„Iš toli“ – pavojingi ryšiai ir sudėtingos įtakos formos (apžvalga)

Kadras iš filmo „Iš toli“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kai praeitų metų rudenį Venecijoje žiuri pirmininkavęs meksikiečių režisierius Alfonso Cuarónas įteikė „Auksinį liūtą“ kino kritikų praktiškai nepastebėtam Lorenzo Vigaso filmui „Iš toli“ (Desde allá, 2015), tiek kritikams, tiek kinu besidominantiems žiūrovams beliko gūžčioti pečiais bei stengtis išsiaiškinti, į kieno gi rankas pateko pagrindinis prizas.

Suprantama, kad 49-ių metų venesueliečių režisierius, Venecijoje pristatęs savo debiutinį pilnametražį filmą, iki tol nebuvo itin žinomas kino pasaulyje. Jaunystėje įgijęs specialybę molekulinės biologijos srityje, jis vėliau persikėlė į Niujorką, kur studijavo kiną, po studijų kuriam laikui buvo grįžęs į gimtąją Venesuelą, o šiuo metu jau daugiau negu dešimtmetį gyvena Meksikoje. Savo vienintelį trumpametražį filmą Lorenzo Vigasas sukūrė prieš dvylika metų. Apie brolio ir sesers jausmus savo tėvui, paverčiančius iki smulkmenų apgalvotą planą asmeninio keršto įrankiu, pasakojantis „Drambliai niekuomet nepamiršta“ (Los Elefantes Nunca Olvidan / Elephants Never Forget, 2004) savo stilistika kiek primena kito lotynų amerikiečio Amato Escalante juostą „Heli“ (2013).

Belaukiant „Iš toli“ premjeros, galėjo susidaryti įspūdis, kad žiūrovai išvys neįmanomo romano tarp skirtingų socialinių sluoksnių bei amžiaus grupių atstovų istoriją, tačiau tai režisieriui tik priemonė parodyti sudėtingų dviejų žmonių santykių užuomazgą. Verta paminėti, kad prie scenarijaus rašymo bei filmo prodiusavimo taip pat prisidėjo garsus ankstyvųjų Alejandro G. Iñárritu filmų („Amorres Perros“, „21 grams“, „Babel“) scenaristas Guillermo Arriaga. Tarp šio filmo prodiuserių galima išvysti ir kitas garsias pavardes, pavyzdžiui, režisierių Michelį Franco („Después de Lucía“) bei aktorių Edgarą Ramirezą („Carlos“).

Kadras iš filmo „Iš toli“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Armando – vidutinio amžiaus dantų protezų technikas, turintis keistą pomėgį iš toli stebėti apsinuoginančius vaikinus. Kai vienas iš jų jį sumuša ir apvagia, Armando pasielgia taip, kaip žiūrovas tikisi mažiausiai – pasikviečia agresyvoką Elderį dar kartą į savo namus. Jaunas vaikinas pernelyg nesusimąstantis apie savo poelgių pasekmes nusprendžia, kad iš sunkiai suprantamomis motyvacijomis besivadovaujančio Armando galima nesunkiai pasipelnyti. Pats Armando, regis, tam net neprieštarauja ir tik keistai šypteli nujausdamas, kad Elderis dar sugrįš.

Reklama

Abu herojai nejučia įsitraukia į sudėtingą psichologinį žaidimą. Vienas vilioja pinigais, kitas – savo kūnu. Jie yra įsitikinę, kad puikiai suvokia, ko siekia kitas, tačiau tiek Elderis, tiek Armando fatališkai apsigauna. Armando įkūnija charizmatiškas Alfredo Castro – nuolatinis čiliečių režisieriaus Pablo Larraíno filmų aktorius, kurį galima pamatyti ir naujausioje režisieriaus juostoje „Klubas“ (El Club, 2015), taip pat šiais metais rodomoje „Kino pavasaryje“. A. Castro herojus visada atsargus, bet nenusileidžiantis, šaltakraujis kerštautojas, savyje sugebantis suderinti paprastumą bei aroganciją.

