Foto – Jorigė Kuzmaitė
Ketvirtadienį priešais Lukiškių aikštę įsikūrusioje kinematografininkų sąjungoje įvyko antroji renginio „Istorijos atspindžiai kine: Šešios kasdienybės“ dalis, kurios metu žiūrovams buvo rodoma sovietinė dokumentika apie sovietmečiu Lietuvoje švęstas šventes. Pirmoje filmo dalyje buvo rodomos propagandinių filmukų ištraukos iš tokių renginių kaip derliaus nuėmimas, poezijos skaitymai, tarptautinė darbininkų diena, moters diena, režimo įkūrimo metinės. Antrojoje – trumpi siužetai apie privačias žmonių šventes (vestuves, gimtadienius) bei ateizmo propagavimą. Kai kurios šventės buvo paties režimo (Spalio revoliucijos metinės, tarptautinė darbininkų diena), kai kurias sovietai lietuviams leido švęsti (Joninės), o kai kurias tekdavo švęsti slepiantis (Šv. Kalėdos, Šv. Velykos). Filmui pasibaigus apie šiuos švenčių skirtumus ir ypatybes diskutavo renginio vedėjas Tomas Vaiseta bei renginio svečias – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas Arūnas Steikus. Jis išskyrė tris švenčių pakopas. Pirmąją sudarė ne darbo dienomis paskelbtos šventės, antrąją – šventės per kurias į darbą reikėdavo eiti, tačiau jos vis dėlto būdavo švenčiamos visoje Sovietų sąjungoje, o trečiąją – regioninės šventės.
Dalis sovietmečiu švęstų švenčių, tokių kaip moters ar darbininkų diena, tebešvenčiamos ir dabar ir, nors jos pripažintos tarptautinėmis, mūsų šalies visuomenė niekaip neprieina vieningos nuomonės, ar tai – sovietų mums atneštos šventės, kurių švęsti nereikėtų, ar vis dėlto jas, kaip tarptautines šventes, švęsti reikėtų. Šį visuomenėje esantį nesutarimą patvirtino renginio pabaigoje kilęs aštrus ginčas tarp žiūrovų ir diskusijos moderatorių, kai viena garbaus amžiaus moteriškė pareiškė nebegalinti daugiau klausytis renginio vedėjų, kurie taip šaltai atsiliepia apie sovietines šventes, nors sovietmečiu net nėra gyvenę, mat, anot jos, – sovietinės šventės pasižymėjo tokia šventine dvasia, kokios jokia šių laikų šventė negalėtų pasigirti. Po šio pareiškimo auditorija pasidalino į dvi stovyklas – vyresnio amžiaus žiūrovai stojo ginti sovietinių švenčių dėl jų masyvumo bei nuotaikos ir savybių, kurių šiuolaikinės šventės nebeturi, tuo tarpu jaunesnieji pabrėžė, kad sovietmečiu šventes švęsti liepdavo partija ir šių laikų laisvė rinktis – daug svarbesnė.
