„In Latino” – Luiso Buñuelio filmas iš Vatikano sąrašo

Kadras iš filmo „Iliuzija keliauja tramvajumi“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Iliuzija keliauja tramvajumi“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiandien, spalio 17 d., Vilniuje oficialiai skelbiamas Lotynų Amerikos kultūros dienų – „In Latino 2013” atidarymas. Šia proga kino teatre „Forum Cinemas Vingis” svečiuojasi vieno garsiausių ispanų kultūros grandų – didžiąją gyvenimo dalį Meksikoje gyvenusio ir kūrusio režisieriaus Luiso Buñuelio (1900-1983) – filmų retrospektyva.

Pasaulyje pagarsėjęs siurrealistiniais filmais, visuomenės bei religijos kritika, L.Buñuelis pelnytai užima garbingų vietą tarp trijų didžiausių Ispanijos kultūros meistrų – dailininko Salvadoro Dali ir poeto Garcios Lorka, su kuriais jis artimai bendravo. Beje, visus šiuos tris grandus vienoje kino juostoje – „Buñuelis ir karaliaus Saliamono stalas” – yra įamžinęs kolega ispanų režisierius Carlosas Saura. Lietuvoje rodyti, matyti ir kino žinovų, inteligentijos itin mėgstami ir gausiai lankomi L.Buñuelio filmai „Andalūzijos šuo”, „Kuklus buržuazijos žavesys”, „Tristana” ir kiti. Šio režisieriaus filmai, visuomet kėlę diskusijas tarp žinovų ir anšlagus tarp žiūrovų, pasaulyje jau seniai vertinami kaip kino klasika.

„In Latino 2013” bus parodytas į Vatikano dėl meninės kokybės, religinių ir moralinių vertybių rekomenduojamų 45 filmų sąrašą įtrauktas L.Buñuelio 1958 m. Meksikoje sukurtas filmas apie idealų kunigą – „Nazarinas” (Nazarín, 1958).

Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu 1959 m. apdovanotas „Nazarinas“ – mėgstamiausias režisieriaus darbas, bet, turbūt, ir pats pesimistiškiausias. Ne veltui L.Buñuelio garsiausia fraze laikomas posakis: „Ačiū Dievui, aš vis dar ateistas.“

Kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, centre ir vėl atsiduria religija. Tiksliau – katalikybės nuosmukis. Kunigas Nazarinas gyvena skurdžiame rajone kartu su prostitutėmis, vagimis ir valkatomis. Nors kaimynai nuolat jį apvagia, Nazarinas vis tiek nerakina durų, nes tiki, jog daiktai priklauso tiems, kam labiausiai jų reikia. Režisierius neneigia, jog šventikas yra tyras, tačiau kritiškai žvelgia į vyro pasyvumą. Anot L.Buñuelio, Nazariną motyvuoja jo tikėjimas, ideologija, tačiau kas nutinka tuomet, kai ši ideologija nepasiteisina. Mat kur tik įsitraukia Nazarinas, ten kyla konfliktai ir nelaimės. Pats būdamas ateistu režisierius užduoda paprastą klausimą: ar moderniame pasaulyje liko vietos tyrai krikščionybei? Ir, rodos, jog pasaulis nepasiruošęs priimti Nazarino, kaip kad buvo nepasiruošęs priimti ir Jėzaus Kristaus.

Reklama

Daugiavaikėje šeimoje Ispanijos provincijoje gimęs, nuo vaikystės kinematografija aistringai domėjęsis, L.Buñuelis jaunystėje dėl šio pomėgio patraukė į Paryžių, o po Ispanijos pilietinio karo emigravo į JAV, dirbo Niujorke, Holivude.

Meksikoje L.Buñuelis atsidūrė visiškai atsitiktinai – tiesiog keliavo pro šalį su draugu. Iki tol jis Lotynų Amerika visiškai nesidomėjo ir visuomet manė, kad tai paskutinė vieta žemėje, į kurią jis keliautų. Tačiau išgyveno ten 36 metus, o 1949-aisiais net gavo pilietybę ir Meksikoje sukūrė dvidešimt filmų. Būtent Meksikoje L.Buñueliui buvo suteikta galimybė vėl imtis režisūros po kelerių frustruotų ir neproduktyvių metų JAV, kur jis buvo atleistas iš Modernaus meno muziejaus (MOMA) kino skyriaus ir niekaip nepritapo Holivude, kur kūrė ispaniškus amerikietiškų filmų perdirbinius.

Meksikoje L.Bunuelis gyveno ir kūrė filmus šalies kino studijose nuo 1946 iki 1961-ųjų  – čia režisierius peržengė radikalaus avangardinio kino rėmus ir ėmė tyrinėti populiaraus žanrinio kino formules. Tačiau tik visai neseniai L.Buñuelio Meksikoje sukurti filmai imti vertinti. Anksčiau jis buvo vadinamas išskirtinai Europos režisieriumi, o meksikietiški darbai vadinti netikusiais žanriniais filmais arba bandomaisiais vėlesnių darbų eskizais. Nors režisierius ir sutiko kurti filmus jam svetimomis temomis, tačiau, anot jo, darbuose nėra nė vienos scenos, kuri prieštarautų jo įsitikinimams ar asmeninei moralei.

Pats L.Buñuelis labai mėgo filmą „Laiptai į dangų“ (Subida al cielo, 1951), kuris sukurtas pagal jo draugo pasakojimus apie tikrus nuotykius keliaujant autobusu. Miestelyje be bažnyčios poros tuokiamos pagal senovinius papročius. Ką tik susituokusi jauna pora plaukia valtele į salą, kur turi praleisti savo medaus mėnesį. Tačiau jaunikio brolis praneša, jog jų motina guli mirties patale. Senolė pasiunčia ką tik vedusį sūnų į kitą miestelį, kad šis paprašytų teisininko surašyti ir patvirtinti testamentą. Tad jaunasis Oliveiro leidžiasi autobusu į nuotykių pilną kelionę. Ilgainiui tampa aišku, jog tai ne tik kelio filmas, bet ir istorija apie natūralią gamtos tvarką: jei gimsta vaikas, kažkas turi mirti ir pan.

Filme „Iliuzija keliauja tramvajumi“ (La ilusión viaja en tranvía, 1953) pasakojama apie tramvajaus Nr. 133 vairuotoją Tarachą ir kontrolierių Chuaną. Jiems pranešama, jog jų tramvajaus maršrutas naikinamas, tad savo liūdesį paskandinę alkoholyje draugai nusprendžia paskutinį kartą pasivažinėti senuku Meksiko gatvėmis. L.Buñuelis panaudoja tramvajų tam, kad sutelktų į vieną vietą skirtingus visuomenės tipažus, reprezentuojančius praeitį ir dabartį, jaunystę ir senatvę, turtą ir skurdą, tikėjimą ir politiką. O kelionė tramvajumi įgyja simbolinę pasipriešinimo prasmę – kovą su modernumu, tad vis nauji keleiviai leidžia tramvajaus duetui palaikyti mašinos gyvybę ir rezistencinę nuotaiką. Tai filmas-satyra, pajuokianti buržuazines vertybes bei nusitaikanti į du L.Buñuelio mėgstamiausius taikinius – bažnyčią ir valstybę.

1952 m. filmas buvo apdovanotas specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje ir laikomas vienu komerciškiausių režisieriaus filmų.

Luiso Buñuelio filmai bus rodomi Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis”, spalio 17 – 24 d.

Festivalio „Kino pavasaris“ informacija

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*