Pablo Larraíno filmus žiūrovams taip pat gali priminti ir operatoriaus kamera. Sau įprastu stiliumi Sergio Armstrongas renkasi stambius planus, fokusuodamas tik pagrindinius herojus. Juos supanti ganėtinai blanki erdvė, tik išryškina savotišką Armando ir Elderio dvikovą, kurioje, nuo pat pradžių akivaizdu, jog nugalėtojo neišvysime.

Kadras iš filmo „Iš toli“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Iš toli“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip ir „Drambliai niekuomet nepamiršta“, „Iš toli“ nepaprastai svarbi tėvystės tematika bei Edipo kompleksas. Vaikystėje patyręs neįvardijamą traumą, nekenčiantis savo tėvo, Armando galų gale pradeda jausti keistą prieraišumą Elderiui. Garsaus dailininko Oswaldo Vigaso šeimoje augęs režisierius, neteko savo tėvo prieš porą metų. Šiais metais turėtų pasirodyti Lorenzo sukurtas dokumentinis pasakojimas apie jį – „Orchidėjų pardavėjas“ (El Vendedor de Orquídeas). Pats režisierius pabrėžia, kad jųdviejų santykiai buvo gana artimi, todėl filmuose nereikėtų ieškoti autobiografinių motyvų.

Jo poreikį savo filmuose analizuoti tėvo archetipą iš dalies galima paaiškinti pasitelkus C. G. Jungo teiginį, esą tėvo archetipas, tarsi pasąmonėje saugomas paveikslas, egzistuoja nepriklausomai nuo realiai esančio tėvo. Dar vienas Lorenzo Vigaso projektas „Dėžutė“ (La Caja), pasieksiantis žiūrovus kitais metais, turėtų užbaigti šią teminę trilogiją apie tėvo ir sūnaus santykius. Visada įdomu nagrinėti teminių trilogijų atsiradimą režisierių kūrybos kontekste. Pavyzdžiui, jau ne kartą minėtas Pablo Larraínas akcentuoja, kad „Pinocheto trilogija“ nebuvo planuojama nuosekliai, jis tiesiog filmavo apie jam rūpimus dalykus. Tuo tarpu Lorenzo Vigasas nuo pat pradžių galvojo apie tris filmus, kurių pirmasis turėjo būti trumpametražis.

Lorenzo Vigasas, turėdamas neįtikėtinai puikius pagalbininkus, sukūrė žiūrovų atmintyje ilgam įstringantį, paslaptingą, minimalistinį trilerį apie Edipo kompleksą, psichologinius žaidimus bei aukščiausio lygio manipuliaciją, verčiantį susimąstyti apie žmogaus galimą įtaką kitam.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Balandžio 05, antradienis, 17:15-18:48, Pasaka, MS, Vilnius

Balandžio 05, antradienis, 20:30-22:03, Forum Cinemas Klaipėda, S02, Klaipėda

Balandžio 06, trečiadienis, 18:00-19:33, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai

Balandžio 07, ketvirtadienis, 16:45-18:18, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius

Balandžio 08, penktadienis, 21:00-22:33, Skalvija, Vilnius

Daugiau seansų galite rasti čia.

Alisa Žarkova

Alisa Žarkova

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“
Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.
Alisa Žarkova

Kai praeitų metų rudenį Venecijoje žiuri pirmininkavęs meksikiečių režisierius Alfonso Cuarónas įteikė „Auksinį liūtą“ kino kritikų praktiškai nepastebėtam Lorenzo Vigaso filmui „Iš toli“ (Desde allá, 2015), tiek kritikams, tiek kinu besidominantiems žiūrovams beliko gūžčioti pečiais bei stengtis išsiaiškinti, į kieno gi rankas pateko pagrindinis prizas. Suprantama, kad 49-ių metų venesueliečių režisierius, Venecijoje pristatęs savo debiutinį pilnametražį filmą, iki tol nebuvo itin žinomas kino pasaulyje. Jaunystėje įgijęs specialybę molekulinės biologijos srityje, jis vėliau persikėlė į Niujorką, kur studijavo kiną, po studijų kuriam laikui buvo grįžęs į gimtąją Venesuelą, o…

Filmo įvertinimas

Režisūra - 8
Scenarijus - 7
Kinematografija - 7
Aktorių darbas - 8
Muzika - 7

7.4

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*