Iš mirusiųjų grįžusi „Hju Glaso legenda“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“ „Forum Cinemas“ archyvas

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
„Forum Cinemas“ archyvas

Po 2015-ųjų „Oskarų“ sezono, kuriame Alejandro Gonzalezo Inarritu vieno kadro iliuzija „Žmogus paukštis“ susirinko beveik visus pagrindinius apdovanojimus, nieko nelaukiant, seka dar vienas statulėlių masalas. Šįkart nominuotas net dvylikai „Oskarų“, „Hju Glaso legenda“ (The Revenant) yra dar didesnis projektas, su garsesniais aktoriais, didesniais iššūkiais, didesniais lūkesčiais ir… didesniais nusivylimais.

Meksikiečių režisierius Inarritu yra puikiai žinomas dėl savo sugebėjimų sujungti nekonvencines pasakojimo formas su emociškai pulsuojančiu stiliumi ir egzistenciškai komplikuotais portretais. Tiek 2003-ųjų „21 gramas“, tiek 2006-ųjų „Babelis“, tiek ir 2010-ųjų „Biutiful“ yra puikūs šios meistriškos kino difuzijos pavyzdžiai. Prisodrinti komplikuotomis individų dramomis bei įsimenančia forma, šie filmai tapo ne vieno kino gerbėjo numylėtiniais. Nors naujausia režisieriaus išgyvenimo drama nusipelnė daug komplimentų, vis dėlto būtent paprasta istorija bei neišpildytos veikėjų arkos palieka lengvą nusivylimo kartėlį.

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“ Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Nors rašytiniai šaltiniai fiksuoja, jog Hju Glasas išties egzistavo, vis dėlto Inarritu rinkosi adaptuoti Maiklo Punkės fikcinį romaną „Sugrįžęs iš mirusiųjų: keršto istorija“. Dėl to filme vaizduojami faktai stipriai skiriasi nuo tikrųjų – pridėtiniai, stipriai interpretuoti arba apskritai išgalvoti – jie yra labiau paklausūs moderniai auditorijai. 1820 metais, kailių medžiotojų ekspedicijai pasisukus netikėtu keliu, frontininkas Hju Glasas (Leonardas DiCaprio) yra užpuolamas lokio. Stipriai sužalotas ir leisgyvis Hju yra paliekamas komandos narių myriop. Valia nepasiduoti ir atkeršyti jo vienintelį sūnų nužudžiusiam Džonui Fitsdžeraldui (Tomas Hardis) nutiesia kelią vizualiai įspūdingam išgyvenimo epui.

Jau nuo pirmų filmo akimirkų žiūrovas yra įtraukiamas į tikrą vizualinę puotą, kai kailių medžiotojų ekspediciją užpuola čiabuviai. Vieno geriausių šių laikų operatoriaus Emmanuelio Lubezkio („Žmonių vaikai“, „Gyvenimo medis“, „Gravitacija“) dėka, techniškai tobulai apskaičiuoti kameros žingsniai sugeba pagauti beveik „šių dienų apokalipsės“ atmosferą ir dinamiškumą, išlaikant tapybiškų peizažų grožį. Panašu, jog Inarritu jau pirma filmo scena norėjo nubrėžti toną, kuriuo filmas eis. Brutalus, realistiškas, šaltakraujis, tačiau vizualiai kvapą gniaužiantis istorijos išrutuliojimas yra vienas geriausių išgyvenimą gamtoje vaizduojančių epų, realizmu pranokstantis 1983-ųjų klasiką „Nebijok vilko“ ar 2007-ųjų hitą „Atgal į gamtą“.

Reklama
Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“ Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Tačiau ten, kur „Hju Glaso legenda“ pranoksta savo atitikmenis vizualiai, suklumpa ties scenarijumi. Nors pati istorija yra išties paprasta, tai nėra kliūtis sukurti nevienasluoksnius veikėjus ir emociškai investuotinus jų santykius. Vis dėlto vienintelio Tomo Hardžio personažas turi pakankamai turtingą psichologizmą. Tuo tarpu tiek frontininkas Hju, tiek jo sūnus Sakalas, tiek ir kiti medžiotojai, nepaisant geros vaidybos, yra pakankamai „kartoniniai“ veikėjai, neturintys didelio emocinio krūvio. Būtent tėvo-sūnaus, vyro-žmonos ir bendražygių santykiai yra esminiai momentai, turintys priversti žiūrovą jausti veikėjų veiksmų motyvaciją ir dramatiškumą. Tačiau Hju ir Sakalo santykiai niekada nesukrečia savo emocionalumu, Hju ir jo žmonos ryšys išlieka siurrealizme, neperžengdamas geliančio sielvarto slenksčio, o bendražygių veiksmai, nors ir realistiškiausi, neatrodo pakankamai motyvuojantis palaužtą žmogų „prisikelti iš mirusiųjų“.

Scenarijus stipriai koncentruojasi į Hju išgyvenimo montažą, paliekant skurdų eterio kiekį „povandeninėms“ filmo temoms. Religija ir tikėjimas yra svarbios ašys filme, tačiau Innaritu renkasi jas pateikti sau būdingu abstraktumu, kur simbolizmas tarnauja labiau kaip meninė distrakcija, nei nuoširdi režisūrinė būtinybė, primindama, ypač antroje filmo pusėje, Terrenco Malicko filmus. Dar kartą ir dar kartą, istorijos eigoje galima išvysti scenas, kurios keri savo vizualiniu grožiu ir epiškumu, tačiau įsigilinus, tarnauja kaip pretenzingas įterpinys, paliekantis daugiau klausimų negu atsakymų. Ir jei ne puikūs aktoriniai sugebėjimai, patikėti šio projekto ambicingumu būtų dar sunkiau.

