Iš Sovietų Sąjungos į išsvajotą laukinio kapitalizmo glėbį – tragikomiškame „Stebukle“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

„Stebuklas“ – galbūt ne toks ir stebuklingas, bet savitas ir absurdiškas pirmasis režisierės Eglės Vertelytės ilgo metro vaidybinis filmas. Šis filmas – tai tik antrasis Lietuvos filmas patekęs į Toronto kino festivalį. Jis sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, lyginamas su žinomo suomių režisieriaus Aki Kaurismaki kūryba, o pagrindinė aktorė Eglė Mikulionytė su šio filmuose dažnai vaidinančia aktore Kati Outinen.

Eglės Vertelytės braižas „Stebukle“ iš tiesų primena Aki Kaurismaki filmus. Griūvanti ir besikeičianti paskutinio XX a. dešimtmečio atmosfera, absurdo prisodrintas siužetas ir veikėjai – bandantys beviltiškais būdais išgyventi ir tokie naivūs laukinio kapitalizmo akivaizdoje. 1992 m. Irena (akt. Eglė Mikulionytė) bando išsaugoti kiaulių fermą, o jos gelbėti atvyksta Bernardas (akt. Vyto Ruginis) iš svajonių Amerikos. Rodos, stipri, savo rankose suėmusi visą kiaulių fermą, Irena naiviai pasiduoda išeivio apžavams, tuo primindama pagrindinę Aki Kaurismaki veikėją filme „Mergaitė iš degtukų fabriko“ (Tulitikkutehtaan tyttö, 1990). Ši komiška, satyros prieskonį turinti meilės istorija simbolizuoja patiklų pasidavimą iš Vakarų ateinančioms gėrybėms, kai Lietuva, dar nesugebėjusi atsistoti ant kojų po Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomybės atgavimo, susidūrė su kapitalizmo siūlomomis vertybėmis.

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Kiaulė, kuri įvairiais materialiais pavidalais dominuoja „Stebukle“, tampa visos sugriuvusios sistemos simboliu. Irena myli savo kiaules, jos namuose pilna kiaulių statulėlių, jos sapnuose kiaulė įgyja mylimo vaiko įvaizdį, ji jas sūpuoja ant rankų, globoja. Pagrindinei veikėjai labai sunku atsisakyti šių savo globotinių, ji prie jų pripratusi, taip pat, kaip prie buvusios sistemos – ji joje augo, ji suformavo jos vertybes ir gyvenimo būdą, tad kaip lengvai tai pamirši?

Stiprų krūvį filme įgauna moterų ir vyrų santykiai. Vyrai turi galią, nesvarbu, kad Irena yra kiaulių fermos direktorė. Jos apgailėtinas vyras (akt. Andrius Bialobžeskis) nuolatos parsivelka girtas namo ir ji jį priima. Amerikos išeivis Bernardas įvairiais fiziniai būdais demonstruoja savo galią. Pati aplinka prisodrinta seksizmo ir susitaikymo su juo. Neretai tai sukelia juoką, nes „Stebuklas“ yra absurdiškas ir šaržuotas, tačiau į visą tai norisi žvelgti rimtai, tie santykiai atspindi to laikmečio ir net dabartinės Lietuvos kaimo realybę.

Reklama

Visgi, natūralumo ir įtikinamumo filmui pritrūksta. Jis turi savitą pasakojimo stilių ir įtraukia. Tačiau trūksta gelmės, kai jaučiama, kad kalbama apie labai rimtus dalykus. Visas tas absurdas kartais atrodo šiek tiek perspaustas.

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Aktorės Eglės Mikulionytės vaidyba, nors ir su išlygomis, visai žavi. Turint omeny, kad ji iš esmės yra teatro aktorė, galima pagirti jos sugebėjimą natūraliai sukurti savąją personažę. Taip pat profesionalumas atsispindi ir aktoriaus Vyto Ruginio vaidmenyje. Žymus aktorius Danielius Olbrychskis atlieka gana epizodinį kunigo vaidmenį, bet jo personažas suteikia filmui šmaikštaus dvasingumo jausmą. Tačiau kiti aktoriai kartais perdėtai statiški, jų ištariami žodžiai neretai skamba dirbtinai, būdingos lietuvių filmams dažnos problemos, kai vaidyba dvelkia teatru.

„Stebuklo“ kinematografija neišvengiamai žavi, ir nenuostabu, nes filmo operatoriumi pasirinktas Emilis Christovas, vienas žymiausių Bulgarijos kino meistrų, per savo karjerą dirbęs daugiau nei prie trisdešimties filmų. Filmo spalvos išblukusios, bet ryškūs akcentai suteikia gyvumo ir dinamiškumo. Pati režisierė įkvėpimo filmo koloritui sėmėsi iš Jono Daniliausko paveikslų.

„Stebuklas“ – dinamiškas, savotiškas filmas, tai tragikomiškas XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos visuomenės paveikslas. Kolūkiai griūva, vyksta privatizacija, o žmonės atsiduria kažkur tarp visų šių įvykių, nesugebantys nei atsisveikinti su buvusia sistema, nei atmesti naujausios sistemos ydų. Visi tarsi vaikai bando išgyventi absurdo kupiname pasaulyje.

Filmo anonsas:

„Stebuklas“ – galbūt ne toks ir stebuklingas, bet savitas ir absurdiškas pirmasis režisierės Eglės Vertelytės ilgo metro vaidybinis filmas. Šis filmas – tai tik antrasis Lietuvos filmas patekęs į Toronto kino festivalį. Jis sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, lyginamas su žinomo suomių režisieriaus Aki Kaurismaki kūryba, o pagrindinė aktorė Eglė Mikulionytė su šio filmuose dažnai vaidinančia aktore Kati Outinen. Eglės Vertelytės braižas „Stebukle“ iš tiesų primena Aki Kaurismaki filmus. Griūvanti ir besikeičianti paskutinio XX a. dešimtmečio atmosfera, absurdo prisodrintas siužetas ir veikėjai – bandantys beviltiškais būdais išgyventi ir tokie naivūs laukinio…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 7
Scenarijus - 7
Kinematografija - 9
Muzika - 8
Aktorių darbas - 7

7.6

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*