Intymiai apie vietą – Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Mariupolis“ Šaltinis - berlinale.de

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Šaltinis – berlinale.de

Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ apie Vilnių rašė kaip apie tamsų miestą, merdintį miestą, legendinį basiliską arba tiesiog senį. Vilnius jo kūryboje – tai miestas, prievartaujantis savo gyventojus. Valdimiras Vasiljevas „Peterburgo sargyboje“ taip pat suteikia miestams charakterius. Maskva – abejinga. Kijevas – galingas ir šiltas, jis myli savo žmones, o žmonės myli jį. Tai miestas, kuriuo galima pasitikėti. Piteris – nekenčia visų, jis miestas – zombis, miestas – vampyras. Tai įkūnyti miestai, turintys savo valią, jie yra veikiantys charakteriai. Antrasis Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“, pristatytas Berlyno kino festivalyje – tai filmas apie miestą. Miestą, kuris turi savo charakterį.

M. Kvedaravičius naujausiu savo kūriniu siekia atskleisti ideologinius diskursus, esančius Mariupolio mieste. Mariupolio žurnalistė sužvejoja gružlį ir pradeda jo gailėti: „Vargšelis, aš pradūriau jam burną, jis verkia!“ Jos tėtis sako, jai: „Ne, jis juokiasi.“ Šie veikėjai skirtingai interpretuoja situaciją. Šiuo epizodu atsiskleidžia skirtingos ideologijos. Tai iliustruoja padėtį Mariupolyje.

Režisierius savo filme-esė „Mariupolis“ leidžia savo herojams būti savimi ir nesirinkti vienos ar kitos pusės. Tačiau ideologijos slypi visoje mus supančioje aplinkoje, taip pat ir šiame filme. Tačiau M. Kedaravičius tai paverčia stebėjimo objektu ir nagrinėja diskursus, kurie įstato miesto gyventojus į tam tikrų stereotipų rėmus. Nors Mariupolio miestas yra atsidūręs tarp dviejų politinių srovių, šis pasakojamas nepolitiškas (kiek tai apskritai yra įmanoma), jis leidžia filmo herojams gyventi savo kasdienį gyvenimą ir būti tuo, kas jie yra – batsiuviu, žurnaliste, aktoriumi ar poetu.

Kadras iš filmo „Mariupolis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Mariupolis“ neturi apibrėžto siužeto. Kartais šiek tiek sunku sekti jo veikėjų linijas – jos epizodiškos, nutrūkstančios, perteikiančios smulkias gyvenimo detales. Pokalbiai su klientais, siuvant jų batus, ruošimasis šokio pasirodymui, bandymas pristatyti buvusį vaikų darželį, kaip nebesaugią, vietą ir kartais fone nugriaudėjantys sprogimai – tai yra filmo esmė. Tačiau suvokus, kad pagrindinis „Mariupolio“ veikėjas yra pats miestas, galima suprasti apie ką yra šis filmas.

Reklama

Tad kokio charakterio yra Mariupolis? Kokią aurą jis skleidžia? Mariupolis, kažkada buvęs didingas graikiškas miestas, dabar sužalotas. Tai prislėgtas, pavargęs miestas, kuris bando išgyventi. Jis nėra blogas, jis turi tam tikro švelnumo. Tačiau jis nepasitiki savo žmonėmis, nes jie nepasitiki juo. Nepaisant to, Mariupolis leidžia žmonėms būti, leidžia jiems gyventi savo paprastus gyvenimus ir pats gyvena tuo pačiu. Susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, jis laikosi ir tikisi, kad kada nors bus geriau.

Tai miestas, kuris turi graikiškas šaknis. Graikai, kurie sukūrė demokratijos valdymo modelį. M. Kvedaravičius tarsi užduoda klausimą, kaip ši žmonių sukurta realybė – vadinama demokratija – egzistuoja šių dienų Mariupolyje. Šiame mieste susiduria ne tik graikiška demokratiška praeitis, tačiau taip pat sovietmečio palikimas, slaviškos šaknys akivaizdžiai matomos kasdieniniame veikėjų gyvenime. Muzika, šokis, apranga, kalba, net kūno judesiai alsuoja slaviška kultūra. Ruošimasis gegužės 8-osios šventei dvelkia sovietiniu palikimu. Mitingas, kuriame susiduria dvi priešingos stovyklos – Rusiją palaikantys ir ukrainiečiai patriotai – atskleidžia ideologinius diskursus ir kaip jie veikia kasdienybėje.

Kadras iš filmo „Mariupolis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Mariupolis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

M. Kvedaravičius filmą „Mariupolis“ nufilmavo nutraukęs tuo metu kuriamo filmo „Stasis“ filmavimo darbus. Šis filmas, kaip būdinga režisieriui, taip pat yra apie miestus – apie vietą. Pirmasis režisieriaus darbas, filmas „Barzakh“, sukurtas M. Kvedaravičiui rašant disertaciją apie skausmo kultūrą Čečėnijoje, irgi buvo apie vietą. Vieta kūrėjui yra labai svarbi. M. Kvedaravičius jau ne pirmą sykį užmezga intymų ryšį su vieta. Antropologiškas žvilgsnis atsiskleidžia stambiuose kadruose, kurie būdingi šiam filmui-ese „Mariupolis“. Žiūrovas veikėjus mato iš labai arti. Kiekvienas judesys, kiekviena veido išraiška yra matoma. Tai sukuria artimą ryšį su veikėjais ir toje paprastoje jų buityje per jų kūną, kūną erdvėje, atsiskleidžia veikėjai ir jų buvimas tam tikroje vietoje tam tikru laiku.

Kaip yra pasakęs M. Kvedaravičius, su vaizdu meluoti sunku, menininkas neturi atstumo su pasauliu: „Jis yra kūrinio kūrėjas kūrinyje.“ „Mariupolyje“ išsiskleidžia ši mintis – atstumo nėra, filmo kūrėjai yra pačiame kūrinyje, susigyvenę su vieta. Kad pajaustum šį filmą, reikia jame apsigyventi, būti jame, būti „Mariupolyje“.

Filmo seansai:

Balandžio 13, trečiadienis, 15:00-16:48, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*