Būtent nepriekaištinga Leonardo DiCaprio ir Tomo Hardžio vaidyba, sujungta su laukinės gamtos grožio brutalumu, leidžia trumpam užmiršti apie turinio problemas. Kol DiCaprio atlieka turbūt fiziškai sudėtingiausią vaidmenį savo karjeroje, Hardis įtikina savo ciniško, gyvenimo sužaloto žmogaus portretu. Ne visada savo geriausios formos Domhnallas Gleasonas bei Willas Poulteris šįkart puikiai pasirodė, neleisdami filmui nei akimirkai prarasti gyvybiškai svarbaus realistiškumo net ir antraplaniuose vaidmenyse. Tuo tarpu DiCaprio ir Hardis yra rimti pretendentai į šių metų „Oskarus“, tačiau svarbiau nei tai, yra profesinis atsidavimas, dėl kurio reikia žemai lenkti galvą ne tik aktoriams, bet ir visai komandai, dirbusiai ekstremaliomis gamtos sąlygomis ir griežtu režisieriaus grafiku.

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“ Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Šaltinis – foxmovies.com/movies/the-revenant

Turint omenyje, kaip filmas buvo nufilmuotas, skraidinant visą komandą iš Kanados į Argentiną ir „gaudant“ sniegą, aktoriams patiriant tikrus fizinius nepatogumus, dirbant prie minusinių temperatūrų, braidžiojant po ledinį vandenį, gaudant natūralią šviesą, kurios per dieną tebuvo dvi valandos, nenuostabu, jog įvairios klaidos ir nesklandumai dvigubai išpūtė pradinį 60 milijonų dolerių biudžetą. Nors šie faktai tiesiogiai nedaro filmo turinio geresniu, tačiau meninė produkcijos vertė kyla, kaip ir nuoširdus kino mylėtojo žavėjimasis kūrėjų užsibrėžimu bei prodiuserių pasitikėjimu. Tai yra vis retesnis kino fenomenas šiais saugiais tęsinių ir franšizių laikais.

„Hju Glaso legenda“ savo kinematografiniu užmoju niekuo nenusileidžia Francio F. Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ gigantiškumui. Režisūrinės kančios, įvairūs trikdžiai ir aukšti lūkesčiai sukuria tinkamą klimatą šedevrui arba visiškai nesėkmei. Nepaisant siužetinės prarajos ir veikėjų neišpildymo filmas niekada neflirtuoja su kiču. Nuo fantastiškų specialiųjų efektų meškos atakos iki kvapą gniaužiančių gamtovaizdžių; nuo aliejinės tapybos intensyvumo peizažuose iki tikros šviesos panaudojimo ir skvarbos į žiūrovų širdis; nuo preciziškos choreografijos scenų iki metodiškai, skrupulingai apskaičiuotų kameros judesių; nuo virpinančių išgyvenimų aktorių akyse iki tikrų bizono kepenų valgymo. Filmas nenustoja stebinti savo smogiamu autentiškumu.

Skambant minimalistiniam Ryuichi Sakamoto ir Alva Noto muzikiniam epui, kino salės užsipildo žiemiška ir mistiška žvarba, o „Hju Glaso legenda“ prisikelia iš mirusiųjų sensualiai ir atmosferiškai įtaigai. Nepaisant to, jog intelektinės filmo pajautos lieka neišpildytos ir pernelyg abstrakčios, ši „žmogaus prieš gamtą“ patirtis privalo būti išgyventa kino salėse vien dėl kinematografinio mastelio.

Filmo anonsas:

Vaidotas V

Vaidotas V

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!
Vaidotas V

Latest posts by Vaidotas V (see all)

Po 2015-ųjų „Oskarų“ sezono, kuriame Alejandro Gonzalezo Inarritu vieno kadro iliuzija „Žmogus paukštis“ susirinko beveik visus pagrindinius apdovanojimus, nieko nelaukiant, seka dar vienas statulėlių masalas. Šįkart nominuotas net dvylikai „Oskarų“, „Hju Glaso legenda“ (The Revenant) yra dar didesnis projektas, su garsesniais aktoriais, didesniais iššūkiais, didesniais lūkesčiais ir... didesniais nusivylimais. Meksikiečių režisierius Inarritu yra puikiai žinomas dėl savo sugebėjimų sujungti nekonvencines pasakojimo formas su emociškai pulsuojančiu stiliumi ir egzistenciškai komplikuotais portretais. Tiek 2003-ųjų „21 gramas“, tiek 2006-ųjų „Babelis“, tiek ir 2010-ųjų „Biutiful“ yra puikūs šios meistriškos kino difuzijos pavyzdžiai.…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8.5
Scenarijus - 7
Kinematografija - 10
Aktorių darbas - 9
Muzika - 8

8.5

2 komentarai

  1. Geda…Jusu portalo lygi parodo zinios apie „Siu dienu apokalipses“ rezisieriu,kaip ir „profesionalieji“ apdovanojimai. Gal baikint juokinti svieta.

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*