėgti nuo pasaulio?

Sergio visada klausosi radijo nakties žinių. Jam tai – vienintelis būdas palaikyti ryšį su gyvųjų pasauliu. Ausinės taip pat padeda išvengti sąlyčio su kolegomis, tačiau mes norėjome sukurti netiesioginį tiltą su išoriniu pasauliu.

Kaip apibūdintumėte šių dienų Brazilijos kiną?

Kalbant apie auditoriją, Brazilijos kino rinka kūrėjui yra sudėtinga. Tačiau, iš kitos pusės, turime klestinčią gamybą, ypatingai jaunųjų kino kūrėjų, kurie ieško įvairių formatų ir temų trumpametražiams arba pilno metro vaidybiniams filmams. Neseniai man teko dirbti su Gregorio Graziosi filmu „Obra“, scenarijaus bendraautoriumi ir režisieriaus asistentu. Šis filmas tikrai atspindi mūsų jaunųjų režisierių produkciją. Buvo dirbama be jokių nuolaidų, su nuostabiomis, nespalvotomis André Brandão fotografijomis, tik keletu dialogu ir be muzikos. Manau, kad tai mūsų kartos režisierių portretas. Sąžiningumas ir jokių nuolaidų.

Ar valstybė remia jaunus kino kūrėjus?

Taip, beveik visas Brazilijos kinas yra paremtas valstybės. „Valtininkas“ gavo San Paulo savivaldybės paramą. Teikiantieji ją nesikiša į turinį, todėl galime kurti tokius filmus, kokius norime.

Jose Menezes fotografuotas Vilnius IN LATINO archyvas

Jose Menezes fotografuotas Vilnius
IN LATINO archyvas

O kokie filmai Brazilijoje žiūrimiausi? Kokios temos tarp režisierių tendencingiausios?

Deja, bet daugiausiai TV komedijos.

Kaip Jūsų filmas buvo sutiktas užsienyje? Kaip skyrėsi žmonių reakcijos skirtingose šalyse?

Brazilijoje filmas iššaukė tikrai šiltas reakcijas. Pirmą kartą jį parodėme Rio de Žaneiro filmų festivalyje. Tai vienas iš svarbiausių mūsų šalies kino festivalių, kuriame laimėjome oficialų žiuri apdovanojimą. Tada „Valtininką“ parodėme Lotynų Amerikoje (Argentinoje buvo ypatingas susidomėjimas, ten filmą rodėme jau net tris kartus) ir Centrinėje Amerikoje. Australijoje „Valtininkas“ pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu. Svečiavomės ir Europoje – festivalyje „DokuFest“ (Kosovas).

Užsiminėte, kad festivalyje IN LATINO rodysime ir jūsų bičiulio Daniel Barosa filmą „Tenisininkė“. Kaip vertinate šį filmą? Kokią esminę problemą nori iškelti šio filmo režisierius?

Man patinka šis filmas. Buvo didelis siurprizas, kad mus abu atrinko į IN LATINO festivalį. Deja, Daniel negalės dalyvauti, jis šiuo metu baigia savo naują trumpametražę juostą, tad „Tenisininkę“ paprašė pristatyti mane. Šis filmas visai priešingas „Valtininkui“. Jis buvo filmuotas vienu kadru ir per 15 minučių papasakoja istoriją. Tai nepaprasta. Nemanau, kad filmo režisierius nori iškelti kokią vieną konkrečią problemą, nors filmo herojė atsiduria savo gyvenimo kryžkelėje, bet, kad nesugadinčiau viso įdomumo, nesakysiu, kokioje. Manau, kad jo tikslas buvo į 15 minučių sutalpinti visą istoriją, kuri pakeičia jaunos moters gyvenimą amžiams.

Kartą jau buvote Vilniuje, tiesa? Kas gi traukia čia grįžti?

Iš tiesų buvau. Aš keliavau po Baltijos šalis kartu su kolega Andre Dip. Mane visada labai domino Rytų Europos kultūros, ir mes nusprendėme keliauti į Lietuvą, Latviją ir Estiją autobusu. Vilnius buvo neįtikėtinas, žmonės čia labai svetingi, mes susiradome keletą gerų draugų. Esu sujaudintas, turėdamas galimybę čia grįžti ir pristatyti filmą. Tai tikrai didelė garbė.

Prie kokio projekto dirbate šiuo metu?

Aš ir Lucas neseniai baigėme naują trumpametražį dokumentinį filmą „3310“ – apie ilgiausią viešojo transporto autobusų liniją San Paule bei filmuojame dar vieną. Abu labai eksperimentiniai. Taip pat redaguoju videoklipą viena nuostabiai anglų grupei „Tindersticks“.

Parengė Aušra Matulaitytė

Festivalis „Kino pavasaris“

Festivalis „Kino pavasaris“

Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ yra didžiausias kino renginys Lietuvoje. Sukurtas 1995 metais, festivalis vieno didžiausių ir gausiausiai lankomų renginių šalyje vardą užsitarnavo pateikdamas žiūrovams kruopščiai atrinktą, didžiuosiuose pasaulio festivaliuose kino profesionalų ir mėgėjų įvertintą kino programą.
Festivalis „Kino pavasaris“

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*